Kviečiame darkart perskatyti dar 2010-aisiais psichologės Justos Petronienės skaitytą pranešimą seminare-diskusijoje „Šeimos ir santuokos įvaizdis Lietuvos viešojoje erdvėje“, (2010 m. spalio 21 d. LKMA, Vilniuje. Seminarą organizavo „Bernardinai.lt“, rėmė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija).

Į santuokinius mitus norėčiau pažvelgti psichologės, kuriai tenka iš arčiau prisiliesti prie šeimos narių tarpusavio santykių problemų, žvilgsniu. Straipsnyje pabandysiu aptarti kai kuriuos mitus arba, kitaip sakant, labai paplitusias klaidingas nuomones apie santuoką ir šeimos gyvenimą, kurios  trukdo realistiškai suvokti šeimos santykius ir atitinkamai bendrauti. Šie mitai – tai savotiški kreivi veidrodžiai, iškraipantys žmogaus suvokimą, kuriantys nerealistiškus lūkesčius, trikdantys bendravimą, stabdantys poros santykių vystymąsi.

Mitas: meilė yra jausmas, kuris nepriklauso nuo žmogaus pasirinkimų

Meilė iš tiesų yra labai svarbi poros santykių dalis. Visa bėda, kad meilės sąvoka dažnai susiaurinama, sutapatinama su aistra, taip prarandant kitas ne mažiau reikšmingas meilės ypatybes. Noriu pasiremti plačiai žinoma R. Sternbergo meilės samprata, kurioje meilės sąvokai apibrėžti išskiriami 3 meilės komponentai:

1. Aistra. Tai stiprus jausmas, dažnai romantizuotas, dominuoja siekis patirti fizinį artumą su mylimu asmeniu, apima žavėjimąsi juo. Šis meilės aspektas dažnai tapatinamas su meilės sąvoka, tačiau tai nėra rūpinimasis kitu žmogumi. Sutapatinant šį komponentą su meile, dažnai pamirštami kiti du aspektai, kuriuos patirti ir išreikšti išmokstama būtent šeimoje.

2. Emocinis artumas. Apima prisirišimo ir artumo jausmus, abipusį jausmų susiejimą meilės santykiuose. Svarbiausia šio komponento dalis – jausmai, leidžiantys patirti tarpusavio šilumą. Emocinio artumo komponentas apima troškimą rūpintis mylimo žmogaus gerove, dalytis su juo, abipusį supratimą, stiprią pagarbą, artimą bendradarbiavimą. Emocinis artumas suteikia galimybę aptarti jausmus, suprasti ir abipusiai palaikyti vienas kitą. Šis patyrimas yra svarbus, kad žmogus savo gyvenime galėtų palaikyti gerą psichologinę savijautą. Vaikai šią vertybę perima nuo pat kūdikystės, kai juos supa saugi ir rūpestinga aplinka šeimoje.

3. Įsipareigojimas, kurį galima aptarti dviem aspektais: atsidavimo ir pareigos.

Asmeninis sutuoktinių atsidavimas šeimoje kyla iš jų artumo ir rūpinimosi vienas kitu. Tai ir noras būti kartu ateityje, ir „mes“ jausmas, suteikiantis šeimos nariams bendrumo ir artumo patyrimo jausmą. Įsipareigojimą atspindi ir tai, kokią reikšmę suteikiame mūsų ryšiui, t. y. ar santykiai su žmogumi , kuriam įsipareigojame, mums yra svarbiausi.

Pareiga šeimos santykiuose taip pat turi pozityvią prasmę. Ji formuojasi bendraujant ir yra susijusi ne tik su tarpasmeniniais santykiais, bet ir su bendrais įsipareigojimais bei atsakomybės sritimis, tokiomis kaip vaikai, finansiniai įsipareigojimai ir t. t.

Pareiga dažnai padeda šeimai įveikti sunkius santykių etapus ir krizes. Pareiga nesukuria gražių ir tenkinančių tarpusavio santykių savaime, greičiau ji veikia kaip stabdžiai, sulaikantys nuo impulsyvių, neapgalvotų sprendimų krizinėmis akimirkomis.

