Būna, kad kada nors kas nors staiga išvelkama į dienos šviesą – ir ne kokia perspektyvi naujiena, bet seniena, rodos, pasmerkta būti paslėpta po devyniais užmaršties užraktais, nelabai sėkminga, gūdi kaip pati praeitis, kurią kitados sukandę dantis (bet vis tiek – išsišiepę) išgyvenome. Pastaruoju metu sostinėje įvyko bent keli tokie senienų prikėlimo ritualai. Lemties būti staiga ištrauktai, sklaidomai netikėtai sulaukė garsaus šiuolaikinio menininko, videofilmų ir instaliacijų kūrėjo, tapytojo Evaldo Janso kukli, rodos, 2000 m. pasirodžiusi knygelė „Odė rutinai“, kurioje autorius gan įtaigiai, pasitelkdamas šokiruojančius vaizdus ir necenzūrinį žodyną, atskleidžia to meto Lietuvos bohemos gyvenimą – tiksliau, pasakoja (turbūt) savo nuotykius, tačiau anuometinės aktualijos ir personažai stojasi prieš akis, galima sakyti, kaip gyvi. „Odė rutinai“ – kasdienybės tėkmę fiksuojantis naratyvas, kuriame spontaniškai (su keiksmažodžiais, šnekamosios kalbos leksika bei intonacijomis) užrašyta poros metų autoriaus gyvenimo atkarpa. Pabrėžtinai asocialus knygos personažų gyvenimo būdas yra jų maištas prieš individualybę niveliuojančius buržuazinius standartus, miesčionišką rutiną: tačiau ilgainiui pats maištas tampa rutina“, – rašoma apie knygą internete.

Sunku atsakyti į klausimą, ar tai grožinės literatūros knyga. Matyt, taip, nors siužetas (jei tą kratinį išvis galime šitaip pavadinti) nelygus, trūkčiojantis – tai tik siužeto iliuzija, kuriama kartais net labai įtaigių vaizdų. Vis dėlto skaitant „Odę rutinai“ neapleidžia jausmas, kad tikroji jos vertė – dokumentalumas. Reikėtų turėti galvoje, kad knygelė parašyta Evaldui studijuojant VDA 1988-1995 m., taigi joje skleidžiasi ne mileniumo, bet Gariūnų Lietuva, kurią, žvelgiant dabartiniu žvilgsniu, norisi manyti buvus vieną keisčiausių ir bergždžiausių lietuvų, kokią tik kada esame sukūrę, kuri pernelyg trumpai egzistavo, kad paliktų apie save (ir ypač apie savo užkulisius) reikšmingesnių žodinių liudijimų. Todėl tekstas apie gariūnmečio marginalo išgyvenimus ir kasdienybę – tikrai neeilinis. A6 formato knygelėje nuodugniai aprašyti lėbavimai, sapnai, sekso scenos, muštynės kelia visiško autentiškumo įspūdį (ne veltui – autorius yra pripažinęs, kad kelis pokalbius įsirašė į diktofoną ir juos knygoje pateikia kone pažodžiui), epocha ir jos amžininkai stojasi prieš akis kaip gyvi. Sunku ir įsivaizduoti veikalą, kuris galėtų įtaigiau atskleisti to laiko kavinių, renginių atmosferą, bendravimo klišes, anuomet dažnai lydėjusį beprasmybės jausmą. Gaila – jei tada E. Jansą po savo sparnu būtų priglaudusi kokia rimta to meto leidykla, „Odė rutinai“, dar įdėjus šiek tiek pastangų ją gludinant, anuometinėje naiviojoje Lietuvoje, kuri gal dar nebuvo mačiusi ant popieriaus užrašyto žodžio „bliatj“, galėjo tapti bestseleriu. Įsivaizdavimas, kad literatūrai neva būdingas dvasingumas, vis dar laikė ją tvirtai atskyręs nuo gyvenimo, ir „Odė rutinai“ tame kontekste, kuris šiurpo nuo „Raganos ir lietaus“, bet dar nebuvo prisisunkęs IRD (Ivanauskaitės Rytų dvasingumo), galėjo tapti gaivaus oro gurkšniu masėms. Deja, netapo. Trumpai pasitrynusi meno mėgėjų kišenėse ir turbūt Evaldo draugų aplinkoje, ji nugulė dulkėtose lentynose ir, matyt, ten būtų sulaukusi net trečiojo tūkstantmečio, jei lapkričio pradžioje ŠMC nebūtų surengęs jos skaitymų.

