Andrius Ušinskas
Alekso Jauniaus nuotrauka

„Mane stebina, koks yra trapus pasaulis ir jo grožio samprata“, – kalba vienas iš perspektyvių ir produktyvių VGTU Elektronikos fakulteto Elektroninių sistemų katedros dėstančių mokslininkų docentas daktaras Andrius Ušinskas, besidomintis kompiuterinės regos ir medicinoje taikomo vaizdų apdorojimo tyrimais. Prieš porą metų vadovavo tarptautiniam projektui, kurio tyrimai buvo susiję su žmogaus galvos kraujagyslių aneurizmos angiogramose matomų vaizdų analize. Dar prieš tai buvo ir kitas tarptautinis projektas, kurio objektas – žmogaus galvos smegenų išeminio insulto kompiuterinių tomogramų pjūvių tyrimai. Dabar mokslininkas susidomėjo akies vyzdžio vaizdų tyrimais. Šiemet visame pasaulyje pripažintame „Microsoft“ surengtame technologiniame konkurse Andriaus Ušinsko vadovaujami studentai laimėjo pirmąjį „Imagine Cup“ turą.

Sėkminga ir jau daug vaisių davusi mokslininko karjera primena „džiazą“, kuriame telpa daugelis gyvenimo akordų. Į elektroninių sistemų tyrimus įsiterpė medicina, į mediciną – psichologija... Nuveikti darbai neatsiejami nuo būtinojo fono - darboholizmo. Andrius Ušinskas atsimena, kad buvo „įsigudrinęs“ fakultete dirbti ne tik šeštadieniais, bet ir sekmadieniais.

Šis interviu taip pat tapo „džiazu“ – dar tik ketvirtąjį dešimtmetį įpusėjusio mokslininko apmąstymais apie mokslinius kūrybinius ieškojimus, nuveiktų darbų auditu ir šiuolaikinių gyvenimo realijų interpretacija.

 Apie mokslinių interesų sritį

Mano interesų sritis yra vaizdų analizė, apdorojimas ir atpažinimas. Dirbu su medicinoje ir  pramonėje taikomais skaitmeniniais vaizdais. Su magistrantais, kurie vėliau tapo doktorantais susibūrėme į Vaizdų atpažinimo grupę. Vykdome tarptautinius mokslo projektus ir užsakomuosius mokslo darbus. Esame sėkmingai užbaigę du Europos tyrimų, plėtros ir bendradarbiavimo programos „Eureka“ projektus, vykdę kelis verslo įmonių užsakomuosius darbus.

Tikimės, kad vaizdų analizė ir apdorojimas yra modernios technologijos, kurios Lietuvoje anksčiau ar vėliau bus labai svarbios. Juk esame apsupti įvairiausiais vaizdų gavimo įrenginiais pradedant apsaugos kameromis, internetinėmis kameromis, kameromis mobiliuosiuose telefonuose ir baigiant diagnostikos centruose įrengtais kompiuteriniais tomografais ir magnetinio rezonanso tomografais. Gausybė vaizdinės informacijos yra apdorojama ir interpretuojama. Išaugus asmeninių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų našumui, atsirado dar daugiau galimybių kurti įvairius vaizdą analizuojančius įrankius. Pavyzdžiui, radiologas tomografu gauna paciento vidaus organų vaizdus, o programa automatiškai diagnozuoja ligą, apskaičiuoja anomalijos parametrus, tarkime, galvoje susiaurėjusios kraujagyslės skersmenį. Kitas pavyzdys mobilieji telefonai, kurių našumas greitai viršys trejų metų senumo nešiojamų kompiuterių našumą. Pavyzdžiui, moksleivis pro savo mobilųjį telefoną žiūri į Elektronikos fakulteto pastatą, o telefone esanti programa šalia pastato vaizdo rašo duomenis apie fakulteto istoriją, studijų programas, atvirų durų dienų datas ir pan. Įsivaizduokime, kaip reikės gyventi ateityje, kai telefonuose bus įdiegtos veidų atpažinimo programos: nukreipi telefoną į nepažįstamąjį ir gauni iš įvairių socialinių tinklų informaciją apie jį: vardas, pavardė, gimimo metai, darbovietė, draugai, bendri draugai ir pan.

