Pačiame Vilniaus centre, ramioje Totorių gatvelėje, įsikūręs „Natų knygynas“ užsukti kviečia kiekvieną, neabejingą muzikai... ir kelionėms. Jei nepažįstate natų – ne bėda: galbūt apsilankymas knygyne taps įkvėpimu muzikos pasaulio atradimui? Juk mokytis niekada ne vėlu.

Tęsdami straipsnių ciklą apie netradicinius Vilniaus knygynus, „Bernardinai.lt“ jūsų dėmesiui siūlo pokalbį su „Natų knygyno“ (Totorių g. 20) direktore Orinta Budnikaite.

Vilniaus „Natų knygynas“ veikia beveik 35 metus. Papasakokite jo istoriją.

Šis knygynas buvo įsikūręs Gedimino prospekte, priešais Seimą, – visi jį nuo senų laikų žinojo. Dar tarybiniais metais, kai mokiausi muzikos mokykloje, pati ten eidavau pirkti natų. Prieš maždaug 15 metų anuometinis knygynas buvo išplėtęs savo veiklą – pardavinėjo ir knygas, ir natas. Taip pat ten buvo prekiaujama instrumentais ir įsikūręs jų meistras. Tačiau atsitiko taip, kad savo veiklą šis knygynas nutraukė. Konkrečiai mūsų įstaigai, VšĮ „Natų knygynui“, vasario mėnesį sueis devyneri metai.

„Natų knygyno“ direktorė Orinta Budnikaitė

Kaip jūs pati atsiradote šiame knygyne?

Dabartinį „Natų knygyną“ įkūrė Lietuvos kultūros fondas ir Lietuvos koncertinės veiklos vadybininkų asociacija ir dar pora privačių steigėjų. Tiesiog žmonės, populiariai šnekant, buvo iš meno pasaulio. Iš tiesų visi knygyno darbuotojai turi meninį išsilavinimą. Prie knygyno įsteigimo prisidėjo mano kolegos: administracijos vadovas Vygintas Gasparavičius ir Eugenijus Butvydas, baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Beje, kai dar nebuvome pardavę pianino (laukiame atvežant naujo), Eugenijus Butvydas mielai juo grodavo perkantiesiems natas, jei jie norėdavo pasibandyti. Eugenijus visada svajojo, kad veiktų „Natų knygynas“.

Tokia siaura specializacija knygynui – privalumas ar trūkumas?

Priklauso nuo to, iš kurios pusės pažiūrėsi. Jeigu verslo prasme – trūkumas. Tačiau mes kaip tik ir norėjome tokio specializuoto knygyno, kuriame lankytųsi kryptingas lankytojas. Jei žmogus nepažįsta natų, jam apskritai nėra ką čia veikti. Žinoma, mes visada kviečiame užsukti, pas mus galima nusipirkti ir kompaktinių diskų.

Tiesa, mus išlaiko turizmas. Kaip matėte, šalia įsikūrusi kelionių agentūra „Menų turas“. Tai joks svetimkūnis, o ta pati mūsų įstaiga. Aš net nežinau, kaip turizmo verslo idėja gimė mūsų vadovų galvose, bet štai jau tiek metų užsiimame šiomis abejomis veiklomis. Kažkas juokavo: turizmas yra must have, o knygynas – nice to have.

Dabar tų žmonių, kurie įkūrė VšĮ „Natų knygyną”, kasdienė darbo sritis yra turizmas, o knygyne dirbu tik aš. Kai reikia, kolegos padeda.

Su turizmu susijusi veikla prasidėjo iš pačių kolegų patirties, gastrolių. Tiesa, gastrolių jie neorganizuoja, bet jas aprūpina visais reikalingais dalykais – bilietais, autobusais.

Kaip apibūdintumėte tipinį knygyno klientą? Ar tai išimtinai muzikos profesionalas?

Ne. Sakyčiau, klientai yra dvejopi. Tie, kurie perka, dažniausiai yra žmonės, kažkada mokęsi muzikos mokykloje, primiršę savo mokslus ir labai norintys groti. Tokie žmonės ieško ir perka daugiausia. Kodėl ne muzikantai? Todėl, kad muzikantams natų reikia labai daug. Ir tikrai nėra tokios tradicijos, kad jie pirktų visas reikalingas natas – naudojasi bibliotekomis. Aišku, dėl to kyla natų kopijavimo problema, kas labai gadina įvaizdį bendraujant su natų leidėjais ir šiek tiek stabdo jų leidybą.