Įsipareigojimas turi didelę įtaką šeimos gyvenimui. Visų pirma juo remiamas požiūris, jog šeimos santykiai yra ilgalaikiai ir kad juos reikia kurti ir palaikyti. Šią ilgalaikiškumo galimybę šeimai suteikia būtent įsipareigojimas. Ilgalaikiškumo nuostata padeda sutuoktiniams jausti pasitenkinimą tarpusavio santykiais, nepaisant pakilimų ir nuosmukių. Antra – įsipareigojimas yra pasirinkimas atsisakyti toliau rinktis. Vakarų kultūroje labai aukštai vertinamas plataus galimybių spektro turėjimas gyvenime. Šios visuomeninės nuostatos nepalankiai veikia vienas kitam šeimose įsipareigojančius žmones. Atsisakyti toliau rinktis, susiaurinti savo galimybių spektrą tarsi reiškia nuskurdinti savo gyvenimą. Bet šiuo atveju pradingsta tikroji įsipareigojimo prasmė – praturtinti gyvenimą, pasirenkant kokybę vietoje kiekybės.

Mitas: raktas į sėkmingą ilgalaikę santuoką yra įsimylėjimas ir sėkmė

Tačiau kaip svarbiausią veiksnį dažniau už sėkmę ir įsimylėjimą ilgalaikę sėkmingą santuoką turinčios poros įvardija įsipareigojimą ir buvimą gerais draugais. Jie dažnai apibūdina santuokinį gyvenimą kaip kūrybą, kuriai reikia atkaklaus darbo, įsipareigojimo vienas kitam. Laimingiausios poros yra draugų, kurie dalijasi savo gyvenimais ir turi panašių vertybių bei interesų.

Psichologijoje įsimylėjimas dažnai laikomas galimybių ir potencialo išraiška, o ne santykių pilnatvės išsipildymu. Įsimylėjimas gali būti gera ilgalaikių santykių pradžia, bet patys ilgalaikiai santykiai negali remtis vien įsimylėjimu. Geriausiu atveju rožiniai kerai sklaidosi, ir palaipsniui priimami tie santykių aspektai ir mylimo žmogaus bruožai, kurie sunkiai dera su įsimylėjimo mitu. Šiam procesui reikia didelių vidinių pastangų, žmogiško brandumo, gebėjimo priimti kito trūkumus ir tarpusavio skirtumus, pakelti nusivylimus, apie juos kalbėtis, ieškoti sprendimų.

Įsimylėjimas gali tapti dideliu iššūkiu ilgalaikiams santykiams tuo atveju, jei bent vienas iš poros nepriima šių pokyčių, o nuolat ilgisi intensyvių abipusių jausmų ir įsimylėjimui būdingo emocinio susiliejimo. Praėjus pirmam įsimylėjimo įkarščiui, ieško jaukaus emocinio „rojaus“ ir pyksta ant sutuoktinio, kad šis neišpildo jo lūkesčių. Toks nepasitenkinimo jausmas gali nuodyti tarpusavio santykius, ir vienintelis būdas iš šios aklavietės yra priimti iššūkį ir susipažinti su realybe.

Įsimylėjimas – tai viena iš labiausiai jaudinančių temų meno kūriniuose,  tokių jausmų perteikimas įtraukia žmogų, suvirpina jo širdy giliausias svajones apie didįjį susitikimą, kuris gali pakeisti gyvenimą. Šis įsimylėjimo mitas yra toks gražus ir apžavintis, jo reklama meno kūriniuose tokia puiki, jog pamirštama, kad tai – tik vienas iš būdų, kaip meilė įžengia į žmogaus širdį. Todėl kartais meilė gali būti ir pasiaukojimas, ir pasirinkimas neišduoti artimo žmogaus, atsisakant savo įgeidžių.

Sėkmingiems santuokiniams santykiams svarbūs ir kiti veiksniai, ne tik įsimylėjimas, bet ir tikra draugystė, įsipareigojimas vienas kitam ir santuokai, bendros vertybės ir siekiai, gebėjimas priimti ir pokyčius, ir tai, kas nepakeičiama, taip pat galios balansas šeimoje (abu visiškai tenkinantis atsakymas į klausimą „kas čia bosas?”), konfliktų valdymas.

Mitas: vaikų turėjimas šeimoje savaime suartina porą

Tačiau psichologiniai tyrimai ir konsultavimo patirtis rodo, kad pirmo vaiko gimimas natūraliai atitolina sutuoktinius vieną nuo kito, sukelia nemažai streso, jų artumui reikia daugiau sąmoningų pastangų. Tačiau poros, turinčios vaikų, rečiau skiriasi.

