Levas Tolstojus. Iliustracija – iš wikimedia.org

Kuo įdomi Levo Tolstojaus kūryba šiuolaikiniam žmogui, kaip skaitytojui pravoslavui vertinti mąstytojo antikrikščioniškas idėjas, ir ko krikščionis gali iš jo pasimokyti? Apie tai – Nikolajaus Šešino pokalbis su L. Tolstojaus proproanūkiu, Pirmojo kanalo programos „Sekmadienio laikas“ vedėju Piotru Tolstojumi.

Neperskaitytas klasikas

Piotrai Olegovičiau, dauguma iš mūsų apie Levą Tolstojų pirmą kartą sužinojome mokykloje. O kada Jūs, žmogus iš Tolstojaus šeimos, pirmą kartą išgirdote jo vardą?
Galima sakyti, kad šeimoje augome su juo vardu, vos ne nuo gimimo žinojome, kad jis mūsų proprosenelis. Ačiū Dievui, mūsų – Tolstojų – šeimos dalis (senelis su broliu, mano tėvas ir dėdė) grįžo į Rusiją iš emigracijos 1945 metais, iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Mes gimėme jau Rusijoje ir augome gerai jausdami savo šalį, gimtąją kalbą, savo giminę. Mes buvome Jasnoje Polianoje, laikėme rankose šeimos relikvijas. Manau, kad, nepaisant tragiškos istorijos, kai šeima buvo priversta bėgti, Levo Nikolajevičiaus palikuonims pavyko čia, Rusijoje, atkurti Tolstojų šeimoje ypatingą atmosferą, tradicijas, gyvą mūsų protėvių atminimą. Todėl Tolstojų mes pažinome, laimei, ne mokykloje, o bendraudami su tėvais, seneliais, giminaičiais.

Kodėl – laimei?
Tolstojaus kūrybos dėstymo mokykloje istorija sudėtinga. Aš kalbu ne tik apie tarybinę mokyklą, kuri Tolstojaus vardui tvirtai priklijavo „aršaus žmogėno“ ir „Rusijos revoliucijos veidrodžio“ etiketes. Mane daug labiau jaudina tas faktas, kad žmonės, mokykliniais metais perskaitę pora romanų, yra įsitikinę, jog jiems Tolstojaus kūryboje viskas aišku, ir nėra reikalo vėliau grįžti prie jo ir vėl skaityti. Kaip sakoma mokykloje, mes „išėjome tą ir tą“ – tai yra „palikome praeityje“. Bet, mano nuomone, žmonės, kurie taip mano, labai smarkiai save apvagia. Nes bet kurio amžiaus žmogus randa Tolstojaus kūriniuose kai ką savo, randa atsakymų į tuos klausimus, kurie jam nekilo, pavyzdžiui, būnant 15 metų, bet sulaukus 40-ies jie tampa gyvybiškai svarbūs. Paimkite kad ir „Vaikystę“, „Paauglystę“, „Jaunystę“. Man buvo labai įdomu tas knygas skaityti, kai buvau 14 metų, bet, skaitydamas trilogiją dabar, apmąstau ne tik save, aš naujai žiūriu į savo vaiką, į mudviejų santykius.

O kaip, Jūsų nuomone, reikėtų dėstyti Tolstojų mokykloje?
Svarbiausia – paaiškinti žmogui, kokiais atvejais galima kreiptis į jo kūrinius, į kokius klausimus galima rasti juose atsakymų. Nebūtina atmintinai mokytis tekstų ištraukas. Reikia pasistengti perteikti kiek įmanoma geresnį supratimą apie tai, ką verta skaityti, kai nori labiau suprasti save, rasti išeitį iš sudėtingos gyvenimo situacijos. Mokykla neturi pasirinkti už žmogų, bet turi pasistengti suteikti orientyrų tam, kad jis kiekvienu gyvenimo momentu galėtų savarankiškai pasirinkti vertingą sprendimą.

