Ar padaryti Kūčias nedarbo diena? Žinoma, atsakytų gatvėse paklausti praeiviai. Kas per klausimas? Juos, o ypač moteris, galima suprasti. Juk ne paslaptis, kad dažna Lietuvos pilietė Kūčių dieną praleidžia dviejuose darbuose, tame, kuris vadinamas darboviete, kuriame oficialiai dirbama, ir virtuvėje, kur jos pečius užgriūva privalomųjų dvylikos patiekalų svoris, o kur dar koks paukštis Kalėdų pietums? Paversti Kūčias nedarbo diena reiškia pailginti šeimininkių (na, gal ir kokio šeimininko, bet būkim teisingi...) triūsą virtuvėje to kito, darbovietėse dirbamo darbo sąskaita.

Gerai, su socialdemokratų pasiūlymu sutinka krikščioniškų pažiūrų partijai atstovaujantis premjeras. Bet negalima šiaip sau sukurti nedarbo dienos. Juk ir taip mažai dirbame. Dirbti reikia, o ne su krikščioniškomis tradicijomis ir etnografiniais papročiais flirtuoti! Todėl atimkim kokį kitą laisvadienį. Pavyzdžiui, Gegužės pirmąją (še jums, socialdemokratai, žinosit!).

Kad darbas yra žmogaus esmė, manė gal tik Karlas Marksas. Daugybė kitų mąstytojų ir kasdienybės gyventojų manė visiškai kitaip, maždaug kaip tame kalambūre: žmogus gimsta pavargęs ir gyvena tam, kad ilsėtųsi. Nuo gyvūnų žmogų skiria ne kūrybingas darbas, o išradingas poilsis. Kuo daugiau ir kuo rafinuočiau sugebi nedirbti, tuo žmogiškesnis gali jaustis. Ypač gerą savijautą garantuoti turėtų situacija, kai tavo nedarbo niekas nepastebi.

Bet šiuo atveju kalbama ne apie tai. Piliečiai nenori dirbti ne kaip nors labai rafinuotai, net ne taip, kaip kokia sudėtinga biurokratinė įstaiga, kur visi darbuotojai vietose, bet ji nedirba todėl, kad jos kairė nežino, ką daro dešinė. Ne, jie nori nedirbti visiškai tiesmukai. Žmonės nori laisvadienių, per kuriuos iš tiesų ar bent teoriškai nereikėtų dirbti!

O visa tai, nepamirškime, vyksta toje tautoje, kurios atstovai didžiuojasi savo darbštumu ir mano, kad jos atstovai visame pasaulyje turėtų būti tuo pagarsėję. Juk ideologiškai darbštumas Lietuvoje nėra vertybė, jis yra gerokai daugiau, tai vienas iš esminių tautos bruožų. Galbūt iš šitokios darbo lituanizacijos ir kyla vis atsinaujinantis siekis panaikinti Lietuvoje Tarptautinės darbo dienos minėjimą – koks dar tarptautinis, darbas yra lietuviškas bruožas.

Kurių lietuvių? Juk akivaizdu, jog buitiniu lygmeniu didžiuma mūsų bendrapiliečių nori tik vieno – laisvadienių. Tad tautinio charakterio mitologijos nei demaskuoti nei dekonstruoti nereikia, ji pati kasdien save puikiausiai demaskuoja. Tiesiog taip, paprasčiausiai neveikdama.

Ironija sau, bet visgi tas didžiulis ir labai gyvybingas nepalankumas darbui (tiesą sakant, gerokai peržengiantis diskusijų dėl nedarbo dienų ribas) šiek tiek glumina. Ir negelbsti net tai, kad darbas pagal apibrėžimą yra nelengva, pastangas ir sunkumus numatanti veikla.

Ar dėl visko kalta tarybinė praeitis, kai darbas socialistinėje ekonomikoje atrodė labiausiai neapsimokantis pasaulyje? Juk nepriklausomai nuo to, ar dirbsi, ar ne, ar sąžiningai ir nuoširdžiai dirbsi, ar kaip nors vegetuosi, didelių paskatinimų nesusilauksi. Planas yra planas, o Stachanovas ne toks jau didis herojus, kad juo sektum. Ypač vien tik už ordiną.

Betgi karta turėtų būti pasikeitusi, jau nebežinanti stachanovietiškos beprasmybės ir nebemananti, jog sąžiningumas ir pareigingumas darbe yra niekam tikusios, perteklinės, gyvenimą apsunkinančios savybės.

Ką jau kalbėti apie tai, esą pati ekonomika keičiasi. Ne vien nuo planinės prie konkurencinės, bet, o tai dar svarbiau, nuo gamybos prie kūrybos. Populiarieji nūdienės ekonomikos guru jums nedvejodami pasakys, jog svarbiausia ir perspektyviausia šiandien yra kūrybinė ekonomika, o ne mechaninis savo užduočių vykdymas. Tokioje situacijoje, atrodytų, tik dirbk ir norėk. Kūrybingai, nestandartiškai, nerutiniškai.

Betgi ne, net jaunosios kartos atstovas visiškai ar bent jau labai patenkintas savo darbu yra veikiau išimtis, o ne taisyklė. Ir taip yra todėl, kad bendrasis darbo klimatas, nepaisant visų kieno nors skaitytų ekonomikos ir vadybos guru, nekinta, nes kūrybingumas ir kiti šiuolaikinio darbo privalumai bei džiaugsmai dažniausiai gyvuoja tik pastarųjų rašiniuose, o jų įgyvendinimas praktikoje stringa, jei jo apskritai imamasi. Stachanoviečių apdovanojimų neliko, bet į jų vietas niekas kitas neatėjo. Netikite? Pasidairykite, kaip prieš ekonomines turbulencijas augo įmonių pelnų, o kaip darbuotojų atlyginimo kreivės. Šimteriopi skirtumai pasako net per daug.

Darbdaviai nelanksčiai reiklūs, darbuotojai nemotyvuoti, taigi tingūs. Ir nepasakysi, kuris iš tų veiksnių – kiaušinis, kuris – višta. Vis tiek reikia daugiau dirbti – kažkur fone atitaria politikai.

Tik štai, esant tokiai situacijai, viena nedarbo diena daugiau ar mažiau jokio skirtumo nelemia. Nieko per tą vieną dieną nenudirbsi, jei dirbti apskritai nesinori.