Taigi muzikantai ateina pirkti natų, kai jų niekur neranda. Kadangi aš taip pat turiu muzikinį išsilavinimą, žinau, ko jiems reikia, ir galiu padėti surasti. Galima sakyti, kad muzikantai į knygyną užsuka kaip namo: pasitarti, išgerti kavos ar pakabinti kokį skelbimą. Beje, jie yra ir turizmo agentūros klientai. Nors agentūra, žinoma, aptarnauja ne tik muzikantus (pardavinėja ir elementarius kelionių paketus), bet taip susiklostė, kad informacija, keliaudama iš lūpų į lūpas, suformavo tą patį klientų ratą.

Kokios leidyklos Lietuvoje leidžia natų knygas?

Realiai tokių leidyklų, kurios rimtai tuo užsiimtų, nėra. Greičiausiai greitai ir nebus, nes yra maža rinka. Pats didžiausias topas ir bestseleris „Natų knygyne“ yra „Jaunasis pianistas”, kurį leidykla „Vaga” vis perleidžia, matyt, jokio geresnio pedagoginio darbo niekas neparašė. Iš šio vadovėlio vaikai mokėsi ir prieš keturiasdešimt metų.

Vaikų, kurie nori groti, yra, ir, sprendžiant iš to, kiek ieško natų, jų yra tikrai nemažai. Dauguma jų groja pianinu. „Jaunasis pianistas” buvo perleistas prieš penkerius ir ketverius metus, bet tiražas jau seniai baigėsi. Nežinau, kodėl neplanuojama ir vėl perleisti šios knygos, nes žmonės vis eina ir eina apie ją klausinėdami.

Vienintelė visiškai nekomercinė vieta, kuri užsiima tik natų leidyba, yra Lietuvos muzikos informacijos centras. Jie švietėjiškais tikslais leidžia lietuvių kompozitorių kūrinius. Šias natas mūsų knygyne paprastai perka užsieniečiai, atėję ieškoti lietuviškų kūrinių. Dažniausiai jie arba nieko nežino apie lietuvių kompozitorius, arba žino M. K. Čiurlionį, kuris mūsų knygyne taip pat yra populiarus.

Natų leidyba užsiima ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Žodžiu, tai įstaigos, kurios nėra suinteresuotos komerciškai. Lietuvos liaudies kultūros centras leidžia chorinę liaudies muziką.

Yra kelios leidyklos, leidžiančios natas vaikams – tai „Kronta” Vilniuje, „Lucilijus” Šiauliuose. Tačiau vienos didelės leidyklos, užsiimančios tik natų leidyba, nėra. O su kitomis leidyklomis, kurios išleidžia po vieną kitą natų kūrinį, mums pakankamai sunku dirbti. Kaip jau minėjau, iš „Vagos” mums reikia tik „Jaunojo pianisto”, iš „Šviesos” – Kašponio „Solfedžio”.

Galų gale, knygyne prekiaujame ne tik natomis, bet ir knygomis muzikinėmis temomis.

Kaip tik ir norėjau klausti apie knygyno asortimentą. Ar čia galima rasti ne tik natų, bet ir kitokio pasiskaitymo muzikos tema?

Kaip jau sakiau, turime ir knygų, bet literatūra vis tiek yra specifinė, ne populiarioji.

Štai, pavyzdžiui, ne per seniausiai leidykla „Versus aureus“ išleido Jimo Morrisono poezijos knygą. Ar savo knygyne turite šią ir panašių knygų?

Tokias knygas imame pagal galimybes. Pačios leidyklos mums nesiūlo, išskyrus tas, su kuriomis dirbame nuolat. „Versus aureus“ dar išleido ir knygą apie kompozitorių Benjaminą Gorbulskį. Jimą Morrisoną paimtume, bet kai iš leidyklos reikia tik vienos knygos ir tik kelių egzempliorių, tai padaryti gana sunku. Būna tokių knygų, kurių turime tik po keletą vienetų, nes atėję žmonės nori matyti viską, kas yra išleista muzikos tema. Taigi tokių knygų knygyne yra, bet ne tiek daug, kiek žmonės tikisi.