Dažnai, gimus pirmagimiui, šeimą ištinka pirmoji sunki santykių krizė. Žmona, tapusi mama, natūraliai visą dėmesį sutelkia į vaiką, o tėčiui ne visada lengva surasti savo aiškias funkcijas šeimoje. Tačiau kiekviena krizė turi ir teigiamų pasekmių, potencialą, kurį kūrybiškai panaudojus santykius galima pagerinti. Dažniausiai konflikto sprendimo galimybės priklauso nuo abipusio geranoriškumo.

Mitas: poros, kurios gyveno kartu iki santuokos, galėjo patikrinti, kaip jie tinka vienas kitam, todėl jaučia daugiau pasitenkinimo savo santuoka

Kai kurie psichologiniai tyrimai rodo, kad gyvenimas kartu iki santuokos didina skyrybų riziką ir teikia mažiau pasitenkinimo tarpusavio santykiais. Sugyvenimas dažnai pateikiamas kaip priimtina santuokos alternatyva. Kartais teigiama, kad sugyvenimas – tai tas pat, kas santuoka, tik be „štampo pase“. Dažniausi motyvai, dėl kurių kartais pasirenkamas sugyvenimas: noras patikrinti tarpusavio suderinamumą, geriau pažinti vienas kito įpročius, charakterį, ištikimybę, emocinį ir seksualinį artumą be santuokos įsipareigojimų.

Dažniausiai pasitaikanti sugyvenimo forma yra gyvenimas kartu, planuojant ateityje kurti šeimą. Kartais tai vadinama „pabandymu“. Remiamasi prielaida, kad, prieš priimant tokį atsakingą sprendimą kaip santuoka, reikia patikrinti, ar santykiai pakankamai geri, ar „tinka charakteriai“, ar „tinkam vienas kitam lovoje“ ir t. t. Tačiau tokie „daiktiniai“ santykiai nebūtinai tinka žmogiškam ryšiui. Užsienio autorių tyrimai rodo, kad gyvenimas kartu iki santuokos yra rizikos veiksnys santykių ilgalaikiškumui. Merginos tokioje situacijoje dažnai jaučiasi nesaugesnės nei vaikinai, tyrimai rodo didesnes jų psichologines problemas sugyvenimo atveju. Tai ne tik nepagerina tarpusavio santykių, bet dažnai juos apsunkina. Santuoka yra unikalūs santykiai, kuriems svarbi pastovumo priesaika. Dalis sugyvenančių partnerių bijo ar jaučiasi nepasiruošę taip įsipareigoti. Jie pasilieka „atsarginį išėjimą“, ir tai dažniausiai neigiamai veikia tarpusavio santykius, nes kelia laikinumo ir nestabilumo jausmus. Sugyvenimas dažnai yra gyvenimas kartu visai arba iš dalies atsisakant įsipareigoti vienas kitam.

Sugyventiniai mažiau įsipareigoja vienas kitam, jie labiau pabrėžia savo nepriklausomybę ir linkę mažiau susisieti nei sutuoktiniai. Laimėdami nepriklausomybę, jie praranda tarpusavio ryšio ir santykių kokybę, nes yra didesnė smurto, išsiskyrimo, priklausomybių, psichologinių problemų rizika. Kaip minėta, įsipareigojimas yra labai svarbus tarpusavio santykių veiksnys, padedantis įveikti tarpusavio santykių sunkumus įvairiuose santykių etapuose. Pradėjus gyventi kartu, santykiai vystosi, pradeda veikti išcentriniai veiksniai, o labai svarbus įcentrinis įsipareigojimo veiksnys neveikia. Tai – viena iš priežasčių, kodėl sugyventinių tarpusavio santykiai tampa ne tokie sėkmingi. Kitas veiksnys yra tas, kad sugyvenimą renkasi tie žmonės, kurie patys vengia ar yra nepajėgūs įsipareigoti, o ši savybė daro įtaką ir tolesniems partnerių ar sutuoktinių santykiams. Sugyvenimo santykių nutraukimas gali būti taip pat skausmingas, kaip ir skyrybos, nes partnerius sieja buitiniai, emociniai ir socialiniai ryšiai.