Akies vyzdžio tyrimai. Nuo medicinos iki psichologijos

Bendradarbiaudami su VGTU Internetinių ir intelektualiųjų technologijų institutu, kuriame sistemą, kuri analizuoja akies vyzdžio išsiplėtimą. Yra žinoma, kad vyzdys keičia savo skermenį žmogui įpykus ar išsigandus ir t.t. Vyzdžio srities padidėjimas yra nekontroliuojamas žmogaus atsakas į stimulą. Ir toks savęs „nekontroliavimas“ yra labai patogus stengiantis suprasti, ką žmogus iš tikrųjų jaučia, o ne ką jis nori parodyti. Šie tyrimai galimybė techniškai įvertinti žmogaus emocijas, būseną. Vyzdžio srities analizė gali būti taikoma melo detektoriuje, stebėti savo ar varžovo savijautą. Šiuo metu man tai yra nauja mokslinių tyrimų sritis.

Kūrybiniai klausimai

Sunku pasakyti, kas geriau būtų, kad Lietuva kurtų ar gamintų. Bent jau gamtai geriau, kad negamintų, o tik kurtų. Kiekviena kūryba prasideda nuo idėjų. Jos įgyvendinimui reikia investuotojo, gamintojo ir pardavėjo. Tačiau išgryninus idėją, vargu, ar man pavyktų nuvažiuoti į „Siemens“ ir tą idėją pristatyti. Geriausiu atveju man pasakys, kad susisieks su manimi vėliau. Įsivaizduoju, kad šioje bendradarbiavimo grandinėje reikalingas tarpininkas valstybiniu mastu, kuris sudarytų sąlygas, kad mes, mokslininkai, su verslo atstovais galėtume dalykiškai kalbėtis tarptautiniame lygmenyje.

 Man, kaip mokslininkui, dažnai kyla filosofinių klausimų: ar aš darau tikrai tai, ką reikia daryti, ar tai tikrai reikia daryti, jeigu aš to negaliu parduoti. Jeigu sukuriu kad ir labai originalų kūrinį, o jo negaliu parduoti, vadinasi, jis nėra reikalingas. O gal aš nemoku ir man nepriklauso pardavinėti? O gal tam kūriniui paprasčiausia dar neatėjo laikas? Kita vertus, gimsta teiginys – reikalinga viskas, ką gali parduoti. Tada kyla mintis, kad gal universitetai eina visai ne į tą pusę. Tiesą sakant, jeigu universitetai pradės taikytis prie rinkos poreikių, tai jau nebus universitetai, nes universitetai gyvuoja ne vieną šimtą metų, o rinka griūna greitai. Kas kam turi teikti sąlygas – universitetai rinkai ar rinka universitetams?

Kyla daugybė egzistencinių klausimų. Vis dažniau man, kaip subrendusiam mokslininkui, norisi atsisukti ir pažiūrėti atgal: o ką aš padariau per savo „mokslinę jaunystę“ ir ką tai davė. Mes rengėm disertacijas, publikavome mokslinius straipsnius, gavome finansavimą, laimėjome tarptautinius projektus, dirbome užsakomuosius darbus. Viena vertus, tai buvo pakankamai solidūs darbai, bet, kita vertus, nežinau, ar tai buvo prasmingiausia. Kyla klausimai, o kam to reikėjo? Aš, mokslininkas, kaip ir dailininkas, kuriu, o paskui savo darbą noriu sudeginti. Ar nors vienas iš tų diplomų, atestatų, kuriuos gavau, gali būti nupirktas? Pavyzdžiui, General Electric prekinis ženklas vertinamas 50 milijardų. Vadinasi,  kūryba turi būti kuriama dėl pardavimų, nes tik gautos pajamos įrodo kūrybos aktualumą ir naudą. Tačiau sutikime, kad kilnodami spyglius, visatos neįžiūrėsime, o ieškodami maisto, amžinybės nerasime.