Tikriausiai tai ne knygyno erdvės problema? Ji visai nemaža.

Taip yra ne dėl vietos. Pavyzdžiui, būna žmonių, kurie teiraujasi knygų apie kompozitorius – L. van Beethoveną, F. Chopiną. O tokių knygų lietuvių kalba tiesiog nėra išleista, arba buvo išleista seniai.

Tačiau mes bendradarbiaujame ir su žinomomis didelėmis užsienio natų leidyklomis.

O kaip atsirenkate knygas iš užsienio leidyklų? Gal esate nusistatę kokius nors kriterijus?

Atsirenkame sunkiai. Yra grynai asmeninės patirties kriterijai – tai, ko žmonėms daugiausia reikia. Su dauguma leidyklų dirbame jau maždaug aštuonerius metus, todėl paprastai jos pasiūlo savo naujienas. Kitas kriterijus yra kaina – žiūrime, kas kainuoja pigiau, nes kaina mums yra labai svarbu. Jeigu užsienyje natų leidinys kainuoja 15 eurų, europiečiui tai atrodo visiškai normalu, bet mūsų pirkėjas pagalvos, ar gali sau leisti už natas mokėti 50 litų ir daugiau.

Aišku, visko knygyne turėti neįmanoma, nes pasaulyje išleidžiama daugybė natų. Būna ir tokių lankytojų, kurie užėję piktinasi, jog knygyne nieko neturime. Mes visada atsakome, kad jei žmogus pasakytų, ko konkrečiai jam reikia, pasistengtume tokį leidinį gauti.

O šiaip daugiausia natų turime fortepijonui – tai, ką groja vaikai. Stengiamės surasti vis ką nors naujo, nes mokytojai turi keisti savo repertuarą.

Taigi, kaip sakiau, vadovaujamės asmenine patirtimi. Tiesa, leidyklos mums siunčia savo topus, bet dažniausiai jie knygynui visiškai netinka. Tik retais atvejais ką nors iš jų išsirenkame. Pavyzdžiui, turėjome Noros Jones albumą – jį pakankamai gerai pirko, tačiau tai turbūt vienintelis atvejis. Žodžiu, mūsų kriterijai visai kitokie nei pasaulinėje prekyboje.

Jūsų knygyno interneto svetainėje rašoma, kad prekiaujate ir antikvarinėmis natomis. Šiek tiek apie tai papasakokite.

Taip, yra ir tokia veiklos sritis. Tačiau grynai antikvarinių natų prekyba mes neužsiimame, tiesiog prekiaujame naudotomis natomis. Jas vertiname ne kaip antikvarinę prekę, bet tiesiog kaip reikalingus, naudojamus leidinius. Muzikantui ar mėgėjui nėra jokio skirtumo, ar groti iš ką tik išleisto leidinio, ar iš senesnio. Kai kuriems netgi labiau patinka senesni leidimai. Kitiems – nesvarbu, kada leista, kad tik būtų pigiau. Būna ir taip, kad kai kurie senesni leidimai yra tinkamesni, muzikantams svarbu redakcijos ir panašiai.

Kaip šios naudotos natos patenka į knygyną? Gal atneša patys žmonės?

Labai įvairiai. Šiaip mes jų ieškome patys. Yra toks maždaug dešimties labiausiai reikalingų knygų sąrašėlis, į kurį įeina mano minėtas „Jaunasis pianistas”. Jei žmonės atneša ką nors iš mums reikalingų knygų, mes iš karto jas nuperkame. Ieškau ir internete, turguje, tarp pažįstamų žmonių. Tačiau daugiausia mums reikalingų leidinių atneša žmonės.

O į antikvariatus ieškodami neužsukate?