Amžinas vaikas

Koks Tolstojaus kūrinys Jums ypač artimas?
Galbūt „Ana Karenina“. Aš puikiai suprantu Nabokovą, kuris sakė, kad tai – geriausias rusų ir net geriausias pasaulio romanas. Nuostabu, kokie universalūs jo herojai ir iškeltos problemos. Kiekvienas norėdamas romane gali atrasti save, savo artimuosius, giminaičius, draugus. Ir kas kartą kartu su Tolstojumi pabandyti atrasti atsakymą į klausimą: dėl ko žmogus gyvena, kokios vertybės jam svarbios, o kokios, priešingai, yra melagingos ir pašalinės? Tai yra pribloškianti romano jėga, o visai ne tai, ką sužinome mokykloje, kad Ana Karenina gulė po traukiniu. Nes mes visi, dauguma mūsų, gulime po traukiniu. Svarbiausias klausimas: kokiu žmogumi tapęs tu užbaigsi savo gyvenimą, kaip vertinsi save, kai liksi vienas akis į akį su mirtimi?

Koks Tolstojaus paveikslas susiklostė Jums, kai perskaitėte jo kūrinius, išstudijavote jo biografiją? Ar galite kaip skaitytojas atsakyti į klausimą: koks buvo žmogus, parašęs tas knygas, kokie jo pagrindiniai bruožai?

Tolstojus pragyveno labai turtingą gyvenimą, kokį mūsų greitais laikais mažai kas gali pragyventi. Skirtingais laikotarpiais Tolstojaus vertybės buvo taip pat nevienodos, kartais net prieštaringas požiūris į save ir aplinkinį pasaulį. Tačiau, nepaisant tų prieštaravimų, yra idėja, kuri persmelkia visą jo gyvenimą. Tai idėja, kad kiekvienas žmogus galų gale stos prieš Dievą, stos vienas, o ne apsuptas šeimos ir artimųjų. O tai reiškia – jis neturi meluoti nei sau, nei kitiems. Juk Tolstojus liko sąžiningas sau, toks buvo visada, net kai klydo. Žinoma, jis turėjo ir savotišką nesavanaudišką savimeilę, jautėsi nepatogiai dėl neteisingai sutvarkyto gyvenimo. Bet niekada nebuvo galima įtarti, jog jis nenuoširdus. Galbūt tas jo bruožas ir verčia daugelį kalbėti, kad Tolstojus paseno. Mes gyvename laikais, kai žmonės bijo būti nuoširdūs, kai nuoširdumas laikomas silpnumo požymiu. Geriau šypsotis ir sakyti „I’m fine!“, „viskas gerai!“, net jei po tuo „gerai“ slepiama tragedija. Tolstojui pavyko būti nuoširdžiam, nors ir jo laikais klastos netrūko. Šis jausmas kyla ne tik dėl to, ką jis parašė, bet ir dėl to, kaip jis iki mirties bendravo su aplinkiniais žmonėmis.

Dmitrijus Merežkovskis kadaise jį pavadino „amžinu vaiku“, turėdamas omenyje ir tokį L. Tolstojaus nuoširdumą…
Iš tikrųjų tokie žmonės iki gyvenimo pabaigos yra kaip vaikai. Ir savo nuoširdumu, ir siekimu visada ko nors mokytis. Suprantate, juk dauguma žmonių tam tikru metu nustoja lavintis, ypač dažnai taip būna šiandien. Beje, taip vyksta su iššūkiu: štai aš toks, koks esu, manęs neperdarysi, vėlu auklėti ir t. t. Тolstojus buvo žmogus, kuris niekada negalėjo stovėti vietoje, jis nuolat bandė „pajudinti iš vietos“ save, kitus. Jis niekada negalėjo pasakyti, kad „aš geras, išsilavinęs, nėra ko manęs mokyti“.

Laimės ieškotojas

Kitas klausimas: kur Tolstojus bandė „pastūmėti“ save ir aplinkinius? Prisimenu istoriją iš jo vaikystės, kai jis miške ieškojo stebuklingosios lazdelės, kuri padarytų laimingą visą žmoniją. Bet juk turint tą vaikišką troškimą padaryti visus laimingus galima iš naivumo pražudyti daugelį gyvenimų…

Taip, ir XX amžiaus istorija rodo, kad buvo daug žmonių, kurie fanatiškai tikėjo, jog jie žino, kaip padaryti žmoniją laimingą. Tačiau Levas Tolstojus nuo jų skiriasi tuo, kad niekada nemanė, jog žmones laimingus galima padaryti visus iš karto. Jis tikėjo, kad kiekvienas žmogus yra pajėgus tapti laimingas ir per kiekvieną iš jų gali tapti laiminga visa žmonija.

