www.mirror.co.uk

Įsivaizduokite prabangią sausakimšą žiūrovų salę. Susirinkusi visa miesto ar net šalies meno grietinėlė.

Scenoje išrikiuotas visas orkestras, salė laukia. Dirigentui duodamas signalas pradėti, šis pakelia lazdelę ir... Stoja 4 min. 33 sekundžių tyla.

Po jos – ploja visi, nors dauguma taip ir liko nesupratę, kas iš tiesų ką tik įvyko scenoje ir kaip reikėtų vertinti šios idėjos autorių.

Pasirodo, tai buvo ne eilinis dirigento manifestas, o ką tik „skambėjo” ekscentriškojo Johno Cage’o kūrinys „4’33”.

Klystate, jei manote, jog Johnas buvo dar vienas neišprusęs „meno dėl meno” artistas. Kas buvo šis spalvingasis kūrėjas, sudrebinęs XX a. meną?

Ankstyvasis Johnas Cage’as ir įkvepiantys tėvai

Johnas Cage’as gimė Los Andžele, JAV, tikrų amerikiečių šeimoje. Ar juokais, ar rimtai, pats Cage’as tvirtino, esą jo tėvai prisidėjo prie paties George’o Washingtono pasiekimų Amerikos labui. Tačiau Cage’ų šeima nebuvo dideli Amerikos patriotai.

Johno tėvai – vieni pagrindinių jo įkvėpėjų ir svarbiausia –skatintojų nuo pat vaikystės. Motina – „Los Angeles Times” žurnalistė, o tėvas – išradėjas, savo laboratorijoje bandęs paneigti mokslo kanonus pačiais keisčiausiais išradimais bei priedais skraidantiems submarinams. Būtent tėvas, kiek kvaištelėjęs mokslo revoliucionierius, kartą pasakė Johnui auksinę mintį: „Jei kas tau sako, jog „negali”, tai tik parodo tolimesnę judėjimo kryptį.”

Būdamas ketvirtoje klasėje, Johnas jau turėjo privačią pianino mokytoją, o šešiolikos iškeitė muziką į rašymą. Įstojo į koledžą ir... netrukus jį metė, pareiškęs, jog koledžas yra ne vieta būsimam rašytojui.

„Buvau šokiruotas, kai kartą bibliotekoje pamačiau kolegas, visus skaitančius tos pačios knygos kopijas. Vietoje to paėmiau pirmą autorių iš „Z” raidės. Buvau įvertintas aukščiausiu balu. Supratau, ta institucija veikia klaidingai. Išėjau”, – viename interviu apie savo pasirinkimą pasakojo Cage’as.

Rašytojas tampa kompozitoriumi, arba Kontrastingoji Europa

Taigi Johnas įkalbėjo tėvus leisti jį į kelionę po Europą. Nauja aplinka jam atneš daugiau naudos kaip rašytojui nei studijos.

„Kartą, po kelionių Europoje, tranzavau Kalifornijoje. Mane pavežė buvęs mano istorijos dėstytojas. Ir taip apsidžiaugė mane matydamas! Kai paklausiau, iš kur tas džiaugsmas, jis atsakė: visi įdomiausi studentai taip pat metė mano koledžą”,– pasakojo Johnas.

Pirma stotele Johnas pasirinko Prancūziją, kur daugiausia tranzuodamas ir keliaudamas traukiniais išbandė pačias įvairiausias meno formas.

Šiek tiek architektūros studijų, teatro, poezijos, dailės bei muzikos pamokų... Tačiau galiausiai Johnas vėl persiorientavo: nuo rašymo patraukė muzikos link, o įkvėpėju tapo naujai atrastas Johannas Sebastianas Bachas.

Noras pasilikti Europoje ilgiau kiek atslūgo po perskaityto Walto Whitmano kūrinio “Leaves of Grass”, tačiau, tėvų įkalbėtas, Johnas Cage‘ as nusprendė dar kurį laiką negrįžti į Ameriką, o keliauti ir labiau pažinti Europą. Šis žingsnis buvo itin svarbus Johnui - būtent kelionių metu Maljorkoje jis ėmė kurti muziką. Tiesa, pirmieji kūriniai taip ir liko Maljorkoje, tačiau Johno kaip kompozitoriaus karjera tik prasidėjo.

