Galvodamas, kaip ir rengdamasis, neišvengsi tendencijų, polinkių, populiaresnių ir nepripažintų aprangos / galvojimo stilių. Žodžiu, madų. Netgi tuomet, kai atrodytų esi originalus, gal net pats originaliausias, negali būti tikras, kad tikrai toks esi. Kartais net visai priešingai, pavyzdžiui, originalumo ir nepasidavimo bendrai masei idėjos apsėstas paauglys, išsakydamas šiuos savo siekius, garsiai, tikrų tikriausiai dainuoja chore, o ne solo.

Kartais nesuprasi, kaip tai nutinka. Štai vieni draugai, jauna šeima, rinko dukrai vardą. Žinoma, originalų, o kaipgi kitaip. Pervertė gausybę knygų, žinynų, žodynų, galiausiai Raudonojoje knygoje rado augalo pavadinimą, visai galintį funkcionuoti kaip žmogiškas vardas. Ir ką gi, metrikacijos skyriaus darbuotoja šyptelėjo: o, koks populiarus vardas, jau dešimtas šį mėnesį. Še tau, kad nori...

O kitais atvejais, taip nutinka gana sąmoningai, tiesiog kas nors išsako idėją, kas nors paantrina, paskui patretina, ir štai, žiūrėk, nusistovėjo pati tikriausia galvojimo mada, kuriai pasiduodama visai neklausiant, ar tikrai aš taip manau.

Tokių madų išraiškų galima aptikti daug, visų pirma populiariuosiuose lozunguose, pavyzdžiui, „visi jie vagys“ ar „tarybiniais laikais buvo geriau“. Čia nekalbama apie tai, ar šie lozungai teisingi, kokiais faktais jie paremti ir panašiai, kaip ir vargu ar galima rasti konkretų individą, kurio išorė tiksliai atitiktų tai, kas pastaruoju metu laikoma madinga. Štai paradoksas – aprangos mada egzistuoja, net jei nematote nė vieno nepriekaištingo jos pavyzdžio (vėlgi kalbama ne apie podiumus, o apie šaligatvius, ne apie dizainerių kolekcijas, bet kasdienybėje nusistovinčius aprangos šablonus; juk ne visuomet reikia pasižiūrėti Fashion TV, kad žinotum, jog šį sezoną madinga dėvėti crocs‘us ar rožinį megztinį). Taip pat ir galvojimo mada egzistuoja, net tuomet, kai negalite besti pirštu į konkretų asmenį, kuris galvoja tiksliai taip.

Toks tad viešosios nuomonės paradoksas, viena vertus, būdama individualių galvojimų suma, ji gyvena gyvenimą, nepriklausomą nuo visų individualiųjų atstovų. Statistinio, vidutinio N šalies gyventojo žavesys ir svarba ta, kad jo nėra, jis negyvena, jis egzistuoja tik statistikos lentelių apačioje, po vidurkį žyminčiu brūkšniu.

O visgi mados kažkaip atsiranda, kažkas pradeda pirmas, kažkam pirmam šauna ta mintis, kuriai paskui antrinama, kuri paskui apsivelia kitų minčių nuotrupomis ir virsta tokiu neatpažįstamu kūriniu, apie kurį tegali pasakyti: žodžiai – liaudies, muzika – liaudies, atlieka autorius.

Paprastai pirmasis autorius / praktikuotojas / išpažinėjas lieka nematomas, pamirštas, neregimas. Netgi konkrečios galvojimo tendencijos pradžią gali atsekti tik retrospektyviai, bandydamas prisiminti laikus, kai buvo įprasta taip negalvoti, galvoti kitaip, nevartoti vienų ar kitų frazių, o kalbėti taip, kaip dabar nė už jokius pinigus nekalbėtum. Tad labai smagu pasidaro, vos įtarus, jog pastebėjai naują galvojimo tendenciją, akivaizdžiai turinčią potencialo tapti pačia tikriausia mada. Taip smagu, kad negali tuo nepasidalyti.

Ar žinote, kada Lietuva ir jos gyventojai išgyveno geriausius laikus? Įprastinių atsakymų yra bent keletas – LDK iki Jogailaičių valdymo, didžiavyrių laikais, kai lietuviai pusei Europos krėtę į kailį, Tarpukario Lietuvos Respublikoje, kur lietuviai žinoję, kas yra Tėvynė ir kaip ją reikia mylėti, kai kuriems gyventojams atrodo, jog tarybinėje Lietuvoje, kurioje lietuviai gyveno be didesnių socioekonominių rūpesčių.

Aukso amžius visuomet yra praeityje. Tačiau jei bent truputį įdėmiau žvilgtelite į šiandienę žiniasklaidą, į autorinių komentarų skiltis, galbūt pastebėjote, jog ta praeitis darosi ne tokia jau ir tolima. Panašu, jog po truputį randasi manančiųjų, jog geriausieji laikai buvo tik ką, netolimoje praeityje, prieš gerus dvidešimt metų, Lietuvai išgyvenant Sąjūdžio įkvėptą „Tautinės dvasios pakilimą“. Po truputį, pavieniui, ne taip ir dažnai tai vienas, tai kitas autorius byloja, jog vienybė, brolybė, susitelkimas, idealizmas, patriotizmas ir panašūs tąkart klestėję dalykai jau niekuomet nepasikartos, jog praradusi šias gražiąsias savybes Lietuva išsivaikščios, ir belieka tik apraudoti šią nelemtą netektį.

Nors dabar toks aukso amžiaus alsavimas į pakaušį net truputėlį gąsdina (labai jau jis netolimas, per gerai siekia atmintis, vos ne šventvagiškai skirianti auksą nuo vario), visgi galiu lažintis, jog po keliolikos (o gal net keleto metų) šitoks galvojimas (bent jau švelnia forma – „prie Sąjūdžio“ buvo geriau, pernelyg nedetalizuojant, kas konkrečiai geriau) taps tikrai įprastas, o po truputį gausėjantys šiandieniai jo „išradėjai“ pavirs šiokiais tokiais klasikais. Žinoma, jei kas nors juos atsimins.

Nenoriu šituo sumenkinti Sąjūdžio, nei jo įnašo į tai, kokioje šalyje dabar gyvename. Bėda čia visai kita. Bėda tas mąstymas, kuris kažko ieško praeityje, o negalėdamas atrasti – konstruoja. Nuolatinis įprotis žvalgytis į praeitį, ieškoti tenai išnykusiojo aukso amžiaus pėdsakų visiškai nepadeda dorojantis su tais rūpesčiais, kurie kyla šiandien. Gal net kliudo, argi jums tampa lengviau nuo minties, kad tuomet, tais laikais...

Nors, atvirai kalbant, kai gyvenate šalyje, kurioje jums nebesinori gyventi, juo labiau – spręsti jos problemų, kas gi belieka? Tenka trauktis. Kam į Angliją, o kam į praeitį...