Apie patriotiškumą

Kodėl neišvažiavau iš Lietuvos ir nepardaviau savo žinių už ženkliai didesnę pinigų krūvą? Todėl, kad čia paukščiai čiulba lietuviškai. Jaučiau, kad ten, Vakaruose būsiu baltasis vergas. Nuo mokyklos laikų mane supo labai geri žmonės, kurie  daug davė ir iš kurių pasisėmiau  patirties. Savo įgytas žinias norėčiau perduoti čia, Lietuvoje, kitiems Lietuvos piliečiams. Sunku stebėti, kai gabūs lietuviai išvyksta gyventi svetur. Suprantama, kad daugumai aukštųjų technologijų specialistų Lietuvoje nemoka tokių atlyginimų ir nesiūlo darbo, atitinkančių jų specialybę. Kartais, vesdamas magistrantams paskaitas apie modernią elektroniką, susimąstau, kad vienas ar du ras darbą pagal savo žinias Lietuvoje, o likę 10 - Vokietijoje, Anglijoje ar Prancūzijoje...Susimąstau, kas yra tas patriotiškumas dabartiniais laikais šioje informacinėje visuomenėje. Miesto mastu, valstybės, ar sąjungos? Mokslinių tyrimų plotmėje pagrindiniai „žaidėjai“ yra trys: JAV, ES ir Japonija. Girdėjau, kad ES į mokslinius tyrimus investuoja tris kartus mažiau nei JAV. O Japonija investuoja ženkliai daugiau negu JAV. ES irgi buvo sukurta ne iš gero gyvenimo. Manoma, kad ES valstybės atitinka JAV valstijas. Galbūt toks valstybės modelis padės sukurti materialinę gerovę Europoje. Taigi gal būti Lietuvos patriotu yra senamadiška? Kai svečiavausi Pietų Korėjoje, į mane žiūrėjo kaip į europietį. Vargu, ar mano pašnekovai korėjiečiai žinojo, kur Lietuva ir kas yra jos sostinė. Liūdna tikėti, kad Lietuva po kurio laiko ištirps pasaulio tautose. Lietuvoje gimstamumas mažėja ir daug žmonių emigruoja. Sunku susitaikyti, kad išvyksta aukštos kvalifikacijos specialistai, kurie vėliau atiduoda savo gebėjimus kitų valstybių gerovei. Galbūt ateis laikas, kai dalis specialistų grįš ir įkurs čia savo verslą, naujas darbo vietas, įkurs kokio nors „milžino“ atstovybę ar tyrimų centrą. Kiek man teko būti užsienio universitetuose, mūsų jaunimas tikrai nėra blogesnis. Kai kuriose situacijose netgi pranašesnis,- net neturėdami gerų sąlygų, sugeba kurti geriau už kitus.

Apie nacionalinį prekinį ženklą

Kuriant sėkmingą elektronikos produkciją, susiduriama su trimis neišvengiamais elementais -inovacija, gamyba ir prekės ženklu. Inovatyvi įmonė, pavyzdžiui Apple Inc, sukūrė ir parduoda naują planšetinį kompiuterį iPad, kuris didžiuliu greičiu ir milžiniškais kiekiais plinta po pasaulį. Kaip rašoma spaudoje, paklausa net viršijo pasiūlą. Parduotuvės dirbo dieną naktį, kad aptarnautų visus pirkėjus.

Sukurtas Kalifornijoje, pagamintas Kinijoje ir parduodamas su visiems puikiai žinomu prekiniu  „Apple“ ženklu. Tas planšetinis kompiuteris įmonei Apple Inc. atneša didžiules pajamas. Natūralu, kad į mažiausią pelno dalį pretenduoja gamintojas, nes jį lengviausia pakeisti. Paprastai daugiausia uždirba tie, kas kuria inovacijas arba tie, kam priklauso prekinis ženklas.