Muzika – Johno pašaukimas

Praėjus aštuoniolikai mėnesių pažintinių kelionių po Europą, Johnas grįžo į Ameriką, kur trumpai dėstė menus, tapė, tačiau aistra muzikai jo nepaleido. Dabar Johnui buvo aišku viena: jo pašaukimas – muzika.

„Žmonės, kurie girdėjo mano muziką, galėjo pasakyti daugiau gerų pastabų, negu žmonės, kurie matė mano piešinius”,– savo pasirinkimą aiškino Johnas.

Naujas gyvenimo etapas prasidėjo sunkiai. Johnas ėmė mokytis muzikos, tačiau turėjo gyventi savarankiškai, tad įsidarbino sienų plovėju: darbas, keturios valandos miego, keturios valandos komponavimo, mokslai... Tokia sunki rutina nepalaužė Johno, priešingai, po kelių mėnesių savo sugebėjimais jis jau lenkė mokytojus, o vienas jų – Arnoldas Schoenbergas netgi sutiko Johną mokyti be atlygio, kai šis pasižadėjo skirti gyvenimą muzikai...

Toks pasiekimas Johnui buvo itin svarbus, nes Schoenbergas tuo metu buvo jo didžiausias muzikinis autoritetas.

Pora metų studijų su Schoenbergu, meilė ir vedybos užbaigė dar vieną Johno gyvenimo etapą.

„Kai klausausi to, ką mes vadiname muzika, atrodo tarsi kažkas kalbėtų. Apie savo jausmus arba žmonių santykius. Tačiau išgirdęs transporto eismą, jo garsą... Many nebelieka jausmo, jog kažkas kalba. Jaučiuosi taip, lyg čia veiktų pats garsas. Ir aš tuo mėgaujuosi . Aš nenoriu, kad garsas su manimi kalbėtų.”

Pripažinimas neateina pernakt

Vedęs,Johnas įsiliejo į modernųjį šokį: akomponavo šokėjams, vėliau pats ėmė kurti muziką šokiams. Pamažu eksperimentavo ne tik su muzikiniais instrumentais, bet ir su įvairiais buitiniais prietaisais. Pasak jo, „kiekvienas objektas turi sielą, kurią galima pažinti iš jo garso.“

Johnas ėmė dirbti su choreografais, tuo tarpu susidomėjimas šokiu vis labiau augo. Kartu augo ir draugų ratas, pasiūlymai kartu dirbti ir, žinoma, kūrinių kraitis.

„The City Wears a Slouch Hat” – pirmasis didesnis ir reikšmingesnis Johno kūrinys, po kurio pasipylė dar keli darbai ir... kūrybinė krizė. Johno muziką vangiai pripažino klausytojai, o ir jis pats nepripažino savo amžininkų darbų.

Norėdamas suvokti indišką muziką ir dzenbudizmą, galų gale vėl priėmė iššūkį ir grįžo į muziką, o šį kartą publika jau entuziastingiau priėmė naujuosius kūrinius.

Svarbiausia Johnas susipažino su kompozitoriumi Mortonu Feldmanu, o prisijungus Christian Wolff, jie tapo ryškiausiais vadinamosios „Niujorko mokyklos” pavyzdžiais.

Nepaisant vis geriau ir geriau vertinamų kūrinių, palyginti su kitais, ypač Europos artistais, Johnas gyveno lyg vargšas, glausdamasis nedideliame bute. Tačiau nepasidavė ir čia. Sugebėjo pragyventi mokydamas bei darydamas įvairius „performansus”, o kartu toliau kūrė. Būtent tuomet jis parašė savo žymiausią kūrinį „4’33”. Ironiška, tačiau kūriny nėra nė vienos natos, tik tyla, skirta įsiklausyti.

Šeštajame dešimtmetyje Johną pagaliau pasiekė šlovės spinduliai. Po daugelio nuosmukio metų, gyvenimo ties skurdo riba ir kritikos, Johnas ėmė bendradarbiauti su „Muzikos depertamentu”, kuriam liko ištikimas iki pat mirties, buvo pakviestas mokyti eksperimentinės muzikos, o jo pirmoji knyga – „Silence” – tapo labiausiai įkvepiančia ir žinoma Johno knyga.

