Tiberiados bendruomenės patirtimi br. Emanuelis dalijosi Jaunimo sielovados forume Kaune lapkričio 13 d. „Būti bendruomenėje ir bendruomenei“.

Kai skaitome Apaštalų darbų knygos pradžią (Apd 2,42;4,32;2,26-27), mes randame pirmosios krikščioniškosios bendruomenės gyvavimo aprašymą. Kuo jie gyveno? Iš pirmo žvilgsnio atrodytų – nieko nepaprasta, nekalbama apie stebuklus, tik apie brolišką bendrystę ir žmonių atsivertimus. Ar mums šiandien tai yra aktualu?

Europoje Bažnyčia tapo mažuma. Bažnyčios pastatai yra per dideli mažoms bendruomenėms. Tačiau nereikia nusiminti: taip mes susiliečiame su apaštalų patirtimis. Pradžioje, mokiniai matė tūkstantines minias, sekiojančias Jėzų, tačiau po mokytojo mirties apaštalai liko maža, bijanti bendruomene. Viskas pasikeitė per Sekmines, kai Šventoji Dvasia nužengė ant jų: maža silpna bijanti grupė sužydi, išauga Šventosios Dvasios atsiuntimo dėka.

Skaitydami apaštalų darbus pirmiausia matome apaštalo Petro pasikeitimą. Žinome, kad, išsižadėjęs Kristaus, po Šventosios Dvasios nužengimo jis skelbė prisikėlusį Kristų Jeruzalės aikštėse. Po pirmojo Petro pamokslo – trys tūkstančiai atsivertimų, po antrojo – penki tūkstančiai. Iš kur tas pasikeitimas? Ką jis tada kalbėjo, kad toks rezultatas? Šventosios Dvasios dovana perkeitė Petrą. Mes irgi esame čia, nes susitikome gyvąjį Dievą. Bendruomenės širdis yra prisikėlęs Kristus, jis yra mūsų turtas.

Septyni krikščioniškos bendruomenės gyvavimo požymiai pagal apaštalų bendruomenę

1)    Priimti Šventąją Dvasią: pastoraciniame darbe mes dažnai rūpinamės projekto „darymu“ (strategija, kaip pasiekti tikslus, kaip pritraukti jaunus žmones). Tačiau mūsų pirmasis planas turėtų būti įsileisti Šventąją Dvasią. Ji mus išmokys mylėti Kristų. Dvasia ves pas Tėvą. Ji padės suprasti Šventąjį Raštą širdimi. Krikščioniškos bendruomenės tikslas – paklusti Šventosios Dvasios vedimui.

Dažna mūsų liga šiandien yra veikimas: daryti, dauginti posėdžius. Jeigu bent pusę planavimo laiko paskirtume maldai, Šventoji Dvasia daug stipriau veiktų tarp mūsų.

„22 val. baigiu posėdį, nes tada Šventoji Dvasia eina miegoti“, – taip  mano vyskupas. Kiekvieną posėdį jis pradeda tyla, kviesdamas Šventąją Dvasią.

Šiandien jaunimas naujuose judėjimuose, New Age ieško ribinių pojūčių, patirčių – jie siekia jas pranokti. Mes, krikščionys, žinome, kad tik Dievas gali tai padaryti: Šventoji Dvasia atlieka mūsų dievinimo darbą.

2)    Šlovinimas, džiaugsmo dvasia. Kiekvieno susitikimo pradžioje mes meldžiamės, tačiau tai nėra labai spontaniška (mes ruošiamės), ir tai iškart neteikia daug džiaugsmo.

Kai mes žiovaujame, kiti irgi pradeda. Tas pat su šypsena – ji yra užkrečiama. Jei nusišypsosime pirmą kartą atėjusiam žmogui – jis pasiliks. Paulius VI yra parašęs... apie džiaugsmą – dažnai jį siūlau skaityti kaip antidepresantą. Evangelija yra Geroji Naujiena. Nuolatos liūdnas krikščionis nėra tikras krikščionis. Žmonės, kurie yra džiaugsmingi, – labai patrauklūs. O tie, kurie vaikšto nusiminę, netraukia kitų. Galime pasirinkti kuo būti – bite ar muse. Bitė – su džiaugsmu dirba. Musė – lyg nuolat kritikuoja, viskuo nuolat nepatenkinta, ir visi pajaučia palengvėjimą, kai ji išskrenda.