Kartais ieškome naudotų knygų knygynuose, pavyzdžiui, „Keista”. Tačiau iš tiesų mūsų tikslas ne antikvariniai leidiniai. Kartais man siūlo kokį gražiai išleistą seną leidinį, bet suprantu, kad knygyne jo niekas nepirks, nes yra to paties kūrinio naujas leidimas, kainuojantis tiek pat, kiek ir senas. Žodžiu, mūsų klientai labiau praktiški žmonės – jie tiesiog nori groti. Aišku, būna, kad senas natas perka grynai dekoracijoms: pavyzdžiui, Lietuvos kino studija – filmams, kavinės – savo interjerui papuošti.

Ar tiesa, kad bandote populiarinti lietuvių kompozitorių kūrinius užsienyje?

Tai nėra mūsų pagrindinė veikla, bet, galima sakyti, kad stengiamės. Žinomiausias mūsų kompozitorius užsienyje yra M. K. Čiurlionis. Taigi jo kūrinius pardavinėjame pasauliui, suteikiame informaciją apie M. K. Čiurlionio ir kitų mūsų kompozitorių kūrybos leidimus. Kiekvienų metų pavasarį važiuojame į muzikos ir natų mugę, vykstančią Frankfurte. Taip pat bendradarbiaujame su Lietuvos muzikos informacijos centru, kuris ir teikia pagrindinę informaciją apie lietuvių kompozitorius. Būna taip, kad besidominčius žmones nusiunčiame į šį centrą, o jis savo ruožtu pirkti atsiunčia pas mus.

Minėjote, kad kasmet vykstate į muzikos ir natų mugę. Papasakokite plačiau apie ją.

Iš tiesų natos šioje mugėje sudaro tik nedidelę dalį. Ten iš esmės vyksta muzikos instrumentų ir muzikos industrijos produkcijos mugė. Joje galima rasti scenos, garso įrangos. Ji didžiulė. Originaliai mugė vadinasi Musikmesse ir Pro light and sound. Ji vyksta keturias ar penkias dienas, organizuojami įvairūs renginiai. Į šią mugę vykstame pasižiūrėti, kas naujo išleista, apskritai kokios tendencijos vyrauja natų leidyboje. Kartais surandame ir naujų partnerių. Visi geranoriškai bendrauja, bet kad įgytume pasitikėjimo, reikėjo daug laiko.

Lietuvoje problema ta, kad natos yra masiškai kopijuojamos. Iš tiesų mes norėtume surengti visuomeninį renginį pavadinimu „Kokią žalą daro natų švietimas”. Apskritai tai labai gadina mūsų įvaizdį užsienyje, apie šią problemą ten žinoma. Šį kopijavimą galima palyginti su garso įrašų, filmų nelegaliu naudojimu, bet man atrodo, kad natų rinkai tai galioja masiškiausiai.

Bibliotekos, kurios yra svarbūs mūsų pirkėjai, turi muzikos skyrius ir jie domisi natomis, bet perka tik po vieną egzempliorių. Taigi aišku, kad žmonės kopijuos. Ir jie net nesusimąsto, kad tai yra blogai. Būna, į knygyną ateina du mokytojai, vienas nusiperka natų leidinį, o kitas sako: „Duosi atsišviest”.

Natų knygyne“ galima įsigyti ir kompaktinių diskų, o vinilinių plokštelių?

Plokštelių nepardavinėjame. Turime keletą, bet tai ne mūsų sritis. Nors dabar vinilinės plokštelės kažkiek atgimsta, pradedamos leisti ir naujos.

Galbūt ateityje pradėsime jomis prekiauti. Ketverius metus buvome įsikūrę Tilto gatvėje, ten turėjome mažiau vietos. Dabartinėje vietoje, Totorių gatvėje, įsikūrėme tik nuo šių metų rugsėjo 1-osios, čia erdviau. Atsikrausčius į naują patalpą, iškart atsiranda naujų minčių, kuo dar būtų galima užsiimti.

Kompaktiniai diskai knygyne yra tų pačių leidyklų, su kuriomis bendradarbiaujame: tai lietuvių atlikėjai, kompozitoriai, lietuvių liaudies muzika. Labai plėstis šioje srityje nesistengiame, specialiai jų pirkti neieškome. Vėlgi tokia situacija: žmonės nueina į „Bombą”, „Bomba” atsiunčia pas mus. Egzistuoja didelė problema, kad klasikinių įrašų pas mus nusipirkti beveik neįmanoma.