„Tu niekada nežinai, ką sugalvos tavo leidėjas. . Manieji davė “Silence” juodraštį jaunam redaktoriui, kuris iš jo padarė visišką maišatį. Žinoma, aš nesutikau su tuo. . Galiausiai jie atleido tą jauną vyrą, kuris bandė perrašinėti mane, ir stojo taika. Tačiau vis dar jaučiau įtampą. Man buvo liepta pakoreguoti knygą pačiam. Aš nieko nedariau. Žinoma! O kai nunešiau juodraštį, visiškai netaisytą, tiesiog pakeitęs tvarką, leidėjai to nepastebėjo ir jau reikalavo pataisyti kitus dalykus. Tada aš nunešiau savo juodraštį kitiems”, – apie “Silence” išleidimą pasakojo Johnas.

Septintojo dešimtmečio viduryje Betty Freeman paskyrė pinigų Johno išlaidoms ir taip rėmė jį iki pat mirties. Taigi jau nebesukdamas galvos, kaip mokėti nuomą, arba už ką pirkti duonos, Johnas visiškai atsidavė kūrybai.

Septintojo dešimtmečio gale sukūrė utopiškąjį „HPSCHD”, kuriame puikiai atsispindėjo tuometinės eros nuotaika. 6,400 multimedijos skaidrių su kompiuterine muzika. O publikos susidomėjimas augo, žmones traukė ne tik įdomios novatoriškos Johno idėjos, bet ir jo natūraliai ekscentriška asmenybė.

1992 m. rugpjūčio 11-ąją Johną ištiko antras širdies smūgis, po kurio jis nebeatsigavo. Pagal veliono norą, kūnas sudegintas, o pelenai išbarstyti Ramapo kalnuose.

Lėčiausia pasaulyje daina, arba Johno kūrybos ypatumai

639 metai – tiek laiko prireiktų atlikti lėčiausią pasaulyje Johno parašytą kūrinį „As slow as possible“.

Kalbant apie muzikinę techniką, pirmieji Johno darbai buvo trumpi kūriniai pianinui, sukomponuoti remiantis sudėtingomis matematikos formulėmis. Tik kiek vėliau jis ėmė improvizuoti, pamažu atrasti skirtingus tonus bei technikas, rašyti muziką ne tik pianinui, bet ir perkusijai bei šokiams. Kuo toliau, tuo daugiau gimė metodų, prieštaraujančių klasikinei muzikinės harmonijos sampratai. Pats Johnas save vadino anarchistu, o didžiausiu įkvėpėju laikė nuostabųjį „Voldenas, arba Gyvenimas miške“ autorių amerikiečių filosofą – H. D. Thoreau.

Ne tik muzikos anarchistas, Johnas nuolatos ieškojo naujų būdų perteikti savo idėjoms. Jo filosofija – kūrybos laisvė, tačiau jis nebuvo dar vienas „bet ką ir bet kaip” darantis bei menu pavadinantis kūrėjas. Tiesa, kartais kiek nihilistas, bet nihilizmą perteikė taip subtiliai ir profesionaliai, jog mums belieka grožėtis šio kūrėjo darbais. Kaip kartą buvo pasakyta, Johnas degė amžina aistra, o jos rezultatą jaučiame iki šių dienų.

„Didžiausias tikslas – neturėti jokio tikslo. Taip mes derėsime su gamta ir jos veiksmų meistriškumu.”

Johnas – daugialypis kūrėjas. Nors jo gyvenime muzika visuomet ėjo priekyje, kitos veiklos – vaizduojamieji menai, literatūra, netgi silpnas bandymas kurti filmus – buvo ne mažiau svarbios.

Dailėje taip pat neapsieita be užuominų į H. D. Thoreau. Johnas taip žavėjosi šiuo filosofu, jog darbuose naudodavo pastarojo piešinių elementus, o vieną jų netgi nutapė užmerktomis akimis. Reikėtų pridurti ir tai, jog Johno kūrybos laisvė reiškėsi ne vien dažais ir teptuku – jis nevengė naudoti akmenų, muilo ar netgi ugnies!

Dar jaunystėje rašymą iškeitęs į muziką, Johnas šio polėkio taip pat neapleido – “Silence” nebuvo vienintelė parašyta knyga, po jos sekė dar kelios. Tiesa, jos nesusilaukė tokio pripažinimo, bet yra ne mažiau reikšmingas Johno palikimas.

„Nesuprantu, kodėl žmones taip gąsdina naujos idėjos. Aš bijau senųjų”.

Parengė Goda Raibytė