Motina Teresė sakė, jog džiaugsmas yra tinklas, kuris gaudo kitas sielas.

3)    Susitaikinimas. Apaštalų darbuose skaitome apie susipykusius apaštalus Petrą ir Paulių, ginčą tarp Pauliaus ir Barnabo. Tai yra mūsų Bažnyčia: nuo pat pradžių ji buvo perverta ginčų. Mokiniai ginčydavosi net Jėzaus akivaizdoje. Tai natūralu, tačiau labai svarbu, kad ginčai baigtųsi susitaikinimu. Kai aš matau, kad grupėje ginčijamasi, sau sakau: puiku, mes turime galimybę tapti krikščionimis. Kilus ginčams, konfliktams, nesutarimams, išauga poreikis prašyti Kristaus tokios meilės, kad priimčiau kitokį brolį. Jėzus sako: jei mylime tik draugą, tai kuo skiriamės nuo pagonių?

Vieno vaikino paklausiau, kuo jam patinka maldos grupė. Jis atsakė, kad kai maldos nariai susipyksta, susitaiko. O kai jis susipyksta su draugais, kurie nėra krikščionys, jaučia, jog tai juos išskiria amžiams. Atsiminkime maldą „Tėve mūsų“ – atleidimas yra malonė, kurią turime priimti.

Mes savo bendruomenėje dažnai švenčiame susitaikinimo pamaldas. Tai geriausias būdas pirma susitaikyti su Dievu, tada atleisti kitiems, šalia esantiems. Kaip leisti įvykti atleidimui? Mes bendruomenėje turime ikoną, kurią maldos metu leidžiame per rankas. Tas, kuris ją laiko, meldžiasi už visą bendruomenę. Kitoje bendruomenėje yra kryžius, kuris keliauja per bendruomenės narius.

4)    Dievo Žodžio apmąstymas, meditacija. Jeigu esame mokiniai – turime klausytis mokytojo. Visų pirma klausytis, o ne analizuoti. Jonas Paulius pasakė: „Dievo Žodis perkeičia tuos, kurie jį priima, nes Dievo Žodis yra tikėjimo ir veiksmo matas. Savo gyvenimuose krikščionys patiria kančią, kuri gali pareikalauti moralinių pasirinkimų, kurie priešinasi pasaulio dvasiai. Tačiau palaimintas gyvenimas su Dievu turi savo kainą. Jaunuoliai, jūsų gyvenimas turi didelę kainą. Aš pasitikiu jūsų drąsa ir pasiaukojimu. Būti krikščioniu šiandien yra herojiška.“

Kaip mes apmąstome Dievo Žodį? Kartą dalyvavau vienoje grupėje, kuri analizavo egzegetinį Biblijos tekstą. Dievo Žodžio apmąstymui nereikia pasirinkti egzegezės ar teologinės linijos. Svarbiausias tikslas – dalintis, kaip Dievo Žodžiai atliepia man. Ne tik protu, bet ir širdimi. Jeigu mūsų bendruomenėje vyraus intelektualinis priėmimas, grupėje vyraus tie, kurie turi intelektualinį išprusimą. Jeigu skaitome Šventąjį Raštą savimi ir dalijamės, kuo yra man reikšmingas, svarbus tampa kiekvienas bendruomenės narys. Evangelija nėra filosofija ar ideologija, ji visų pirma yra gyvenimas, ir ji turi tapti kiekvieno mūsų gyvenimu.

Šiandien daug kas mėgsta naudotis Facebook‘u. Kinijoje mes daug evangelizuojame per Facebook‘ą. Pavyzdžiui, viena bendruomenė savaitę skaito susitartą Biblijos tekstą ir Facebook‘e parašo eilutę, kuri labiausiai jį palietė. O maldos susirinkime paaiškina, kodėl ją pasirinko.

5)    Jie buvo atsidėję apaštalų mokslui – formuotis (augti) tikėjime. Šiandien krikščioniui svarbu būti protingam, būti apsiskaičiusiam. Jeigu norime būti gerais darbininkais Kristaus vynuogyne, turime būti pasiruošę atsakyti į šiandieniame pasaulyje kylančius klausimus. Tikėjimas yra ir intelektualus. 

