„Simpatizuoju šiam kraštui dėl jo reformatoriškosios praeities ir kaip vėlesnių laikų laisvamanių kalvės“, – kalbėjo žymiojo Kazio Binkio anūkas Viktoras, viešėdamas Biržuose. A. Balbieriaus nuotrauka

Vilnietį tapytoją, fotografą, scenografą ir Vilniaus dailės akademijos dėstytoją, iš Biržų žemės kilusio literatūros klasiko Kazio Binkio anūką Viktorą Binkį apie meną ir jo tendencijas, įvairius asmeniškumus ir senelį kalbina Alis Balbierius.

Pirmiausia man įdomu, kiek Tu, Viktorai, - kaip žmogus ir menininkas – girdi protėvių žemės balsą... Šis žodžių derinys banalokas, bet klausimo esmė aiški. Tas ryšio su žeme dalykas, regis, yra labai aktualus šiandien visom įmanomom prasmėm – emigracijos, globalizmo, ekologijos, dvasinio paveldo ir t. t. Ką tau kalba Biržų žemė šalia Papilio miestelio, kur stovi tavo senelio – Kazio Binkio – tėviškės akmuo, nes klasiko, kurio kūrybos mokėmės mokykloje ir mokėsi mūsų vaikai, sodybos nesugebėta išsaugoti...

Jeigu paklausei apie Biržų žemę, tai turiu atsakyti nors trumpai.

Negaliu teigti, kad jaučiu kokį nors giluminį ryšį su Biržų žeme. Jeigu ir yra, tai neįsisąmoninau. Bet simpatizuoju šiam kraštui dėl jo reformatoriškosios praeities ir kaip vėlesnių laikų laisvamanių kalvės.

Kiekvienas bet kurios srities klasikas turi būti kaskart iš naujo „įkultūrinamas", prisimenamas ir pakartojamas, kitaip jis krenta į užmarštį. Šia prasme stebėtini ir vietos valdžių nesuvokiamai neįvertinami bei neremiami tokie dalykai kaip Editos Landsbergienės ir jos vyro Papilyje įkurtas Kazio Binkio muziejus – kultūros salelė provincijos tyruose, kur gal prieš mėnesį ir pats lankeisi.

Kodėl pernelyg dažnai neįvertinamos tokios pastangos išsaugant dvasinį paveldą ir atmintį, jį „įkultūrinant" į šiandieną?

Priežastys: a) Lietuvos, kaip tautos ir valstybės, buvimas XXI amžiaus informacinio pertekliaus erdvėje. „Normaliam“, „masiniam“ lietuviui nebeužtenka lentynėlių galvoje, kad sudėliotų (suprask – susigaudytų) jam siūlomą, brukamą per ausis, per akis, per odą ir per visus kitus receptorius informaciją apie pasaulį. Tvanas. Teisinga – neteisinga, gera – bloga, gražu – negražu... Viskas interpretuojama (kas tu toks, kad man aiškintum) ir t. t. Tik pradedam išeidinėti iš istorinio kataklizmo („perestrojka“ ir Berlyno siena), ką tik akis pratrynėm nuo permainų dulkių ir dar neatsikosėjome, nors kišenėje – jau trys mobiliakai...

b) Lietuvis, kaip antropopsichologinis tipas, nėra „kultūringas“. Jisai – veiklus ir aistringas, godus ir sentimentalus. Todėl lietuviai – geri kareiviai, banditai, krepšininkai, maldininkai. Ir vos vienas kitas – avantiūristas (mano pagarba jiems). Gyvenimo devizas – „čia ir dabar“. Euroglobalistui europiečiui (mokytojui – kolegai) lietuvis dažniausiai rodo špygą kišenėje. Sukuria europietišką gyvenimo būdo vaizdą, o iš tiesų gyvena savame mikrokosme, uždarame ir gerokai archajiškame. Tad M. K. Čiurlionio paveikslas „Karaliai. Pasaka“ galioja ir šiandien...

Iš tiesų kaip anekdote: trečia žmona t. b. lietuvė – gerai kapus prižiūri... Tad manau, kad padėti, gerbti, palaikyti reikia gyvuosius, jiems pudruoti veidus, o ne numirėliams.

Editos K. Binkio (K. B.) „įkultūrinimas“, pirmausia, romantiškai  sentimentalus, plius – kultūriškai-edukologiškai naudingas, asmeninis projektas. Šioje veikloje jinai kuria, pristato ir atskleidžia save – kaip pilietė, kaip asmenybė, kaip profesionalė – sociumui. Ir tai nuostabiai gražu. K. B. „įkultūrinimo“ laipsnis visai nereikšmingas. Reikšmingas Editos buvimo faktas. Dėkingas Jai esu už tai. Ir ne aš vienas, bet ir labai daug žmonių. Įsitikinu tuo kaskart, kai būnu Biržų krašte (minėtos b priežasties pozityvioji ištaka).

Kad valdžia mažai remia? Kad kultūros departamentas „bimbirą“ muša? a priežastis-plius: nesam netgi vidutiniškai pasiturintys...

Tad reziumė tokia: į „nepakankamą“ K. B. „reįkultūrinimą“ žiūriu ramiai. Kaip yra – taip gerai. Gyviesiems reikia padėti, mirusieji pasirūpins savimi patys.

Ką gi, šie Tavo žodžiai man iškart primena Herakleitą, kuris siūlė išmesti negyvėlius be gailesčio... Regis, esi gerokai per savo gyvenimą „nukankintas“ klausimais apie savo senelį, bet dar paklausiu: kas Kazio Binkio biografijoje ir kūryboje tau labiausiai imponuoja? Ir – kiek Tau pačiam tai daro įtakos?

K. B. biografijos šaltiniai du: K. B. antroji žmona (mano tėvo pamotė) ir K. B. sūnus (mano tėvas).

Pirmas šaltinis seniai miręs. Prisimenu, sakydavo: „...gyventi su juo buvo labai įdomu ir labai sunku.“

Antras šaltinis daug pilnesnis, bet dėl šeimyninių aplinkybių linkęs per daug idealizuoti ir net mitologizuoti K. B. asmenybę.

Nenorėdamas kaip nors vertinti visiems žinomų, romantiškai beletrizuotų K. B. biografijos bruožų, pasakysiu tik tai, kad man imponuoja jo naktinis gyvenimo būdas. Naktį – darbas, kūryba, bendravimas; dieną – miegas (visi namuose privalėjo vaikščioti pirštų galais jo miego metu). Bohema – fain!!! Aš taip nesugebu, nors norėčiau.

Kas imponuoja kūryboje? Nesu poezijos žinovas ir net nesu poezijos vartotojas. Atsakysiu tau gal taip: manau, kad yra struktūrinio (formalaus) panašumo tarp poezijos ir vaizduojamojo meno. Esu nuvargintas, profanizuotas, išprievartautas ir apgautas šiuolaikiniu menu (pav., ŠMC turinys). Nesakau, kad jisai blogas. Nežinau, koks jis yra. Teiginys, kad visoks, manęs neįtikina ir nepatenkina.

Bet visada nuostabiai jaučiuos geros tapybos akivaizdoje. Senos ar naujos, europiečių ar papuasų, – nesvarbu. Būdamas Venecijoje pirmiausia einu į Akademiją, o tik po to – į Venecijos Bienalę.

Kai susiduriu su šiuolaikine poezija, jaučiuosi nesvarumo būklėje tamsiame kambaryje su užrištomis akimis. Susikoncentravęs ir įtempęs vaizduotę atsiduriu kreivų veidrodžių karalystėje. Tai manęs dažnesniam jos praktikavimui neskatina.

Viso to nėra, kai skaitau K. B.

Kvepia žole, girdžiu vėją ir šypsausi, nes tikrai linksma.

Tai – imponuoja.

...kiek man tai daro įtakos?

Nežinau. Bet jeigu mano panašumą su K. B. laikyti įtaka – tada: ir K. B., ir V. B. sau pasakė, kad nedirbs kitų darbų, išskyrus tuos, kurių geidžia širdis. K. B. išmetė artojo botagą ir išėjo į miestą; V. B. išmetė fiziko diplomą ir nuėjo į dailės pradinukų suolą...

...panašumas kūryboje? K. B. prieš mirtį pasakė: „...tik dabar save radau (dramaturgijoje), bet gaila – neliko laiko.“

Iš žmonių viskas išeina ir į žmones grįžta. Kūryba – žmonėms ir apie žmones.

K. B. kūrybos centrinė ašis – žmogaus problema. Visi mano daugiau ar mažiau reikšmingesni kūriniai – tik apie tai.

Esi įvairiapusis menininkas – tapyba, skulptūra, fotografija... Be viso to, mokai kitus menininkus – dėstai piešimą Vilniaus dailės akademijoje. Ir – kas man maloniausia – neturi to daugumai bet kurių sričių pedagogams būdingo elgsenos ir laikysenos štampo – bendraudamas su Tavimi neįtarsi, kad esi dėstytojas... Vadinasi, sugebi išlikt laisvas ir kartu turėt mažiau laikinų kaukių, daugiau išlikdamas savimi. Kaip Tau tai pavyksta?

Atsakyčiau taip: kuo daugiau laiko užsiimi „mėgstamais darbais“, tuo daugiau laiko nešioji savo tikrą veidą.

„Mėgstami darbai“: bendravimas su tau maloniu žmogum, kalbėjimas tave dominančia tema, buvimas autentiškoj aplinkoj ir darbas, kurį dirbdamas jauti prasmę.

Kasdieninis gyvenimas susideda iš – nuolat besikaitaliojančių vietomis – asmeniškai „mėgstamų“ gyvenimo momentų ir visų kitų. Šiaip palieku teisę individui trokšti ir siekti „mėgstamų momentų“ gausos, jei tai nepaverčia jo egoistu ar stručiu, slepiančiu galvą smėlyje tikro gyvenimo akivaizdoje.

Tad esu žmogus, turintis tiek mažai kaukių, kiek daug turiu „asmeniškai mėgstamo“ gyvenamo laiko, kiek turiu išsikovojęs „savo gyvenimo būdo“, kiek esu suradęs save veikloje.

O kaukių yra. Ir, pasak žmonių, net labai nesimpatiškų.

Replikuosiu Tau dėl stručio – kaip buvęs ornitologas sakau, kad jo galva smėly – tai mitas. Ir dar apie strutį, nukrypstant nuo temos, – senovės egiptiečiai jo plunksnas laikė teisingumo simboliu, nes jos – simetriškos, vienodai teisingos...

Na, o kam dabar skiri daugiausia savo kūrybinio laiko – tapybai ar fotografijai? Žinau tik, kad šiuo metu skulptūra beveik neužsiimi...

Vienareikšmiškai sunku atsakyti. Kažkaip atsitiko, kad dirbu keliuose žanruose lygiagrečiai. Kuris žanras dominuoja, priklauso kartais ir nuo to, kokia planuojama artimiausia paroda. Dabar, sakyčiau, tapybos dominavimo periodas. Vaizduotė derinama „tapybinio atvaizdo“ gamybai. Pagrindiniai resursai – materialiniai ir intelektualiniai – „eikvojami“ tapybos formatuose.

Bet ir fotoaparato nepaleidžiu iš rankų. Tai mano amžinas pakeleivis. Visose erose: ir analoginėje, ir skaitmeninėje. Teisingai sakė kažkoks protinguolis: pieštukas, teptukas, klaviatūra – tampa kūno tąsa. Pats tai jaučiu.

Domintų Tavo požiūris į šiuolaikinio meno tendencijas, dabarties meną apskritai – tiek Lietuvos, tiek pasaulio. Kas Tau šiame neaprėpiamame kūrybos ir kūrinių malstreme atrodo įdomu ir perspektyvu ar net sąlyginai n a u j a, kas tuščia ir atmestina? Juk ne paslaptis, kad daugybei žmonių, iš dalies net ir ne vienam menininkui ar mąstytojui, atrodo, kad vadinamasis postmodernizmas tolsta nuo meno šaknų ar net degraduoja? (plg. priešmirtinę ir pomirtinę Algio Uždavinio studiją, tebepublikuojamą „Naujojoje Romuvoje“ – „Proto sutemos ir postmodernizmo kultas").

Kaip nors konkrečiai atsakyti negaliu. Šiuolaikinio meno reiškinys be galo gausus, intensyvus ir įvairus. Metaforiškai jį įvaizdinčiau kaip supernovos – žvaigždės sprogimą...

