Kas vai­kams no­ri pa­skai­ty­ti ko­kią bib­li­nę is­to­ri­ją, pir­miau­sia ją  tu­ri iš­si­rink­ti. O tai nė­ra la­bai pa­pras­ta. Šio­je kny­go­je siū­lo­mos is­to­ri­jos pa­skirs­ty­tos me­tų lai­kais: po vie­nuo­li­ka kiek­vie­nam me­tų lai­kui. Is­to­ri­jų pa­rin­ki­mas ir pa­skirs­ty­mas nė­ra la­bai griež­tas. Iš­sky­rus Ve­ly­kų ir Ka­lė­dų is­to­ri­jas, ku­rios su­si­ju­sios su kon­kre­čio­mis šven­tė­mis, vi­sas ki­tas is­to­ri­jas ga­li­ma skai­ty­ti bet ko­kiu me­tu. Jūs pa­tys ga­li­te pa­si­rink­ti bet ku­rią jus do­mi­nan­čią is­to­ri­ją. Kiek­vie­na is­to­ri­ja yra at­ski­ras, už­baig­tas vie­ne­tas. Vis dėl­to kai kur aiš­kiai ma­to­si, kad vie­na is­to­ri­ja pra­tę­sia­ma ki­to­je, ir į tai jūs ga­li­te – ta­čiau ne­pri­va­lo­te – at­si­žvelg­ti. Tin­ka­miau­sia pra­dė­ti va­sa­ros is­to­ri­jo­mis. Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad kiek­vie­nu me­tų lai­ku jūs ga­li­te per­skai­ty­ti tiek is­to­ri­jų, kiek no­ri­te: gal­būt per­skai­ty­si­te tik vie­ną, o gal­būt – vi­sas. Vis dėl­to pa­tar­ti­na vie­nu kar­tu pa­sa­ko­ti tik vie­ną, kad bū­tų ga­li­ma į ją iš tie­sų įsi­gy­ven­ti. Svar­bu ne kie­kis, bet ko­ky­bė. Tai­gi ir čia ga­lio­ja ta pa­ti tai­syk­lė, jog ma­žiau iš tie­sų yra dau­giau.

Kiek­vie­nos is­to­ri­jos pa­bai­go­je pa­teik­tas prak­ti­nis pa­ta­ri­mas yra su­ma­ny­tas kaip pa­ska­ta dar kiek pa­si­lik­ti prie per­skai­ty­to teks­to ir kar­tu su vai­ku į jį įsi­gi­lin­ti. Jei­gu pa­skir­si­te tam lai­ko, pa­da­ry­si­te ge­rą dar­bą ne tik sa­vo vai­kui, bet ir sau, nes to­kie pra­ti­mai pa­de­da as­me­niš­kai įsi­jaus­ti į bib­li­nių is­to­ri­jų tu­ri­nį ir leis­ti, kad jo­se iš­sa­ky­tos min­tys da­ry­tų įta­ką ir jums pa­tiems.

Šie pa­tei­kia­mi teks­tai kuo pui­kiau­siai tin­ka tiek pa­sa­ko­ji­mui, tiek ir skai­ty­mui tie­siai iš kny­gos. Čia jūs var­gu ar su­si­dur­si­te su žo­džiais ir po­sa­kiais, ku­riems rei­kės pa­aiš­ki­ni­mų, nes skai­tant teks­tą to­liau jie iš­aiš­kės sa­vai­me. O jei­gu ap­si­sprę­si­te is­to­ri­ją pa­sa­ko­ti, ta­da šių teks­tų jums ga­li pri­reik­ti kaip pa­vyz­džio, ku­rį jūs be var­go per­teik­si­te sa­va tar­me. Be­je, vi­siš­kai ne­rei­kia prie teks­tų dar ką nors pri­dur­ti. Jie juk – jei­gu jūs kar­tu su sa­vo vai­ku į juos nuo­šir­džiai įsi­gi­lin­si­te – yra tie­siog nuo­sta­būs. San­tū­ri kal­ba pa­lie­ka erd­vės jū­sų pa­čių vaiz­duo­tei. Be to, šie teks­tai yra su­pap­ras­tin­ti tik tiek, kad tap­tų aiš­kūs pa­tys sa­vai­me. Tai­gi jie ne­la­bai te­si­ski­ria nuo ofi­cia­laus ver­ti­mo ir taip yra to­dėl, kad juos ga­lė­tu­mė­te at­pa­žin­ti, kai vė­liau ki­to­je ap­lin­ko­je juos skai­ty­si­te ar jų klau­sy­si­tės.