Problema ta, kad šį Tolstojaus tikėjimą daugelis priėmė savaip…
Beje, visi tie jo sekėjai pakankamai ilgai ir piktavališkai spekuliavo Tolstojaus idėjomis, norėdami vienaip ar kitaip sugriauti ir taip jau silpną XX amžiaus pradžios Rusijos valstybės pastatą. Tiktai aš manau, kad čia tiesioginės Tolstojaus kaltės nėra, nors daugelis su manimi ir ginčytųsi. Jis gyveno savo gyvenimą ir niekada nesikreipė į mases. Jis visada kreipdavosi į atskirą žmogų, į savarankišką asmenybę. O idėja pamokslauti masėms, primesta Tolstojaus mintims mokinių ir sekėjų, kaip tik iškreipia prasmę to, apie ką rašė Levas Nikolajevičius. Visa jo gyvenimo mąstysena, viskas, ką jis galvojo ir kalbėjo, – yra visiškai priešinga tam, kas paskui įvyko mūsų šalyje. Taip, tiesą sakant, Tolstojus prie to prisidėjo. Bet ar jis to norėjo? Esu įsitikinęs, kad ne.
Vėl pakartosiu: Tolstojus kvietė kiekvieną vidiniam darbui savo vidaus pasaulyje, o ne tam, kad žmonės išeitų į aikštes.

Manoma, kad dėl šio kvietimo Tolstojus tampa daugiau nei aktualus rašytojas.
Būtent. Mes prarandame supratimą to, koks svarbus nuolatinis darbas su savimi. Žmonės stengiasi gyventi taip, kad to darbo nebūtų, kad jų neliestų tai, kas nemalonu.

Nors kitu atžvilgiu jie dirba daug
Bet dėl ko dirba – nelabai gerai žino. Dažnai jie patenka į tokią situaciją, kad juos galima palyginti su vovere, įkišta net ne į ratą, o į skalbiamosios mašinos centrifugą. Tai yra kiekvieną rytą žmogus sąmoningai įlenda į tą mašiną, ten jį suka ir taip, ir kitaip, o vakare jį mašina išspjauna. Jis atsiduria ant sofos. Koldūnai, pomidorų padažas, alus, ledo ritulys, futbolas ir – labanakt. Viskas! Na, žinoma, tai – gyvenimas. Bet juk yra ir kitas, nematerialus matmuo. O kaip baigiasi toks vidinis egzistavimas? Jis baigiasi nusivylimu, tuštuma. Pažiūrėkite į dabartinę pensininkų kartą. Žmonės, išauklėti tarybinės sistemos, žmonės su iškreiptomis vertybėmis (žinoma, ne dėl jų kaltės). Jie dabar kankinasi, jie nežino, kaip atrasti save, dėl ko jie gyveno, dėl ko visa tai buvo… Nėra nieko blogiau, kai tokie klausimai iškyla gyvenimo pabaigoje.

Tai kas turi įvykti, kad mes iš apdulkėjusių lentynų paimtume Tolstojaus, o ir kitų klasikų knygas ir kartu su jais pagalvotume apie savo gyvenimą?
Matote, kiekvienas žmogus gyvena pagal savo idealą. Ir galvoja: ar veltui gyvena, ar ne? Jeigu žmogui tokių klausimų nekyla, tai jis gyvena kaip gyvulys ir gyvenimą baigia kaip gyvulys. Jei jis sau tokių klausimų kelia, tai anksčiau ar vėliau ieškos į juos atsakymų. Daug atsakymų, mano manymu, yra Levo Tolstojaus ir kitų mūsų klasikų kūriniuose. Nereikia jokių masinių kataklizmų, kad visi iš naujo pradėtų skaityti Tolstojų. Paprasčiausiai reikia, kad žmonės turėtų noro ir laiko pagalvoti apie sielą. Gyventi nesivadovaudami melu.

Bet klausimas apie Tolstojaus naudingumą sielai pravoslavui nėra paprastas. Gyvenimo pabaigoje jis pradėjo neigti pravoslavų tikėjimo pagrindus, neigti Bažnyčią. Kaip iš šiandienos pozicijų mums vertinti tokį jo pasirinkimą?