Baiminamasi, kad Kinija, gamindama aukštųjų technologijų produkciją, perims tas technologijas. Pavyzdžiui, iPad klastotė Kinijoje pasirodė po mėnesio. Sukurta ir pagaminta Kinijoje ta klastotė nėra inovacija ir neturi žinomo prekinio ženklo. Vargu, ar iš iPad klastotės galima užsidirbti nacionaliniu mastu.

Štai Lietuvoje užsieniečiai įkuria aukštųjų technologijų gaminius gaminančią gamyklą. Lietuviai dirbtų žemos kvalifikacijos darbus. Greičiausia dėl to, kad Lietuvoje yra pigesnė darbo jėga nei kitose Vakarų Europos valstybėse. Be menkos finansinės naudos mums būtų sudarytos prielaidos „būti šalia“ aukštųjų technologijų. Net ir sukūrę savo inovatyvius produktus bei pagaminę juos Lietuvoje, kaip tuos produktus parduosime būdami iš mažos ir pasauliui nepažįstamos šalies? Kreipsimės į IKEA, MARKS & SPENCER ir kitas prekybos grandis, kuriose jau dabar galime rasti prekių su užrašu made in Lithuania?

Kitas pavyzdys – Suomija. Palyginus labai jauna valstybė, negalinti pasigirti naudingomis iškasenomis ir nafta. Tačiau visas pasaulis žino, kas yra Nokia. Lietuva taip pat neturi nei deimantų kasyklų, nei „juodojo aukso“. Regis, vienintelis mūsų šansas yra aukštosios technologijos, kurių viena šaka elektronika. Tačiau ką mes kursime ir gaminsime, kai pasaulio rinka prisotinta, o joje žaidžiančių žaidėjų pajamos viršija Lietuvos biudžetą? Jaunam medeliui užaugti miške šalia ilgamečių medžių daug sunkiau.

Antra vertus, dabar vystomi integruoti mokslo, studijų ir verslo centrai yra puiki aplinka kurti savo inovacijas. Tokių gigantų kaip Barclays ar IBM atėjimas į Lietuvą taip pat sudarys teigiamas prielaidas: pirmiausia bus kuriamos aukštos kvalifikacijos darbo vietos, o po to rodomas pavyzdys, kaip reikia dirbti.

 Apie tarptautinį Microsoft konkursą, kuriame VGTU studentai elektronikai pateko į antrąjį turą

Tai puikus pavyzdys, kai VGTU Elektronikos fakulteto studentai, parengę projekto aprašymą, taip laimi antrąjį turą tarptautiniu mastu. Patekimo į antrąjį turą santykis buvo 1:3. Manau, kad kaip tik dėl tokių studentų taip pat verta pasilikti Lietuvoje.

Įsivaizduoju, kad patirtį jaunai kartai perduodu sudarydamas sąlygas dirbti ir neleisdamas jiems nukrypti į šalį. Bent jau kalbant apie šį konkursą. Mums teko per labai trumpą laiką parengti projekto aprašymą, o po to ir sukurtos sistemos ataskaitą. Projekte dirbo 3 studentai. Kiekvienas turėjo įvairių minčių, sprendimų. Visa tai reikėjo suderinti, sukurti veikiančią sistemą ir svarbiausia laiku pateikti projekto ataskaitą. Nors į finalą, kurio santykis buvo 1:10 ir nepatekome, tačiau įrodėme, kad galime dirbti komandoje ir įgijome didžiulės patirties. Sakoma, kad dvi kartu galvojančios galvos yra daugiau už tris, galvojančias atskirai. O tame konkurse dalyvavo trys protingų studentų „galvos“, kurios kartu padarė labai daug – nuo sistemos koncepcijos iki trumpametražio filmo apie sukurtos sistemos ir pagaminto prototipo bandymus.

Tikiuosi, kad kitais metais pradėsime ruoštis daug anksčiau, kad, patekę į antrąjį turą, jau turėtume iš anksto paruoštą veikiančią sistemą.

Dabartinės kartos Elektronikos fakulteto studentai. Kuo jie skiriasi nuo buvusių elektronikų kartų?