Pastebėta, kad kelis kartus su skirtingais partneriais gyvenę ir vėliau susituokę žmonės dažniau skiriasi. Jie sunkiau pakelia iškylančius sunkumus, nėra pasirengę jų spręsti, o yra linkę nutraukti santykius. Susituokusios poros savo santykius dažniau grindžia nuostata „aš visa laiką būsiu su tavimi“, tai skatina juos daugiau stengtis, labiau rūpintis tarpusavio santykiais. Sugyventiniai dažniausia sąmoningai ar nesąmoningai remiasi nuostata „būsiu su tavimi, kol tenkinsi mano poreikius“. 

Daug jaunų žmonių trokšta sėkmingos santuokos, bet nepasitiki savo sugebėjimais ją sukurti. Jie renkasi sugyvenimą, tikėdamiesi didesnio saugumo, mažesnio skausmo išsiskyrimo atveju, užtikrintumo gera santykių kokybe (pabandydami, ar tinka vienas kitam), bet šių tikslų nepasiekia, tik sumažina galimybes sukurti sėkmingą santuoką.

Mitas: „bendravimo nereikia mokytis, tiesiog vieni žmonės tarpusavyje natūraliai bendrauja sėkmingai ir supranta vienas kitą, kitiems tai nesiseka“

Faktai rodo, kad bendrauti mes mokomės, ir ne tik vaikystėje. Bendravimui reikalingi du svarbiausi gebėjimai – klausymasis ir kalbėjimas. Svarbu, kad  abu sutuoktiniai bendraudami turėtų galimybę ir kalbėti, ir klausytis. Vieniems žmonėms yra lengviau klausytis, kitiems – kalbėti. Kartais apsikeitimas kalbėtojo ir klausytojo vaidmenimis poroje vyksta natūraliai, o kartais tam reikia sąmoningo dėmesio ar psichologo pagalbos.

Aktyvus klausymasis yra vienas iš svarbiausių ir veiksmingiausių bendravimo įgūdžių. Aktyviai klausantis yra nuoširdžiai domimasi tuo, ką sako kalbėtojas, bet kartu neliekama pasyviu klausytoju. Klausytojas yra aktyvus, jis klausia, tikslinasi, ar teisingai suprato, ir tik tada formuluoja savo teiginius.

Aktyvus klausymasis padeda išvengti nesusikalbėjimo ir nesusipratimų, kylančių dėl skirtingų bendravimo lygių. Kai klausytojas neatpažįsta, kokio bendravimo lygio yra pagrindinis pranešimas, bendravimas nėra veiksmingas. Tarp paprasto žodžių išgirdimo ir turinio, žinios supratimo yra didelis skirtumas. Atidus klausytojas supranta mintį, įsijausdamas į kalbėtojo perspektyvą, pažvelgia į aptariamą situaciją jo akimis, net jei nesutinka su tokiu požiūriu, nepritaria tokiai nuomonei.

Klausytojui gali padėti pastangos, atsižvelgiant į pokalbio kontekstą, išskirti, kas yra svarbiausia – faktai ir detalės, mintys ir įsitikinimai, jausmai ir emocijos, poreikiai ir troškimai ar viltys ir lūkesčiai. Svarbu stengtis suprasti, kaip jaučiasi kalbantysis, ir susilaikyti nuo ankstyvų komentarų ir reakcijų. Jei sunku suprasti kalbantįjį – klausti, tikslintis.

Gebėjimas išklausyti ne tik padeda geriau suprasti sutuoktinį, bet suteikia kalbėtojui jausmą, kad jis yra išgirstas ir suprastas, o tai svarbu geriems tarpusavio santykiams šeimoje.

Paminėjau kelis mitus arba stereotipus, kurie lydi mus šeimoje ir visuomenėje, daro mums įtaką. Vis dėlto manau, kad didžiausią įtaką šeimos stabilumui turi tarpusavio santykių kokybė. Visada svarbu, kiek atvirai, nuoširdžiai ir geranoriškai žvelgiame vienas į kitą. Iškylantys bendravimo sunkumai, krizės nebūtinai tampa santuokos nuosprendžiu, bet kaip tik gali tapti priežastimi pagilinti tarpusavio santykius, didesniam atvirumui, naujai jų kokybei. Iš tiesų laimingiausios šeimos yra tos, kurios įveikė iškylančius sunkumus, besirūpindamos tarpusavio santykiais, tokiu būdu iš tikrųjų išgyvendamos ir perduodamos meilę ateinančioms kartoms, o tai ir suteikia prasmę šeimos santykiams, kartais labai nelengviems. Iš tiesų vertybės perduodamos jas išreiškiant tarpusavio santykiuose, vien žodžių gali būti mažai.