Zenekos nuotrauka

O ar bendradarbiaujate su kokiais nors šiuolaikiniais lietuvių kompozitoriais?

Kompozitoriai pas mus ateina arba pirkti, arba užsisakyti, arba pasižiūrėti, ar turime jų knygų. Kartais patys atneša savo leidinių. Kitokios bendradarbiavimo formos kol kas neradome.

Kiek žinau, jūsų specializuotas natų knygynas yra vienintelis Lietuvoje.

Taip, vienintelis. Šiaip natas, išleistas Lietuvoje, galima rasti ir bet kuriame kitame knygyne, bet tokio specializuoto knygyno kaip mūsų daugiau nėra.

Kaip manote, ar Lietuvoje reikėtų daugiau panašių knygynų?

Sunkus klausimas. Manau, gerai būtų, jei tokie knygynai veiktų ir Klaipėdoje bei Kaune. Tačiau pas mus yra maža rinka bet kurioje srityje, o natų dar mažesnė. Iš tiesų negaliu atsakyti, ar reikėtų, bet jeigu būtų, manau, niekam netrukdytų. O ar galima išgyventi užsiimant vien tik natų ir knygų prekyba, mes patys negalime pasakyti, nes dirbame kartu su turizmo agentūra. Tikriausiai reikia užsiimti kažkokia papildoma veikla norint išsilaikyti. Ypač paskutiniaisiais dvejais metais natų prekyboje jautėsi ženklus sumažėjimas, tai jautėme ir iš bibliotekų, muzikos mokyklų, aukštųjų muzikos mokyklų pirkimų.

Gal galėtumėte palyginti panašių knygynų būklę užsienyje? Galbūt jums žinoma kokios nors šalies situacija?

Aišku, kad situacija užsienyje geresnė. Pavyzdžiui, Paryžiuje yra didelis natų knygynas. Kartais mes iš jo užsakome natas. Keliaudami po didžiuosius miestus, su kolegomis pastebime, kad ten smulkusis verslas klesti: pilna mažų parduotuvyčių, ten tokios tradicijos. Ir nesvarbu, ar tai natų knygynas, ar kokių nors vaškinių kiškučių parduotuvėlė, ar šunelių drabužių, ar instrumentų parduotuvė. Įdomi ir konkurencija: jei yra kelios instrumentų parduotuvės, tai būtinai vienoje gatvėje. O šiaip natų knygynų ir užsienyje nėra daug.

Štai neseniai buvome natų knygyne Barselonoje, taip pat esame lankęsi Krokuvoje. Įdomu tai, kad šie knygynai, arba vadinamosios music shop, dažniausiai įsikūrusios centrinėse gatvėse, prekiauja ir įvairiais suvenyrais.

Barselonoje užėjau į „Beethoven shop“. Iškart pasirodė, kad patekau į biblioteką. Žmonių eilė didžiulė. Bet, aišku, ten kitos galimybės. Tam, kad turėtume knygų, reikia turėti už ką jas nusipirkti. „Beethoven shop“ yra ir naujų, ir senų knygų, ir įvairių suvenyrų. Mes taip pat norime prekiauti suvenyrais. Yra toks žinomas prekės ženklas „Vienna world“ – tai pieštukai, drožtukai, pieštukinės, indai, netgi makaronai – viskas susiję su muzika. Nors Lietuvoje tokiais dalykais prekiauti dar anksti. Dabar atsivežame tik pieštukų, trintukų, sąsiuvinių. Tiesa, pastarieji jau per brangūs. Mes patys išsileidome sąsiuvinius, jie nepigūs, bet kainos nemažiname, nes tai – ne kiniška produkcija, popierius neplonas. Į knygyną ateina kompozitoriai ir kiti muzikos profesionalai nusipirkti sąsiuvinių ir būna nesmagu, kai jų neturi arba turi kokį nors iš „Maximos“.

Didelės natų leidybos įmonės, pavyzdžiui, amerikiečių „Hal Leonard“, leidžia populiarių atlikėjų, tokių kaip Nora Jones, Shakira albumų natas. Šios leidyklos turi daug filialų užsienyje. Minėtoje Frankfurto muzikos ir natų mugėje didelės užsienio leidyklos ir jų atstovai atrodo be galo solidžiai – tai natūralu, nes užsienyje visiškai kitokie leidybos mastai ir pati rinka.