Dar antikos laikais mokytojai priekaištaudavo, kad jų mokiniai nesimokė taip, kaip jie. Aš tą patį galiu patvirtinti: kuo toliau, tuo studentų žinios silpnesnės. Kartais, susitikęs su savo bičiuliais, diskutuodami apie šiuolaikines studijas dažnai ištariame: „o mūsų laikais...“. Ir iš tikrųjų mano studijų laikai tikrai skyrėsi nuo dabartinių studijų. Manau, šiandieniai studentai kitaip studijuoja, turi kitokią motyvaciją, „atsineša“ kitokias žinias iš mokyklos.

Pavyzdžiui, klausiu per paskaitą, kas žino, kur yra Technikos biblioteka? Apie nacionalinę biblioteką net nepatogu klausti – tikrai nežinos. Savo studijų laikais turėjau net keturių bibliotekų skaitytojo bilietus. Galima sakyti, kad bibliotekose vyko atskiras gyvenimas – susitikdavau su draugais ir t.t. O dabar recenzuoju pirmosios studijų pakopos baigiamuosius darbus, kuriuose nėra nė vienos knygos – vien internetinės nuorodos. O ką bekalbėti apie laisvalaikį... Dabar tiek pagundų nesiruošti paskaitoms, laboratoriniams darbams ar egzaminui. Kompiuteriniai žaidimai, naktiniai klubai, socialinės svetainės internete, pagaliau seksualinė revoliucija. Kitos vertybės, kitas požiūris. Kažkada mane mokė gerbti spaliuko ženkliuką, pionieriaus kaklaraištį, raudoną vėliavą. O ką gerbti mokomi dabartiniai fakulteto studentai? Pavyzdžiui, ateina studentas į egzaminą su šortais. Jis turbūt nežino, kad į Šventojo Petro baziliką Vatikane taip apsirengusio jo neįleis. Bet vėlgi, ar jam tai svarbu? Taigi esu linkęs dejuoti, kad kuo toliau, tuo studentų baigiamieji darbai silpnesni ir pastangos studijuoti mažėja. Tačiau iš kitos pusės, atsiranda vienas kitas studentas ar net visa grupė, kurių žingeidumas, imlumas ir kūrybiškumas atperka viską.

Dėstymas universitete yra pedagogikos mokslas ir kartu menas. Dėstytojui, kaip specialistui, keliami dvigubi reikalavimai: išmanyti dėstomą modulį ir mokėti jį paaiškinti. Taigi reikia „prieiti“ prie kiekvieno studento asmeniškai pagal jo pasaulėžiūrą. Jei anksčiau visi buvome pionieriais, tai apeliuoti buvo galima per komunistines vertybes. O dabar, kai gyvenime atsiveria tiek daug įvairių galimybių, studentai tampa individualesni. Vieni domisi muzika, kiti ginklais, treti kompiuteriniais žaidimais, ketvirti kelionėmis, penkti sportu, šešti lėktuvais, o septinti laivais... Kaip niekada vaizdžiai pasitvirtina posakis, kad kiekvienas žmogus – vienkartinis pasaulis. Ir pabandyk dabar į tą pasaulį patekti ir išaiškinti standartinį NASA kodą, taikomą informacijos perdavimui iš Žemės į dirbtinį palydovą... Tokia toji šiuolaikinė pedagogika.

Taigi dabartinius Elektronikos fakulteto studentus vertinu kaip įvairiapusiškas asmenybes, kurios kiekvienais metais yra vis kitokios. Kiekvienais metais su studentais atrandu vis kitokį kontaktą. Dabartiniai studentai skiriasi nuo mano kartos savo galimybėmis ir patirtimi, kuri ne visada yra teigiama. Todėl kartais kyla problemų dėl motyvacijos. Pavyzdžiui, gabus studentas iš Jordanijos pareiškė, kad savo gimtinėje geriausiu atveju jis dirbs taksisto darbą. Neseniai lietuvis studentas man pranešė, kad nutraukia savo studijas bei baigiamojo darbo rengimą ir vyks dirbti į Angliją. Argumentai, kad liko tik keli mėnesiai iki diplomo, nebuvo išgirsti. Tai kokios to studento vertybės? Mano karta žinojo, jei pradedi, reikia baigti. Juolab, kai lieka tiek nedaug iki studijų finišo.

