2014 m. rugsėjo 1 d., pirmadienis
MENŲ TERAPIJOS CENTRAS SKELBIA REGISTRACIJĄ, KVIEČIAME Į ATVIRŲ DURŲ DIENĄ RUGSĖJO 9 D. 17.00-20.00 VAL Dėmesio! Žurnalo "Kelionė su Bernardinai.lt" trečiasis šių metų numeris pasirodys Rugsėjo 10-15 dienomis. Laukiame

Veronikos Povilionienės atliekamos lietuvių liaudies dainos

2010-12-02
Rubrikose: Multimedija » Muzika  Kultūra » Muzika 

Semplice, 2010

Veronika Povilionienė yra viena tų lietuvių liaudies dainininkių, kurias tautosakos rinkėjai vadina dainų karalienėmis. Dainininkės repertuaro nė vienas tautosakininkas dar nėra užfiksavęs, jis nesaugomas tautosakos archyve, tad kūrybinį atlikėjos lobyną geriausiai atspindi įvairiais metais išleistos plokštelės, kuriose galime išgirsti, kaip ji dainavo viena ir drauge su kitais, priartėdavo prie šiuolaikinės muzikos ir vėl grįždavo prie senosios tradicijos.

Veronika, be abejonės, žymiausia šių dienų liaudies dainininkė, jos balsas skamba įvairiausiose erdvėse: mokyklose, išeivijos jaunimo stovyklose, folkloro festivaliuose, pilnose Europos šalių ir JAV koncertų salėse. Ji koncertavo Smithsono institute ir „Thalia“ teatre Niujorke, atliko liaudies dainininkei parašytas partijas kompozitorių Broniaus Kutavičiaus, Vidmanto Bartulio kūriniuose, eksperimentavo bei įrašinėjo studijose su džiazo muzikantais saksofonininku Petru Vyšniausku, pianistu Dainiumi Pulausku, dalyvavo filmuose Imu jūsų duoną, Vakar ir visados, Verkiu ir dainuoju. 1993 m. už talentingą liaudies dainų atlikimą jai suteikta Jono Basanavičiaus premija o 2008 m. – už dainavimą Lietuvai ir pasauliui – Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Gimė Veronika 1946 m. dainingame krašte – Dzūkijoje, Lazdijų rajone, Kareivonių kaime. Mokėsi Kapčiamiesčio vidurinėje mokykloje. 1976 m. baigė Vilniaus universitetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Studijuodama Veronika įsitraukė į kraštotyros sąjūdį, su jaunimu, norėjusiu aplankyti Lietuvos istorijai svarbias vietas ir išvaikščioti gražiausias apylinkes, ėmė važinėti į po Lietuvą. Susipažinusi su kaimo šviesuoliais, Veronika sugebėjo perimti iš jų daugiau nei bendrakeleiviai. Ji artimai bendravo su žymiausiais liaudies dainininkais ir pasakotojais Miku Matkevičiumi, Petru Zalansku, Anele Čepukiene, Rože Sabaliauskiene ir kitais, visam gyvenimui įsiminė patikusias dainas bei pasakojimus. Graži daina jai nebuvo dar vienas įrašas kraštotyros ekspedicijos sąsiuvinyje, bet didelė dovana, kurią ji mokėjo saugoti ir perduoti kitiems kaip vertybę. Nuo 1974 iki 1986 metų dainavo Lietuvių folkloro teatro trupėje. Vėliau ėmė rengti originalias solines programas – liaudies muzika tapo dainininkės gyvenimo būdu ir profesija.

Veronika ne kartą minėjo, kad dainavimo tradiciją perėmė ne iš knygų, bet iš ją supusių žmonių: „Pirmiausiai dainų mokiausi iš tėvuko – visa esybe kaimo žmogaus: pasakotojo, dainininko ir tikro ramybės, gerumo, nuoširdumo įsikūnijimo. Paskui – iš daugelio senųjų kaimo dainininkų.“ Ilgainiui Veronika tapo išskirtine lietuvių folkloro sąjūdžio figūra, traukė sekėjus didžiule patirtimi, turtingu repertuaru ir ypatingu balso skambesiu. Apie tradiciją pati dainininkė kalba taip: „Mes visi semiam iš tos pačios versmės, tą patį vandenį, tik man jis yra labai skanus. Aš ir kitiems noriu pasakyti, koks jis skanus.“

Gražiabalsė dainininkė plačiau išgarsėjo 1983 m., kai Vilniaus plokštelių studija išleido vinilinę plokštelę „Veronika Janulevičiūtė. Lietuvių liaudies dainos“. Ši plokštelė buvo ypatinga, jai pasirodžius per Lietuvą nusirito folkloro sąjūdžio banga. Įvadiniame straipsnyje žymus folklorininkas Donatas Sauka rašė, kad pirmoji Veronikos Janulevičiūtės-Povilionienės plokštelė – jau subrendusios dainininkės, jos dainavimas tampa liaudies dainos atlikimo pavyzdžiu, kuriuo seka daugelis jaunesnių. „Bene artimiausias dainininkės prigimčiai – tamsus registras, gilus balsas, kaskart įgaunąs vis daugiau ir daugiau jėgos, praplečiąs erdvę aidžiu gaudesiu, kuriam jau per ankšta uždaroje salėje. /.../ Kai Veronika dainuoja lopšinę, jos žodžiai glosto kaip šilkiniai, o kai ji rauda – krūptelėję savyje susigūžiame“.

1986 m. humanitarų fonotekas papildė antroji Veronikos Povilionienės plokštelė „Dzūkų dainos“ – dar viena giliai pajaustų ir subtiliai atliekamų dainų pynė. Šiandien žemą, sodrų Veronikos balsą pažįsta visa Lietuva, dainininkės asmenybė traukia įvairiausių pomėgių žmones, daugelis mielai klausosi jos atliekamų dainų, žavisi atviru bendravimu su klausytojais.

Šioje iš pirmųjų atlikėjos įrašų sudarytoje rinktinėje skamba savitai, bet nenutolstant nuo tradicijos atliekamos dzūkiškos dainos. Tai – archajiškos rugiapjūtės dainos, laiko nugludintos vestuvinės, kalendorinės dainos ir vaikams skirti žaidinimai, mylavimai, lopšinės. Klausydamiesi įrašų po kelių dešimtmečių ir vėl patiriame stiprių išgyvenimų: skambant rugiapjūtės dainoms, tarsi praveriame langus į saulės nušviestą rugių lauką, o skambant kalendorinėms dainoms – sėdime prie baltai užtiesto stalo. Tačiau šįkart albumo kulminacija ne dramatinė, bet lyrinė. Dainuodama vaikams, Veronika nesipuikuoja aidžiuoju, įvairių atspalvių turtingu balsu, bet prabyla mažybiniais ir malonybiniais žodžiais, niūniuoja visai tyliai. Dainininkės pageidavimu šis albumas atskleidžia, kiek švelnumo ir meilės yra senosiose mūsų dainose, tai jos išsisakymas, skirtas vaikams, anūkams, mamoms ir močiutėms.

Austė Nakienė

Viršelyje: Veronika Povilionienė. Rumšiškės, 1974. Antano Sutkaus nuotrauka

„Vai aukštai lakia klevelio lapeliai“ 

„Vidury lauko grūšelė auga, kalėda“ 

„Čiūčia liūlia, mažas sūnaitėli“


Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (1)
  • komentarų RSS
  • spausdinti