Kai kurie žmonės (nors tokių, žinoma, mažuma) mus suranda pagal mūsų didžiųjų partnerių atstovų sąrašus: tarkim, norėdami įsigyti „Hal Leonard“ leidinių, susiranda, kas jiems atstovauja Lietuvoje, ir ateina pas mus.

Tarp lankytojų populiaresnės lietuviškos ar užsienietiškos natos?

Nuperkamu kiekiu populiaresnės užsienietiškos, nes jų tiesiog yra daugiau. Gerai perkamos ir naudotos klasikų natos, pavyzdžiui, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno – juos visais amžiais grojo ir gros. Tačiau būna ir tokių natų, kurias žmonės atneša kaip nereikalingas, nors ir mums patiems jų nereikia. Tokios natos guli dėžėse, pardavinėjame po litą, po du, bet pirkėjai ir iš jų ką nors išsirenka.

Iš lietuviškų natų, kaip jau minėjau, populiariausias M. K. Čiurlionis ir pradžiamokslis pianinui „Jaunasis pianistas“, kurio dabar neturime.

Tiesa, nepaminėjau, kad tos leidyklos, kuri leido M. K. Čiurlionio natas, nebėra. Tai jau nuo tarpukario laikų Kaune veikusi Petronio leidykla, gal todėl ją užsienyje ir žino. Ji vadinosi savininko vardu, bet po jo mirties leidyklos darbas nutrūko. Ji beveik išimtinai leido tik M. K. Čiurlionio kūrinių ir šiandien mažiau žinomų lietuvių kompozitorių iš išeivijos natas.

Mūsų geras draugas ir klientas yra M. K. Čiurlionio proanūkis pianistas Rokas Zubovas. Jis net vizualiai šiek tiek panašus į savo prosenelį. Taigi Rokas Zubovas buvo suinteresuotas tęsti Petronio knygyno veiklą, bet kol kas to padaryti nepavyksta. Šiaip šis žmogus skambina M. K. Čiurlionio kūrinius, skaito jo laiškus ir rengia įvairius renginius.

Domėdamasi jūsų knygyno veikla, sužinojau, kad knygyne rengėte P. Cocciante miuziklo „Notre Dame de Paris“ pastatymo Paryžiaus Kongresų rūmuose DVD peržiūrą. Ar dažnai organizuojate panašius muzikinius susibūrimus?

Dar tik pradedame. Senosiose patalpose tam neturėjome galimybių. O štai Gedimino prospekte, kur dirbome ketverius metus, buvo didelė erdvė, ten netgi turėjome rojalį, kurį buvo galima nusipirkti. Tačiau jokių renginių neorganizuodavome, nebent patys ką nors pagrodavome. Na o persikėlę į dabartines patalpas, nusprendėme ką nors surengti, juolab yra norinčiųjų.

Viskas prasidėjo ne tik todėl, kad dabar daugelis tuo užsiima. Minėtasis Rokas Zubovas dažnai pas mus atneša pakabinti į jo renginius kviečiančius plakatus. Taigi galutinis sprendimas, kad reikia ką nors organizuoti, gimė, kai vieną vakarą į knygyną įvirto moterėlė su gėlėmis ir paklausė: „O ne čia Roko Zubovo koncertas?“. Turėjome atsakyti, kad labai gaila, bet ne čia. Gal kada nors ir prikalbinsime jį knygyne surengti koncertą. Taip ir gimė renginių idėja.

Muzikos akademijos studentams privaloma rengti koncertėlius, tai yra jų mokymo dalis. Kai aš studijavau, tokie koncertai būdavo rengiami Čiurlionio, Vainiūno namuose. Ateityje stengsimės, kad studentai savo koncertus galėtų surengti pas mus. Aišku, knygyne nedaug vietos. Nors kartais čia vis stovi koks nors muzikos prekybos įmonės instrumentas – esame tarsi pardavimo tarpininkai. Jei žmonės susidomi, gali iš mūsų instrumentą nusipirkti. Štai ir dabar laukiame, turi atvežti pianiną. Mums jis iš esmės reikalingas tam, kad patys galėtume groti.