Vieną dieną sutikau verkiančią maldos grupės merginą. Ji papasakojo, kad medicinos studijose kalbėjo apie abortą, ir ji vienintelė buvo prieš, bet nemokėjo apginti savo nuomonės. Ji klausė, kodėl Bažnyčia neaiškina, dėl ko abortas negerai, ir bedė į mane pirštu. Man tai buvo Šventosios Dvasios ženklas. Greitai mes surengėme diskusijos vakarą šia tema: kalbėjau keturias valandas, ir visą laiką penkiasdešimt jaunuolių įdėmiai klausėsi ir diskutavo.

Jonas Paulius II paklausė vieną jaunuolį, ar jis skaitė katekizmą. Jis atsakė, kad truputį. Jonas Paulius II pasakė – turi jį perskaityti visą. Katekizmas nėra sunki knyga, ten duodama daug pavyzdžių, cituojami šventieji. Kodėl jį reikia skaityti? Todėl, kad mūsų tikėjimas turi būti maitinimas ir per protą. Todėl, kad gautume atsakymus į šiandien kylančius klausimus, mokėtume atsakyti protingai, nes turime mokėti apginti savo tikėjimą. Jeigu neturite atsakymo, svarbu su nusižeminimu pripažinti „aš nežinau“. Mes neprivalome žinoti atsakymus į viską, tai būtų puikybė. Tas, kuris nori žinoti visus atsakymus, gaila, bet yra pagautas puikybės.

Svarbu sudaryti progą jaunuoliams klausti ir drauge ieškoti atsakymų. Esu padaręs tinklaraštį jaunimui – jie siunčia klausimus, o kunigai atsako.

6)    Užtarimas maldoje. Petras sėdi kalėjime, už jį meldžiasi bendruomenė, ir angelas jį išvaduoja. O ar mes esame pakankamai drąsūs savo maldoje?

Ant savo bendruomenės namo durų užrašėme – tai yra namai, kuriuose meldžiamasi. O paskui surašėme kiekvieną dieną mažomis raidėmis – rytmetinė, dieninė ir t. t.

Vieną dieną prie durų atėjo žmogus ir paprašė maldos. Mes jo prašymu meldėmės už jo draugę, kuri tuo metu ryžosi nusižudyti. Ir įvyko stebuklas: ji atsitraukė reikiamu laiku. Galbūt ne visada pakankamai drąsiai prašome Viešpaties?

Strasbūre buvo dar baisesnis įvykis: mūsų bendruomenės merginos sesuo buvo pavogta, išniekinta ir nužudyta. Penkias dienas jos ieškojo. Kai ją rado visą išniekintą, tvyrojo baisi neviltis. Buvo rastas jos dienoraštis, kuriame prieš tris dienas iki pagrobimo ji parašė: „Aš kovoju už skaistumą.“ Kai supratome, kad ji tapo skaistybės kankinė, mus užplūdo džiaugsmas.

Malda liečia Dievo širdį – su malda galime daryti stebuklus.

7)    Jie laužė duoną – Eucharistinė adoracija. Čia sutinkamas pats Kristus. Adoracija reikalauja iš mūsų nuolankumo, nes joje mes gyvename tikėjimu. Tikėjimu sakome: „Tai esi tu, Jėzau.“ Strasbūre yra maldos grupė, kuri išeina į gatves ir kviečia žmones į Adoraciją.  Žmonės bažnyčioje gauna žvakelę, kuri simbolizuoja jų maldavimą. Prieš ketverius metus vienas vaikinas atėjo ir buvo tarsi apimtas Dievo. Jis sakė: „Atėjau netikintis, bet išgyvenau Dievą ir įtikėjau.“

Dažnai adoruodami patiriame sausrą, bet turėkime nuostatą: „Jėzus į jį pažvelgė ir jį pamilo“. Adoracijoje Jėzus žvelgia į mus. Mums atrodo, kad mes žvelgiame į Jį, bet ir Jis žvelgia į mus ir viską perkeičia į meilę. Tie, kurie adoruoja nuolatos žino: meilei nereikia daug žodžių, nereikia daug diskusijų, gera būti kartu, žiūrėti.