2000-aisiais skaitoma knyga atrodė itin juokinga – joje aprašyta tada dar labai nesena praeitis, įskaitant ir tų laikų pilyno (ar pilioškės) personažus, įprastą žodyną, alkoholio paieškų būdus. Visgi tuomet buvo sunku suprasti, kad knygos apie dabartį rašomos ateičiai; klausant aktoriaus Dariaus Gumausko skaitomų „Odės rutinai“ ištraukų ŠMC skaitykloje 2010-aisiais, daug kas atrodė kitaip. Dabar, kai senamiestis dieną naktį nutviekstas optimistinės turistų fotoaparatų šviesos, kai jau žinome, kas yra kapitalizmas, ir stengiamės patikėti tuo, ką kitur vadina civilizacija, Evaldo paskutiniojo dešimtmečio pirmos pusės išgyvenimai atrodo gūdžiai prasmingi, neišvengiami, kaip anuomet neišvengiami būdavo vizitai pas kučeriavą. Prisimindamas Pilies gatvės alkoholiką Gugį, regiu grimztančią – jau nugrimzdusią – praeitin epochą, fenomenalią tuo, kad nesugebėjo nieko po savęs palikti, nes viskas, ką ji pagimdė, buvo totalinis šlamštas, palyginti net su tuo, ką leidome sau totalitarizmo sąlygomis. Nuosekliai ją aprašinėti turbūt apskritai buvo vienintelis būdas ką nors apie ją pasakyti, nes ta epocha su neregėtu atkaklumu negimdė meninių vaizdinių, pripažino tik drumstą, šiukšliną, ant baltų plastikinių kojelių siūbuojančią tikrovę, papuoštą dirbtinėmis gėlėmis; ją galėjai patirti tik savo kailiu, urloms pastojus kelią arba pačiam „prisiknisus“ prie kokių geltonsnapių. Gariūnmetis buvo viltis, bet ne tiesa, – net ir mes, tuomet dar gausiai hormonų pritvinkę, todėl nepastabūs jaunuoliai, jautėme, kad susigrąžinti save toje aplinkoje įmanoma tik klaikiai nusigėrus, kur nors vemiant, geriausia krauju arba bent pomidorų sultimis nudažytu magic crystalu (taip vienu metu vadinosi pigiausia degtinė – aut. past.), tarsi būtų įmanoma išvemti gatvių tęstinumą ir tikslą, jų sugebėjimą apskritai kur nors vesti.

Šitaip žvelgiant, Evaldo užrašai, nepaisant abejotinos literatūrinės vertės, tampa neįkainojami. Juk tai, kas vyko knygos herojui, labiau ar mažiau buvo būdinga mums visiems – kažin koks „egzistencinis romantizmas“, anot kažkieno žodžių. Nūdieną tokia laikysena, žinoma, atrodytų naivoka, tačiau sunku atsikratyti įspūdžio, kad, jei nebūtų permanentiškai apsvaigusi, seilėta, agresyvi, neretai – buka, Evaldo karta apskritai nebūtų sugebėjusi išlikti. Dabar neįsivaizduoju beveik nieko siaubingesnio už galimybę bent valandėlę pabūti toje epochoje, manau, šiuolaikinis žmogus tam nepasiruošęs (nesakau – per silpnas, bet turbūt tai būtų teisingiau). Net knygelės jau yra per daug, kad vienu sykiu ją perskaitęs nepatirtum bjauraus, gniuždančio jausmo, jog tas laikas yra prisilietęs ir prie tavęs ir kad nuo to, kaip greitai įstengsi ištrinti jį iš atminties, priklauso šis tas daugiau negu šios akimirkos ramybė. Taigi „Odė rutinai“ gali būti ne tik praeities dokumentika, bet ir savotiškas kovos su praeitimi būdas, jos atsisakymo, sunaikinimo ritualas, kuriam tikrai reikėtų atrasti laisvą pusdienį. Gal kur nors tą „Odę rutinai“ ir rasite.