Viršelio dailininkė Edita Dulskaitė–Prelgauskienė

Ir dar kai kas: ne­si­ste­bė­ki­te, kai šio­se is­to­ri­jo­se jus nu­ste­bins kas nors ne­lauk­ta. Bib­li­jo­je ne­at­me­ta­ma nie­ko, kas su­si­ję su žmo­nė­mis, jo­je juk kal­ba­ma ne vien apie iš­ga­ny­tą pa­sau­lį. Kar­tais net pa­mirš­ta­me, kaip  „žmo­giš­kai“ Bib­li­jo­je kal­ba­ma ir apie pa­vy­dą, pa­nie­ką bei už­si­spy­ri­mą. To­kios si­tu­a­ci­jos jums ir jū­sų vai­kams pa­si­ro­dys pa­žįs­ta­mos, ir skai­ty­da­mi šias is­to­ri­jas su­pra­si­te, kad už vi­sų šių žmo­giš­kų trū­ku­mų sly­pi di­de­lė vil­tis. Čia pa­sa­ko­ja­ma apie kon­kre­čias vi­zi­jas, ku­rios pui­kiau­siai ga­lė­tų iš­si­pil­dy­ti ir šia­me pa­sau­ly­je. Tai­gi bib­li­nė ži­nia yra ypa­tin­ga to­dėl, kad, nors ir ne­at­mes­da­ma tam­sių­jų gy­ve­ni­mo pu­sių, iš­lais­vi­na. Pa­skai­ty­ki­te pa­tys...

Bib­li­nės žie­mos is­to­ri­jos

Žie­ma yra šal­čiau­sias ir tam­siau­sias me­tų lai­kas. Rytais vos tik prašvinta, kai tuoj pat pradeda temti ir at­ei­na va­ka­ras, jau bū­na tam­su. Dau­ge­lį žmo­nių ap­ima me­lan­cho­li­ja, jie il­gi­si švie­sos ir ši­lu­mos. Tad nie­ko nuo­sta­baus, kad Ka­lė­dų šven­tė su­tam­pa su žie­mą pra­si­de­dan­čiu in­ten­sy­viu šviesos lau­ki­mu. „Pa­tį vi­dur­nak­tį“ skelb­da­ma apie gi­mi­mą, ku­ris yra ne­pa­ly­gi­na­mai dau­giau nei vien šei­mos as­me­ni­nis džiaugs­mas, ši šven­tė nu­mal­do žmo­nių il­ge­sį. Ka­lė­dų is­to­ri­ja yra po­pu­lia­riau­sias mū­sų kul­tū­ri­nė­je ap­lin­ko­je įvai­riau­siais va­rian­tais pa­sa­ko­ja­mas bei vaiz­duo­ja­mas bib­li­nis pa­sa­ko­ji­mas. Ta­čiau bib­li­nėms žie­mos is­to­ri­joms pri­klau­so ir ke­li ma­žiau ži­no­mi bei pir­mą­jį pra­tę­sian­tys pa­sa­ko­ji­mai. Nes po gi­mi­mo se­ka au­gi­mas ir grei­ta rai­da, su­si­jusi su ne­nu­ma­ty­tais, ne­aiš­kiais ir nuo­sta­bą ke­lian­čiais da­ly­kais.

***

Za­cha­ri­jas

Pa­gal Evan­ge­li­ją pa­gal Lu­ką 1, 5–25

Kar­tą gy­ve­no toks vy­ras. Jis va­di­no­si Za­cha­ri­jas ir gy­ve­no lai­kais, kai ša­lį val­dė ka­ra­lius Ero­das. Za­cha­ri­jas bu­vo ge­ras žmo­gus. Jo žmo­na bu­vo var­du Elz­bie­ta. Jie abu gy­ve­no taip, kaip pa­ti­ko Die­vui. Ta­čiau kar­tais Za­cha­ri­jas ir Elz­bie­ta liū­dė­da­vo, nes ne­tu­rė­jo vai­kų. O jie abu jau bu­vo la­bai se­ni.

Za­cha­ri­jas bu­vo ku­ni­gas. To­dėl jis nuo­lat dar­ba­vo­si Die­vo na­muo­se, o tais lai­kais tai bu­vo šven­tyk­la. Vie­ną die­ną jam vėl te­ko ei­lė au­ko­ti smil­ka­lus. Jis vi­du­je bu­vo vie­nas, o žmo­nės sto­vė­jo lau­ke ir mel­dė­si. Stai­ga nu­si­lei­do an­ge­las ir at­si­sto­jo smil­ka­lų au­ku­ro de­ši­nė­je. Za­cha­ri­jas nu­si­gan­do. Kas gi tai? Jis ne­su­pra­to, kas su juo da­ro­si ir jį apė­mė bai­mė.

Bet an­ge­las ta­rė: „Ne­bi­jok, Za­cha­ri­jau! Iš­si­pil­dys ta­vo di­džiau­sias troš­ki­mas, juk tu daž­nai to mel­dei. Ta­vo žmo­na Elz­bie­ta pa­gim­dys sū­nų. Taip, taip ir bus: jis va­din­sis Jo­nu. Tau bus di­de­lis džiaugs­mas. Bet džiaug­sie­si ne tik tu. Jo gi­mi­mu džiaug­sis ir daug ki­tų žmo­nių. Nes Jo­nas taps gar­siu vy­ru. Jis ves žmo­nes pas Die­vą. Ir vi­sa tai įvyks.“

Za­cha­ri­jas ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti tuo, ką sa­ko an­ge­las. Sto­vė­da­mas ten jis pa­klau­sė: „Kaipgi aš pa­ma­ty­siu, kad tai tie­sa, ką tu sa­kai? Aš juk jau se­nas, ir ma­no žmo­na taip pat ne­be jau­na. Kai žmo­nės su­lau­kia to­kio am­žiaus kaip mes, jie ne­be­ga­li tu­rė­ti vai­kų.“ Bet an­ge­las at­sa­kė: „Aš esu Gab­rie­lius, sto­vin­tis Die­vo aki­vaiz­do­je. Jis ma­ne at­siun­tė pas ta­ve, kad su ta­vi­mi pa­kal­bė­čiau ir tau pra­neš­čiau šią ge­rą ži­nią. Bet tu ja ne­ti­ki. To­dėl nuo šiol tap­si ne­by­lys ir ne­ga­lė­si iš­tar­ti nė žo­džio iki tos die­nos, kai gims ta­vo sū­nus Jo­nas.“

Tuo tar­pu žmo­nės vis dar bu­vo su­si­rin­kę prie šven­tyk­los. Jie ste­bė­jo­si, kad Za­cha­ri­jas taip il­gai ne­iš­ei­na. Ką gi jis ten taip il­gai vei­kė? Jie to ne­ži­no­jo. Kai jis pa­ga­liau iš­ėjo, ne­ga­lė­jo pra­tar­ti nė žo­džio. Jis mė­gi­no kal­bė­ti, bet jam ne­pa­vy­ko. Tai­gi žmo­nės su­pra­to, kad Za­cha­ri­jui šven­tyk­lo­je nu­ti­ko kaž­kas ne­pa­pras­ta. Jis jiems tik ro­dė­ žen­klus ir li­ko ne­by­lys.