Aš galiu pasakyti tik viena: jis visą laiką stengėsi surasti kažkokią švarią tiesą. Ir to meto Rusijos Pravoslavų Bažnyčioje jis tokios tiesos nerado. Prieštaravimas tarp įsivaizdavimo, kaip turi būti sutvarkytas gyvenimas, ir to, kaip jis buvo sutvarkytas iš tikrųjų, – būtent šis prieštaravimas nedavė jam ramybės. Ir tai, tikėtina, paskatino jį viską neigti. O pagal savo charakterį Levas Nikolajevičius kiekvieną savo pasirinktą kelią visada norėjo nueiti iki galo.
Toje tragiškoje istorijoje nemažą vaidmenį suvaidino ir kai kurių Bažnyčios atstovų peiktinas elgesys, ir paties Tolstojaus užsispyrimas, ir baisus jo gausių pasekėjų spaudimas. Sudėtinga šiuo atveju viską sudėlioti į savo vietas ir tvirtai pasakyti, jog Tolstojaus pasirinkimas neteisingas, ir viskas. Todėl, kad tai ne kovos su Bažnyčia ir ne galutinio pasirinkimo istorija. Tai nuoširdaus kūrybingo žmogaus sudėtingų vidinių ieškojimų istorija. Tai jo asmeninė istorija. Ir turbūt neverta mums šiandien kištis į ją ir bandyti pervaidinti. Kitokios išeities nėra. Levas Nikolajevičius mirė. Tos Rusijos Pravoslavų Bažnyčios, kokia buvo XX amžiaus pradžioje, šiandien taip pat nėra: mes visi dabar esame naujos Bažnyčios būklės, naujos jos nepriklausomybės liudininkai. Grįžti atgal negalima. Tolstojaus vaikai, jo anūkai ir proanūkiai beveik visi buvo tikintys žmonės. Turbūt tai pats teisingiausias atsakymas į jūsų klausimą.

Kitaip tariant, mums reikia susikoncentruoti ne į tai, kur atėjo Tolstojus, o kaip jis ėjo savo keliu?
Žinoma. Kiekvienas iš mūsų gali pasirinkti pats. Klausimas apie tai, kuo mes vadovausimės – šios minutės interesais ar galvosime apie savo sielą. Naivu manyti, kad mums pavyks pakartoti Tolstojaus ar kieno nors kito kelią. Bet pasistengti suprasti, ką turėjo omenyje Tolstojus, pasistengti iškelti tokius klausimus savo gyvenimo kontekste – tai gali padaryti kiekvienas. Tolstojus visą laiką bandė padaryti kai ką savo, sukurti savo istoriją, atsiribodamas nuo savo tiesos pajautimo, nuo Dievo, nuo supratimo, ką reiškia gyventi pagal sąžinę, gyventi nemeluojant. Kiekvienas skaitytojas gali pagal savo lygį nuspręsti, kiek visa tai jam priimtina. Bet problema ta, kad šiuolaikinėje visuomenėje apie tokius klausimus niekas itin ir nesusimąsto. Visi galvoja, kaip nusipirkti mašiną, atiduoti skolas, uždirbti pinigų. Visos mintys, deja, yra visiškai kitokios nei Tolstojaus. Jeigu Levas Nikolajevičius bent sekundėlę būtų įsivaizdavęs tokią šiuolaikinio vartojimo epidemiją, manau, visus savo darbus pats būtų paneigęs ir bandęs kovoti su ja, o ne su kažkokia abstrakčia valstybės samprata.

Dar kartą pakartosiu paprastą mintį: kiekvienas žmogus pragyvena savo gyvenimą savarankiškai, ir jis pats už jį atsakingas Dievui ir žmonėms. Tačiau yra daugybė problemų, kurias žmogui, ypač šiuolaikiniam, nepaprasta išspręsti ir apmąstyti. Тolstojus čia gali suteikti neįkainojamą pagalbą – pernelyg daug jo išgyventa ir apgalvota. Ir už kiekvieną savo sprendimą, už kiekvieną poelgį jis buvo pasirengęs atsakyti.

Tai juk ir atsakė.
Taip, atsakė gyvenimu. Turbūt tokios atsakomybės būtų neblogai visiems mums iš jo pasimokyti.

Pagal žurnalo „Foma“ publikaciją parengė M. Bočiarova