Kitas pastarojo meto „feniksas“ – antrasis Gintaro Varno spektaklio „Publika“ pagal vieno garsiausių XX a. ispanų poetų ir dramaturgų Federico Garcia Lorcos to paties pavadinimo pjesę pastatymas, parodytas lapkričio 10-11 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Pjesė parašyta 1930-aisiais, bet tik 1976 m. jos tekstas išspausdintas Londone. Poetui gyvam esant ji nebuvo statyta – pirmą kartą ją pagal rankraščio kopiją 1972-aisiais pastatė JAV studentiškas teatras. Toks paslaptingas „Publikos“ likimas visų pirma susijęs su pjesės turiniu – bene pirmą kartą Ispanijoje (1930 m.!) pagrindinė dramos kolizija sukasi apie homoseksualią meilę ir drąsą nusimesti kaukes, būti savimi. Kita vertus, ir pjesės forma buvo visiškai nauja, nesuvokiama, keista, siurrealistinė.

G. Varnas šią pjesę imasi statyti jau ne pirmą kartą. 1996-aisiais jos eskizas parodytas Atviros Lietuvos fondo surengtame forume‚ „Kaitos taškas“, o premjera – Nacionaliniame dramos teatre 1997 m. minint F. G. Lorcos 100-ąsias gimimo metines. Tada suvaidinta „Publika“ bei surengtas specialus F. G. Lorkos poezijos vakaras. Pirmoji „Publika“, nors puikiai įvertinta kaip šviežio oro gurkšnis, vis dėlto išėjo per anksti ir liko tik meno faktu be didesnio visuomeninio rezonanso.

„Tuomet tai buvo šmaikštus spektaklis apie teatrą ir publiką, (publika sėdėjo ant sukamojo rato, kuris sukosi, o aktoriai vaidino aplink – užkulisiuose). Tai buvo mielas avangardistinis žaidimas, anot Gintaro Varno, neatskleidęs giliųjų pjesės temų, arba jomis prabėgęs paviršiumi.“ Dabar situacija valstybėje, visuomenėje ir teatre visiškai pasikeitusi. „Publikoje“ pagrindinės temos – žmogaus teisė būti savimi, nebijoti savo prigimties – tai gėjų tema, kurią Lorka plėtoja per meilę. Kita, labai susijusi su pirmąja, teatro tema. Čia priešpriešinami du jo modeliai – oficialusis pramoginis, kuris nieko neužgauna, nenervina, neįžeidžia, ir „teatras po smėliu“ – sąžiningas, atviras, provokuojantis, kuris taip papiktina publiką, kad kyla „revoliucija“, – teigė režisierius G. Varnas. Taip pat jis sakė norįs, kad dabar ji kiltų – „bent jau žiūrovų galvose ir širdyse“.

Spektaklio scenografas Gintaras Makarevičius, kompozitorius Giedrius Puskunigis, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius. Vaidina: Elzė Gudavičiūtė, Gytis Ivanauskas, Sergejus Ivanovas, Mindaugas Jankauskas, Viktorija Kuodytė, Eimutis Kvoščiauskas, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Edmundas Mikulskis, Martynas Nedzinskas, Antanas Obcarskas, Marius Repšys, Arūnas Sakalauskas, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė.