Labas, gerasis skaitytojau,

Štai prabėgo dar viena savaitė. Nepastebimai. Rudens ir žiemos sandūrą liudija šaltukas, o apie „Bernardinai.lt“ spausdinamus įdomesnius kultūrinius tekstus pabandysiu pats Tau priminti. Tiesa, šįsyk – itin glaustai.

Trejetui dienų dalis redakcijos buvo išvykusi rekolekcijų į Kryžių kalno vienuolyną (kaip ten miela, gražu ir gera!), prie kompiuterio tuo metu nebuvo prisiliesta, tad ir tekstų publikuota mažiau, ir skiautinių audinys trumpesnis.

Bet – tikiu – ką nors sau atrasi.

Ketvirtadienis (11 25): tyla ir pilietiškumas

Nors nemažai ketvirtadienio tekstų jau buvau paminėjęs ankstesnėje apžvalgoje, įvardysiu dar porą. Niekad akimis neprabėgu pro šalį, jei pastebiu teatrologo Vaido Jauniškio komentarą ar tekstą. Jie žavi savo kritiškumu, kiek garsesniu, argumentuotu kalbėjimu visuotinai tylinčiųjų bendrijoje. Taiklios frazės atgaivina. Taip ir šįsyk.

Tiesa, gera kritika yra prasminga ne tik dėl terapinių, bet ir dėl diagnostinių funkcijų: „Ir konferencijoje apie 1990-uosius nuskambėjo mus visą 20-metį lydėjusi frazė: „Pavardžių gal neminėsime“. Taip istorikams vardų nenori minėti nukentėjusieji, kultūros tyrinėtojams viešų paslapčių nesako nutildytieji. Dar vis nedrįstame, bet apsimetame kultūringi ar krikščioniškai atlaidūs.“

O tie, kurie išdrįsta būti kitokie, turėtų kalbėti garsiau ir aiškiau – taip kartais daro ir „Bernardinai.lt“ komentatorius poetas Liudvikas Jakimavičius. Jo tekstas apie reikiamybę peržiūrėti Konstituciją iš naujo yra puikus pilietinės nuomonės reiškimo pavyzdys.

Penktadienis (11 26): jei nepagirdysi iš savo šaltinio, aš tave...

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL © Baltijos fotografijos linija

Tęsiant pilietiškumo temą – ne tik Lietuvoje priimami naktiniai ir panaktiniai įstatymai, dėl kurių paskui tenka visiems nuogąstauti, ar tik ne už pilies sienos lieka piliečiai...

Štai Estijoje priimtas Šaltinių apsaugos įstatymas privertė sunerimti Europos laikraščių leidėjus. Jų atstovų teigimu: „ (...) įstatymas leidžia nuteisti žurnalistus kalėti ir paskirti laikraščiams dideles nuobaudas, jeigu jie nesutiks atskleisti savo šaltinių.“ Pavojus spaudos laisvei, sako jie.

Sunkoka suprasti visus estiško leidybinio konteksto niuansus, tačiau aišku, kad vyksta kova dėl informacijos kontrolės. Panašu, jog arši. Panašu, kad žurnalistai ten irgi nemėgstami. Pavojingi.

Lietuva panašioje geografinėje padėtyje – ir čia gali atpūsti koks vakarinis ar rytų šiaurys gražių idėjų, skirtų žinių sklaidai spygliuota viela apipinti.

Beje, jei užsiminiau apie leidybą – ne per seniausiai pasirodė naujasis ketvirtinio žurnalo „Kelionė su Bernardinai.lt“ numeris. Vertas dėmesio. Jau mačiau ir spaudos kioskuose.

Šeštadienis (11 27): gražios iniciatyvos ir priminti pažadai

Zenekos nuotrauka

Miela, kad garsūs režisieriai „dokumentininkai“, tokie kaip Marcelis Lozinskis atvyksta ne tik į Lietuvos sostinę, bet aplanko ir Aukštaitiją. „Mane labai domina filmų pristatymas Lietuvoje ir ypač Anykščiuose, miestelyje, kuriame nėra „tikro“ kino teatro“, – sako kino kūrėjas. Kol yra tokių iniciatyvų, ko gero, regionine vadinama kultūros politika išties turi perspektyvų.

Grįžtant prie kitų dokumentinių faktų – 1940-ieji išties buvo derlingi. Šiais metais gausu įvairių kultūrinių jubiliejų, ypač septyniasdešimtmečių. Prieš 70 metų Vatikano radijas pradėjo kalbėti lietuviškai. „Štai vyskupo [Pranciškaus Petro] Būčio parengtos pirmosios laidos pirmieji žodžiai:

„Prasideda lietuviškosios tikybinės paskaitos per Vatikano radijo stotį [...]. Tų paskaitų pradžioje reiškiame gilią, karštą ir nuoširdžią padėką Šventajam Tėvui Pijui XII [...]. Šios paskaitos bus tikybinės. Jos vengs nepatikrintų, kad ir įdomiausių pranešimų. Nė ginčų, nė pašaipos nebus jose. Minėdami įvykius, tų paskaitų kalbėtojai nereikš savo nuomonių apie juos“.“

Naujųjų liturginių metų išvakarėse šių trijų paskutiniųjų sakinių esmę norėtųsi prisiminti dažniau. Kai kalbama apie tokius jautrius dalykus kaip tikėjimas. Tarsi pažadą sau. Ne brukti savo tiesas, o bandyti suprasti, kas kalba ir kas klausosi šalia.

Sekmadienis (11 28): „Neskaitymo metai“ ir projektinė dalia

Zenekos nuotrauka

Rodos, daugiametė „neskaitymo“ programa tarsi augalas apraizgiusi savo vijom visą gerą valią žmonių, nuo kurių priklausytų galimybė auginti bibliotekų fondus pastaruosius dvidešimt metų. Žinoma, atsinaujinusios miestų bibliotekos (Klaipėda, Alytus, Panevėžys, Birštonas ir pan.) džiugina, bet pakanka užsukti į bet kurią mažesnę kaimo mokyklą ar biblioteką – ir išvysti... Patys žinote, ką... Knygos, knygelės, tarybinių metų leidimo, telpančios į keletą stovų.

Nors yra viltingų krustelėjimų, tačiau „šiandien mes galim kalbėti tik apie 40 egzempliorių tūkstančiui gyventojų, kas iš tiesų yra nedidelis skaičius“, – teigė Kultūros ministerijos vyriausioji specialistė Ramunė Petuchovaitė.“ Trūksta, kad dar kas nors dar pridurtų: „ir tų 40 knygų nesugeba perskaityti“... Ir kaip atsikvėpuot po tokių dūrių?..

Žinia, atskriejusi iš Kultūros ministerijos, panaši į pastarųjų dienų sinoptikų prognozes, - neguodžia. Neaugs tos algos. Tiesa, kažkokių probrėkšmių įžvelgiama tam tikrose iniciatyvose: „Kultūros ministerijos biudžetas kitais metais didės, daugiausia – įvairioms programoms, o kultūrininkai galėtų tikėtis gauti didesnį finansavimą rengdami projektus.“ Taip mano ministras. Teks taip manyti ir kultūrininkams, dar nepersikvalifikavusiems į projektuotojus.

Iš 70-mečių kraitelės - Kauno muzikiniam teatrui sukako septyniasdešimt metų. Norisi ir sveikinti, ir džiaugtis tuo, kad, pasak direktoriaus B. Želvio, teatras pritraukia daug jaunų atlikėjų. Kartu svarstau – ar verta labai didžiuotis, kad „visi žmonės, kurie dalyvauja tokiose laidose kaip „Triumfo arka“, yra mūsų teatre“.

Kas gi ilgainiui liks, kai kultūroje bus užaugintos sesės dvynės - projektinė dalia ir televizinė galia? Jaudintis dėl reitingų...

Pirmadienis (11 29): namai, epochos, po truputį...

Zenekos nuotrauka

Pirmadienį skaidrina Liudviko Giedraičio pokalbis su mitologu Dainiumi Razausku. Daug skaitytinų ir naujai suprastinų dalykų, bet labiausiai norisi giminiuotis su šiomis mitologo mintimis: „Lietuvoje ne pinigų trūksta, o būtent to, kad žmogus jaustųsi kaip namie. Turime sugebėti įvertinti vienas kito gabumus, gerąsias savybes, žadinti vienas kitą. Ne tiek bausti už trūkumus, kiek pagirti už privalumus. Tai esminis dalykas. Vienas žmogus nuolat jauti bejėgiškumo spaudimą. Greta esančiojo parama, dėmesys keleriopai didina jėgas. Jei žmogus namuose vertinamas, tie namai klesti. Kitaip – pasmerkti ištuštėti.“

Savaip apie primirštamas „nevertybes“ (kurios turbūt ir primena, ko verta siekti iš tikrųjų) kalba ir Andrius Jakučiūnas. Komentaras, žinoma, ne vien apie tai, tačiau ir apie pirmuosius Nepriklausomybės metus, kur mezgėsi, brendo ir sunoko visa žmogaus nuvertinimo, „gariūninė“ epopėja : „Prisimindamas Pilies gatvės alkoholiką Gugį, regiu grimztančią – jau nugrimzdusią – praeitin epochą, fenomenalią tuo, kad nesugebėjo nieko po savęs palikti, nes viskas, ką ji pagimdė, buvo totalinis šlamštas, palyginti net su tuo, ką leidome sau totalitarizmo sąlygomis.“

Tokias nuotaikas „įžemina“ ir išeinančios asmenybės, kurių gyvenimai, kūryba reiškė labai daug. Vėl ataidi jau minėtas įvaizdis... Tarsi kas griautų pilies sienas, kai piliečiai jau palikę pilį...

Kitoks (labiau provakarietiškos kultūros) gurkšnis yra Godos Raibytės parengtas pasakojimas apie avangardo kūrėją Johną Cage'ą. Skaitydamas tokias istorijas neatsikratau minties, kad tokie keisti, bet vis dėlto išimtinai nusisekusio gyvenimo link kreipiami pasakojimai apie asmenis kažką susiaurina, nuseklina, išblaško. Sužvaigždina vidury baltos dienos. O juk žvaigždžių labiau reikia naktį...

Grįžtant prie lietuviškų realijų, „Bank Austria Literaris“ premiją šiemet pelnė rašytoja Renata Šerelytė už romaną „Mėlynbarzdžio vaikai“. Ją pakalbino Aldona Žemaitytė. Paprasti rašytojos žodžiai, bet neprasti: „Gyvenimo patirtis man daug drąsos nesuteikė. Bet moko nugalėti baimę. Po truputį...“

Taip ir keliaujame rytojaus link. Po truputį.

Antradienis (11 30): švęsti

Zenekos nuotrauka

Literatūrologės Donatos Mitaitės straipsnis aiškiai ir taikliai nusako bet kurio autorių tekstus medžiojančio redaktoriaus kasdienybę. Redaktoriaus, kuris nelabai turi galimybių pasiūlyti ką nors daugiau, išskyrus draugišką šypseną ir labiau nei kuklų honorarą: „Kas galėtų parašyti poleminį / probleminį straipsnį apie šiandieninę poezijos situaciją?“

Visa numanomų atsakymų įvairovė kuria ganėtinai liūdną vaizdą – niekas. Kodėl? Tarp visų retorinių ir provokuojamų tekstinių priemonių deduosi įskaitąs atsakymą – baimė imtis atsakomybės drąsiau įvardyti reiškinius tikraisiais vardais. Jau apžvalgos pradžioje minėta kritikos neįgalumo problema driekiasi ir literatūriniais laukais. 

Aptardama Kristijono Vildžiūno filmą „Kai apkabinsiu tave”, recenzijos autorė, priekaištaudama dėl to ar ano, bent dusyk kartoja išteisinamąją frazę: „Vienas didžiausių filmo privalumų yra tai, kad bandoma ištrūkti iš lietuviškiems filmams būdingo provincialumo.“ Įtartina vertybė. Kol kas nesiginčysiu, pasistengsiu pažiūrėti.

Didžiausias pastarųjų dienų džiaugsmas – išleista pomirtinė Gendručio Morkūno esė ir atsiminimų apie jį knyga „Švęsti kosmose ir tvarte“. Iš tiesų galima ramiai sulaukti šv. Kalėdų ir švęsti...

Trečiadienis (12 01): kai nekimba...

„Neapsiriksime sakydami, kad mūsų jaunimas prarado Lietuvos kultūros visumos jausmą, nebeskiria epochų, nesuvokia jų reikšmės tautos savasčiai“, – taip kalba etikos mokytojas Vytautas Toleikis.

Didis Anykščių metraštininkas, puikus vertėjas ir poetas Rimantas Vanagas užduoda retorinį klausimą: „O kaip Auksinės žuvelės partijos narys jau pirmą dieną žmogaus balsu, ir nė kiek nepašaipiu, paklausčiau: ką reiškia Lietuvoje būti kūrėju? Štai aš jau beveik trisdešimt metų – remiuosi oficialiais dokumentais! – turiu laisvo kūrėjo statusą, bet ką jis reiškia, dar nesupratau.“

Mus vėl aplanko Vaido Jauniškio tekstas – šįsyk tai pranešimas, sakytas Nacionalinėje dailės galerijoje vykusiame seminare (apie kurį iš tiesų galima pasakyti kaip sako žodį „vykęs“ vertinamąja intonacija). Seminaras buvo skirtas 1990-ųjų tematikai. Tekste pasakyta daug gražių ir skvarbių dalykų, o baigiama, deja, nieko gera nežadančiu alegoriniu sakiniu: „Į gyvenimo sceną ateina Chamas.“ Panašu, kad iki šiol nepasitraukė. O kai sceną paliks, turbūt tai jau bus nebe gyvenimo, o mirties scena.

Ketvirtadienis (12 02): „atsargiai, laiptinės durys atsidaro...“

Kolega šiomis dienomis apėjo nemažai sostinės laiptinių ir parengė apie jas straipsnį. Turbūt būtų keista tikėtis, jog laiptinėse „viskas gerai“. Pasak autoriaus, „butus daugelis susitvarkė, prie namų stovi gana geri automobiliai, tačiau laiptinėse ir kiemuose, tarsi Afrikos savanose, tebekvatoja hienos.“ Pastarųjų kvatojimą puikiai įgarsina Zenekos iliustracijos.

Vis dėlto nesinori baigti taip niurgzliai. Šiandien redakciją pasiekė ne tik melomanams maloni muzikinė žinia – jau galima įsigyti Veronikos Povilionienės dainų rinktinę, kuri sudaryta iš pirmųjų šios visoje Lietuvoje žinomos atlikėjos įrašų.

Neabejoju – pasiklausysiu, ir praeis noras niurzgėti. Tikrai.

Iki!

P. S. Verta atsakyti į „Dienos klausimą“, kuris skirtas Metų knygos rinkimams. Apie savo išrinktąją užsiminsiu kitą savaitę. O ką renkiesi Tu?