Būsimųjų VGTU elektronikų perspektyvos Lietuvoje

Apie perspektyvas kalbėti nėra lengva, nes VGTU yra technikos universitetas, rengiantis konkrečios srities aukštos kvalifikacijos specialistus. O tai tiesiogiai siejasi su Lietuvos pramone, verslu ir bendrąja ekonomika. Buvo laikai, kai studentai dirbdavo jau antrame-trečiame kurse. Elektronikos specialybė yra labai paklausi ir darbą visada galima rasti. Netgi dabar, sunkmečio laikotarpiu, buvę studentai man atsako: „Kokia krizė? Dirbame iki vakaro, nespėjame“. Paprastai klausimas skamba taip: ne dirbi ar nedirbi, bet kiek gauni. Kita vertus, studentams vis sunkiau surasti darbą per sunkmetį. Aš tuo džiaugiuosi, nes tuomet studentams lieka daugiau laisvo laiko studijoms ir mokslui. Įsivaizduokite magistrantą, kuris po sunkios darbo dienos vakare klauso paskaitų, o savaitgalį rašo magistro tezes.

Visa tai galima pasakyti ir apie bakalaurantus, kurie paprastai dirba inžinieriais, produkto vadybininkais, aptarnavimo srityje ir pan. Tačiau kalbant apie magistrantus ir doktorantus, kurie galėtų dirbti kūrybinį darbą R&D skyriuje, perspektyvos nėra tokios šviesios. Internete rastume tik keletą tokio lygio darbą siūlančių bendrovių. Tačiau aš į tai žiūriu optimistiškai – jei sunkmečio laikotarpiu viešai darbą siūlo kelios įmonės, tai ekonominio pakilimo laikotarpiu tokių darbo pasiūlymų bus daug daugiau. O jei dar Lietuvoje savo tyrimų centrus įsteigs IBM ir kitos tokio lygio kompanijos, tai gyvenimas apskritai tik gerės.

Mano buvusių dėstytojų karta ir iš jų paveldėta bendražmogiškoji ir specialybės išmintis

Iš VGTU dėstytojų pasiėmiau bent dvi išmintis: darbai prasideda nuo įdirbio ir viskas, kas neužrašyta, neišlieka.

Mano buvusių dėstytojų karta buvo kitokia. Tai karo ar pokario metais gimusiųjų karta. Nepriteklius penktajame dešimtmetyje, tikėjimas šviesia ateitimi šeštajame dešimtmetyje ir svarbūs elektronikos pasiekimai septintajame dešimtmetyje suformavo darbščių, atsakingų, pareigingų ir savo darbą išmanančių specialistų kartą. Iš esmės tai buvo karta, kuri atstatė sugriautus miestus, išstūmė badą, atvėrė kosmosą ir davė mums asmeninius kompiuterius. Esu įsitikinęs, kad mano buvusiųjų dėstytojų karta suformavo tvirtą laiptelį, ant kurio aš ir mano kolegos dabar stovime ir kuriame savo laiptelius.

 Medicininių vaizdų tyrimai. Apie buvimą savotišku medicinos gydytoju...

Tyrinėdamas medicininius vaizdus, matai žmogų iš vidaus. Matomos žmogaus smegenys, kraujagyslės, širdis. Matosi, kaip apmiršta dalis smegenų dėl kraujo trūkumo arba, atvirkščiai, kraujas išsilieja į smegenis. Matosi, kad pas vieną žmogų galvoje kraujagyslės yra vienaip išsidėsčiusios, o pas kitą – kitaip. Gydytojai pasakojo, kad tik 20 procentų žmonių turi tokį kraujagyslių ratą galvoje, koks būna medicinos vadovėliuose... Iš vienos pusės, tai prisilietimas prie gyvybės paslapties, iš kitos pusės tai neišvengiamas supratimas, kad žmogus yra oda, kaulai, raumenys ir t.t. Man stebint šiuos medicininius vaizdus, „susvyravo“ grožio sąvoka. Vartoju būtent šią sąvoką – „susvyravo“... Įsivaizduokime pasakiško grožio moterį, nuo kurios vyrams instinktai neleidžia atplėšti akių. O dabar virtualiai nuimkime nuo tos gražuolės veido odos sluoksnį. Pašalinkime dalį raumenų ir pusę apatinio žandikaulio. Pažiūrėkime, ar pagrindinės galvos kraujagyslės yra pakankamo storio...

