Apie tautos kultūrą galima spręsti iš daugybės didelių ir mažų dalykų. Galima vardyti iškilius kompozitorius, rašytojus ir poetus, įvairius visuomenės veikėjus, galima atkreipti dėmesį ir ne į tokias kilnias sferas – pavyzdžiui, laiptines, tą specifinę erdvę, kurią dailininkė Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė taikliai apibūdino kaip „prabėgusio ir vykstančio gyvenimo informacijos talpyklą“.

Tad kviečiu į trumpą pasivaikščiojimą po Vilniaus senamiesčio ir naujamiesčio laiptines. Tikiuosi, kad nuotraukos padės pamatyti šią visiems įprastą viešąją erdvę objektyviai, iš tam tikro atstumo, kurio paprastai nelieka, kai žvilgsnis tūkstantąjį kartą prabėga tais pačiais laiptais, ranktūriais ir sienomis, iki trakštelint raktui buto durų spynoje.

Maži dalykai dažnai būna iškalbingesni už didžiuosius. Kad ir tokio kaip ką tik matytos laiptinės. Ką jos byloja apie mus? Daugelį dalykų. Tačiau pats akivaizdžiausias, manding, kad tą erdvę mes suvokiame kaip svetimą. Laiptinė, nors ji čia pat, už keliolikos centimetrų nuo mūsų kūno, iš tiesų yra dykuma. Šiuo atžvilgiu mūsų požiūris į šią erdvę nuo sovietmečio nedaug tepasikeitė. Tebegyvename taip, tarsi į savo namus būtume suvaryti prievarta.

Kaip „Naujajame Židinyje“ pasirodžiusiame straipsnyje „Sovietinė architektūra kaip visuomeninio gyvenimo forma“ pastebi Mantas Adomėnas: „Sovietinis individas buvo perkeliamas į naują aplinką, kuri simboliškai ir realiai siekė sutraukyti jo ryšius su praeitimi, su konkrečia vieta, su šeima ir bendruomene, iš kurios jis kilęs“. Iš čia ir kaimynystės instituto vegetavimas, kai kaimynas tėra kartkartėmis „niekieno žemės“ prieblandoje šmėstelintis šešėlis, į kurį netgi akių nedrįstama pakelti.

Butus daugelis susitvarkė, prie namų stovi gana geri automobiliai, tačiau laiptinėse ir kiemuose, tarsi Afrikos savanose, tebekvatoja hienos. Tvarkingi butai ir tie automobiliai tik dar prikišamiau rodo į gyventojų abejingumą tvarkai laiptinėje, išryškėjantį, matant pasiturintį ir, be abejo, save gerbiantį „šiuolaikišką“ pilietį, lyg niekur nieko kylantį į savo „narvelį“ blausioje „apmusijusios“ lemputės šviesoje.

Maži dalykai dažnai būna iškalbingesni už didžiuosius. Todėl mūsų namų laiptinių būklė yra tikslesnis mūsų kultūringumo ir kaimynystės instituto būklės indikatorius, nei brangiai kainuojantys sociologiniai tyrimai. Kol kas šis indikatorius – neigiamas. Gali būti, kad toks jis liks dar daugelį dešimtmečių. Vis dėlto daugelio gražiai tvarkomų laiptinių ir kitų viešųjų erdvių egzistavimas tik dar kartą patvirtina faktą, jog nepalankios socioekonominės bei politinės aplinkybės visiškai nenulemia asmens įpročių:

Pastarojo namo skelbimų lentoje radau ir tokį pranešimą: „Mieli, kaimynai. Kaip ir kiekvienais metais yra puošiama mūsų namo laiptinė kalėdinėmis dekoracijomis (2007 ši laiptinė už puošybą laimėjo Vilniaus miesto savivaldybės premiją – Z.V.). Labai didelis noras būtų, kad prisijungtų visi namo gyventojai. Todėl visus kviečiame dalyvauti ir kartu padėti pasipuošti. Po darbų visi galėtume išgerti po vyno taurę. 

Nuotraukos: Zenekos ir Zigmo Vitkaus