At­li­kęs sa­vo tar­nys­tę šven­tyk­lo­je, Za­cha­ri­jas su­grį­žo na­mo. Ir iš tie­sų jo žmo­na ta­po nėš­čia. Ji vos ga­lė­jo tuo pa­ti­kė­ti. Ji kal­bė­jo: „Die­vas pa­dė­jo. Šio­mis die­no­mis Jis bu­vo la­bai man pa­lan­kus.“

Pa­klaus­ki­te sa­vo vai­ko, kas jam šio­je is­to­ri­jo­je pa­tin­ka la­biau­siai ir kas jam pa­da­rė di­džiau­sią įspū­dį. An­ge­las, o gal ne­by­lys Za­cha­ri­jas, ne­su­ge­bąs žmo­nėms iš­tar­ti nė žo­džio? O gal vei­kiau nėš­čia Elz­bie­ta, be­si­džiau­gian­ti gim­sian­čiu kū­di­kiu? Su­si­do­mė­ję iš­klau­sy­ki­te, ką jū­sų vai­kas apie tai pa­pa­sa­kos.

***

Svei­ka, ma­lo­nė­mis ap­do­va­no­to­ji!

Pa­gal Evan­ge­li­ją pa­gal Lu­ką 1, 26–38

Na­za­re­te gy­ve­no vie­na jau­na mo­te­ris. Jos var­das bu­vo Mari­ja ir ji bu­vo su­si­ža­dė­ju­si su Juo­za­pu. Vie­ną die­ną pas ją į na­mus nu­si­lei­do an­ge­las ir pra­bi­lo: „Svei­ka, ma­lo­nė­mis ap­do­va­no­to­ji! Vieš­pats su ta­vi­mi.“

Ma­ri­ja nu­si­gan­do. Vi­sų pir­ma to­dėl, kad an­ge­las pa­svei­ki­no ją taip drau­giš­kai, tar­si ji bū­tų koks ypa­tin­gas as­muo. Ką gi tai ga­lė­jo reikš­ti? Ji to ne­ži­no­jo.

An­ge­las vėl ta­rė: „Ne­bi­jok, Ma­ri­ja! Vieš­pats yra su ta­vi­mi. Tu pa­gim­dy­si kū­di­kį, sū­nų. Jam duo­si Jė­zaus var­dą. Jis taps la­bai gar­sus. Bus sa­ko­ma, kad Jis yra Aukš­čiau­sio­jo Sū­nus. Die­vas pats Jam su­teiks sos­tą. Jis bus tar­si ka­ra­lius ir tu­rės di­de­lę ka­ra­lys­tę, ku­riai nie­ka­da ne­bus pa­bai­gos.“

Ma­ri­ja nie­ko ne­su­pra­to iš an­ge­lo kal­bos. Ką gi jis tuo no­rė­jo pa­sa­ky­ti? Ką jis tu­rė­jo gal­vo­je? „Kaip­gi tai ap­skri­tai yra įma­no­ma? Juk aš ne­gy­ve­nau su vy­ru“, – pa­klau­sė ji.

“Tau bus su­teik­ta jė­ga, – at­sa­kė an­ge­las. – Ta­vo Sū­nus bus šven­tas. Jis bus va­di­na­mas Die­vo Sū­nu­mi. Ir Elz­bie­ta, ku­ri jau yra la­bai se­na, pa­gim­dys sū­nų, nors vi­si jau ma­nė, kad ji nie­ka­da ne­be­tu­rės vai­kų. Bet da­bar ji jau šeš­tą mė­ne­sį nėš­čia. Nes Die­vui yra vis­kas įma­no­ma, jam nė­ra ne­įma­no­mų da­ly­kų.“

Ta­da Ma­ri­ja an­ge­lui ta­rė: „Aš esu Die­vo tar­nai­tė. Te­gu įvyks­ta taip, kaip tu pa­sa­kei.“ Ir an­ge­las pasi­trau­kė.

Pa­siū­ly­ki­te sa­vo vai­kui nu­pieš­ti Ma­ri­ją ir an­ge­lą,
o gal tik jų vei­dus. An­ge­lo vei­das bus be ga­lo švie­sus,
o Ma­ri­jos vei­de at­si­spin­dės di­džiu­lė nuo­sta­ba, nes ji
vos ga­li pa­ti­kė­ti jai at­neš­ta ži­nia.

Ištrauka iš Vreni Merz. Biblija ant lovos krašto. Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.