Mane stebina, koks yra trapus pasaulis ir jo grožio suvokimas. Kaip mes tai priimame? Aš atrandu, kad vizualinis grožis yra sudėtingesnio grožio dalis. Sakoma, kad pasitinka pagal drabužius, o išlydi pagal protą.

Nežinau, ar tampu savotišku gydytoju. Išgydyti negalėčiau, bet nors suprantu, kas vyksta.

Apie mokslininko svajones

Kaip mokslininkas turiu svajonę sukurti geras sąlygas jauniesiems mokslininkams. Yra toks prakeikimas – kad gyventum permainų laikais. Ir panašu, kad taip ir yra: gyvenome vienoje sąjungoje, o dabar gyvename kitoje. Turėjome rublius, dabar atsiskaitome litais, ir dar labai norime įsivesti eurus... Labai daug nepastovumo. O mokslas yra labai gilus reikalas. Kol nusileidi iki problemos, kol ją išsprendi, po to kol pakyli ir ją aprašai, gali ir didelė gyvenimo dalis prabėgti. Pažiūrėkime, kokio amžiaus mokslininkai gauna Nobelio premijas. Iš savo patirties pamenu, kaip Vokietijoje tekdavo stabdyti darbus ir eiti vakarieniauti, nes alkis neleisdavo iš esmės svarstyti problemos...Taigi mano svajonė jauniesiems mokslininkams sukurti tokią buitinę, darbinę ir psichologinę aplinką, kurioje jie, bendradarbiaudami su pasaulinio garso mokslinių tyrimų centrais, galėtų netrukdomai susitelkti į aktualios mokslinės problemos sprendimą.

 Gyvenimo džiaugsmo sąvoka. Gyvenimo išmintis

 Gyvenimo džiaugsmą suprantu kaip užbaigtą darbą. Kaip gerėjimąsi užbaigtu darbu ir pasiektais rezultatais. Tai gali būti vadovaujamo studento puikiai apgintas baigiamasis darbas ar  parengta 100 puslapių ataskaita, gali būti laiminga žmona ir vaikučiai. Gyvenimo džiaugsmas yra viskas, kas mane supa. Aš įtakojau savo aplinką, savo gyvenimą. Aš džiaugiuosi, kai tos aplinkos viena ar kita dalis vystosi, auga ar plėtojasi. Kita vertus, kad vyktų tokia pati stipri reakcija, tam džiaugsmui reikia vis didesnio stimulo. Pavyzdžiui, jei anksčiau džiaugiausi, kai mane apkabindavo vienas vaikas, tai dabar taip pat džiaugiuosi, kai apkabina abu vaikai vienu metu...

Man gyvenimo išmintis taip nugyventi gyvenimą, kad, atėjus laikui, nebūtų gaila palikti šį pasaulį. Vieni žmonės kabinasi už gyvenimo, net lieja ašaras, kad tik dar pagyventų, o kiti ramiai laukia mirties ir užgęsta. Patirtis, religija, neišsipildžiusios svajonės, savęs gailėjimasis ar pasiruošimas išlipti „iš traukinio“? Jeigu palaidojai savo bendraamžius ir likai svetimas jaunesnės kartos pasaulyje, kokia gyvenimo išmintis padėtų gyventi tokią būtį? Juolab, kad išlipę „iš to traukinio“, viską turėsime palikti. Taigi man gyvenimo išmintis galimybių išnaudojimas ir savojo gyvenimo gyvenimas.

Kalbėjosi Edita Jučiūtė

VGTU žurnalas „Sapere Aude“