Ką jūsų pačios gyvenime reiškia muzika? Gal įvardytumėte mėgstamiausią kompozitorių ar atlikėją?

Sunku paaiškinti, ką reiškia muzika, kai nuo šešerių metų mokaisi muzikos mokykloje, o po to ir dirbi su muzika susijusioje srityje. Muzikos akademijoje muzikologiją baigiau prieš dešimt metų, po to didžiąją dalį laiko dirbau šiame knygyne. Taigi visą laiką esu toje pačioje terpėje, su tais pačiais žmonėmis. Ilgą laiką mokiusis muzikos, labai sunku į ją žiūrėti kaip į pramogą, kaip į tai, ko tu mėgsti ar nemėgsti. Su drauge sakome, kad mes galime klausyti visokią muziką. O ką mėgstu? Tą pačią Norą Jones. Šiaip mano skonis labai platus: mėgstu džiazą, iš klasikinės muzikos – Chopiną.

O iš lietuvių atlikėjų ar kompozitorių?

Andrius Žlabys, gyvenantis Amerikoje. Aišku, čia sentimentai, nes Andrius buvo mano klasės draugas. Tačiau jis iš tiesų geras muzikantas.

Taip pat G. Kremeris, „Kremerata“. Yra tokių muzikantų, kurių tiesiog neįmanoma nemėgti.

Kylanti žvaigždė Lukas Geniušas, savaime aišku, ir Petras Geniušas. Iš tiesų F. Chopinas pradėjo patikti, kai išgirdau Geniušą jį grojant.

Skonis laikui bėgant keičiasi, mokykloje mėgai vienokią muziką, studijuodamas kitokią. Patinka barokinė ir šiuolaikinė opera, W. A. Mozartas. Žodžiu, mėgstu viską, kas nėra popsas. Man gražus „Bohemiečių” projektas.

Kaip knygyno direktorės, negaliu nepaklausti: o kokia jums knygos reikšmė? Ar daug skaitote ne muzikinės literatūros? Gal galėtumėte įvardyti mėgstamiausią autorių ar knygą?

Šiaip gyvenime daug daugiau skaitau ne muzikinės literatūros. Pastaruoju metu visai atsitiktinai pasinešiau ant lietuvių moterų kūrybos. Laura Sintija Černiauskaitė, Dalia Jazukevičiūtė, Vidmantė Jasukaitytė. Žinoma, Jurga Ivanauskaitė – nuo jos dar mokyklos laikais gal viskas ir prasidėjo. Dabar ruošiuosi skaityti Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum”.

Iki šiol mėgstu Agatos Kristi detektyvus, bet tik jos, šiaip detektyvų neskaitau. Anksčiau didžioji meilė buvo Umberto Eco.

Ar pasigendate kokių nors knygų Lietuvoje? Gal užėjus į knygyną ko nors norimo nerandate?

Nespėju viskuo domėtis. Visko neįmanoma aprėpti. Man kaip tik atrodo, kad knygų netrūksta, atvirkščiai – nespėji skaityti visko, kas išleidžiama, sekti naujienų.

Namuose kaupiate biblioteką?

Viskas, aišku, priklauso nuo finansų. Bet šiek tiek perku. Būna ir taip, kad gaunu dovanų. Arba prisiperku Agatos Kristi knygų, nes būtinai norisi tuoj pat perskaityti. O kartais nevengiu nusipirkti visiškai nežinomos jaunos autorės knygos, pavyzdžiui, teko įsigyti Vaivos Rykštaitės „Plaštakių sindromą“.

Pabaigai pakalbėkime apie lietuvių muzikinį skonį. Man atrodo, tie žmonės, kurie nuo mažų dienų mokosi muzikos mokyklose, lavina savo skonį, o su muzika artimiau nesusipažinusiems klausytojams labai lengva primesti vienadienę muziką kaip labai vertingą.

Tie žmonės, kurie mokosi muzikos, tą skonį ir lavina, ir apskritai turi. Kiti iš tiesų kreipia dėmesį į kieno nors patarimus, rekomendacijas. Kita vertus, vis tiek gerai, jei žmonės eina į geros muzikos koncertus net ir nelabai suprasdami jos reikšmę, o ne klausosi menkavertės muzikos.