Prisipažinsiu iš karto, dar nei nieko nepasakius. Gavusi pasiūlymą atidaryti parodą tokioje vietoje ir nustebau, ir suglumau. Mintyse praskriejo viskas, ką buvau girdėjusi ir skaičiusi apie meno terapiją. Apie savo kolegės dr. Audros Brazauskaitės knygą ir jos dailės terapijos mokyklėlę, apie tai, kad meno terapija buvo pradėta intensyviai taikyti po II- ojo Pasaulinio karo, kad pirmasis terminą „dailės terapija“ 1938 m. panaudojo Adrianas Chilas, dirbęs sanatorijoje su tuberkulioze sergančiais žmonėmis. Ką dar, kad dailės terapija padeda žmonėms turintiems tiek fizinių, tiek mentalinių problemų, išlaisvinti vidinius demonus ir fėjas, meno kalbos priemonėmis, ir nuo to žmonėms būna lengviau ir pagerėja...

Bet manau, kad turint tik tiek bendrų žinių apie dailės terapiją, kalbėti ir svarstyti viešoje erdvėje apie tai, būtų per drąsu.

Kiek supratau, dešimt Klaipėdos krašto dailininkų, su dailės terapija nieko bendro irgi neturi.

Algis Ramanauskas, Arūnas Urniežis, Regina Donbrauskaitė, Povilas Dirgėla, Kostas Žuolis, Borisas Jokubauskis, Eglė Lipinskaitė, Birutė Fiodorova, Tatjana Simanaitienė pristato po du, tris tapybos darbus. Autorius jungia tik bendra organizacija „Žemaitijos dailininkų sąjunga“ ir tradiciniai tapybos darbų formatai – maždaug 60 x 80 cm. Bendros parodos koncepcijos nėra. Tai tiesiog dalyvavimas savotiškame socialiniame projekte – „paroda kitoje erdvėje“. Visų dailininkų darbai yra be galo skirtingi. Įvairūs žanrų, stilių, atlikimo technikų, laikotarpių įtakų skirtumai. Povilas Dirgėla marinistas – hiper realistas, Reginos Donbrauskaitės natūralistiniai natiurmortai primenantys senąją olandų natiurmortinės tapybos tradiciją yra visiška priešingybė švelnioms abstrakčioms Vytauto-Vinco Dambausko, siurrealistinėms Algio Ramanausko ir Arūno Urniežio abstrakčioms ryškiai mėlynoms – raudonoms džiazinėms – bliuzinėms kompozicijoms. Tradicine ekspresionistine mokykla skamba Boriso Jokubauskio peizažai, romantiškos Eglės Lipinskaitės kompozicijos, impresionistiniai Kosto Žuolio Klaipėdos momentai. Naujoviškai nuskambėjo Tatjanos Simonaitienės šilko ir drobės technikų samplaika. Čia drobė su tapybos darbu tampa fonu, o ant darbo viršaus užtrauktas ištapytas šilkas, suteikia kažkokį mistiško erdvinio, daugiasluoksnio matymo įspūdį.

Kaip suvienyti ir pristatyti keistą parodą dar keistesnėje vietoje?

Neturiu jokio parodos konteksto – nežinoma vieta ir nepažįstami žmonės. Galima kalbėti tik apie tai kas yra čia ir dabar – akimirkos meistriškumas atmiežtas momentinio supratimo.

Bandysiu kelis būdus. Gal verbaline prasme spręsti kaip matematinę lygtį –

Pajūris = N. Vilnia

Bliuzas = Psichiatrija.

Lygties sprendime tik keistos asociacijos, stereotipai ir iš pasąmonės išplaukiantys keisčiausi vaizdiniai.

Ir kuo čia dėtas bliuzas? Gal geografinis atspindys. Mėlynumas – pajūris, platus dangaus horizontas, nes jausminį bliuzą atitinka tik vienas darbas ir tai, greičiau alsuojantis krauju nei mėliu. Kas yra dvasinė bliuzo būsena žino senieji Naujojo Orleano meistrai: -„ Tą dieną kai tave atleidžia iš darbo, grįžtant į namus tave mirtinai sumuša ir atima paskutinius centus, o parėjus paaiškėja, kad tave paliko žmona, tai ir yra bliuzas“. Gana žiauru tokioje aplinkoje.

O gal, žiūrėti tiesiog paprasčiau, kad vienijantis dėmuo – noras kurti ir galimybė tai daryti.

Kūrybinio momento adrenalinas, dvasinio katarsio potyris, gėrėjimasis ir menas ne menui, o menas žmogui.

Dalia Šemeškienė – Kleponytė