O tendencijų gausybę apibūdinčiau vienu žodžiu: globališkumas. Turiu galvoje tai, kad šiuolaikinis menas apsiėmė „vaizduoti“ visus Būties aspektus. Jis (š. menas) vaizduoja (jo žodžiais – tyrinėja) tai, kas yra patologijų – psichiatrijos, astrologijos, elementarių dalelių fizikos, sociologijos ir t. t., ir t. t. – tyrinėjimų objektai. Šiuolaikinis menas „užsimanė“ dubliuoti dabartinį mokslą (pavydi mokslui garbės laurų?).

Rezultatas: šiuolaikinio meno kūriniai labiau panašūs į mokslinius grafikus bei diagramas, geologijos bei medicininės patologijos muziejų eksponatus, ir jie atsirado tradicinėse, meną eksponuojančiose erdvėse. Tradicinis, masinis žiūrovas – ištiktas šoko. Nusivylęs ir pasipiktinęs.

Gerai tai ar blogai?

Mano galva, tai gerai. Tokiu savo provokatoriškumu, „keistumu“ bei jaunatvišku naivumu šiuolaikinis menas priverčia tradicinį žiūrovą „pasitempti“, papildomai pasilavinti, daug kuo dar kartą suabejoti ir nustebti. O tradicinis menas nedingo – jis egzistuoja šalia ir jo raida pakankamai gerai tęsiama.

Žiūrovui galiu pasiūlyti: pažinti save, pažinti savo mėgstamą dailės rūšį bei meninę formą, ieškoti jos aplinkoje, surasti ir džiaugtis. O nepažįstamus reiškinius tyrinėti su smalsumu iš toliau.

Lietuvoj – kaip mažoj šaly – su jau neblogai išvystyta komunikacijų sistema ir jau senokai atsivėrusioje pasauliui vis dėlto kelią nerimą tas didelis kultūrinis ir kūrybinis atotrūkis tarp centrų ir periferijos, tas kartais siaubingas lygmenų skirtumas... Kaip manai, kodėl taip dar yra, koks galėtų būti šios problemos sprendimas ar savaiminis jos „išsisprendimas“?

Sutinku su skirtybe – centras/ periferija. Bet šios skirtybės turiniu daugiau laikau ne „didesnė kultūra/ mažesnė kultūra“, o „naujoviškesnė kultūra/ tradiciškesnė kultūra“.

Ir dar reikėtų gerai pagalvoti: ar reikia įveikinėti šią skirtybę, ar rūpintis šių subkultūrų vaisingu bendradarbiavimu.

Žmogų laikau pirminiu kultūros „gamintoju“ (artikuliuotoju). Taip pat galvoju, kad esama skirtingų kultūros „gaminimo“ mechanizmų tipų (tipą formuoja prigimtis, biografija plius sociumas).

Bendruomenė – skirtingų kultūros tipų (tradicinės, marginalinės, inovatyvios) nešėjų visuma. Juos reikia ne vienodinti, o skatinti vystyti susiformavusį kultūrinį tipą.

Čia lemiamą vaidmenį vaidina informacinės technologijos. Atotrūkis tarp centro ir periferijos bus įveiktas, dar labiau prieinant prie informacinių technologijų, didinant informacinį raštingumą. Internetas kiekvienoje sodyboje, kiekvienoje mokyklos bibliotekoje, kiekviename jaunimo centre. Taip pat – vietinių bendruomenių internetinių svetainių bei vietinių „blogerių“ aktyvus funkcionavimas.

Vis dėlto manau, kad egzistuoja centro (miestų) ir periferijos (provincijos) kultūros... Jos turi kokybinius skirtumus, pavyzdžiui, post-modernumas – modernumas. Kokybiniai kitoniškumai kiekiu nematuojami. Šia prasme situacija – normali.

Kada Viktoro Binkio paroda Biržuose – lyg ir esi kviečiamas?

Parodą galiu padaryti bet kada. Tik nenoriu rūpintis jos organizacija bei transportavimu. Labai gyvenime nuo tokių dalykų pavargau. Ir dar pradeda nusibosti stebėti savo „narciziškumą“ personalinių parodų pavidalu. Norėčiau dalyvauti kokioje nors regioninėje parodoje kartu su vietos kūrėjais, laikant save vietiniu išeiviu...

Ačiū, Viktorai, Tau už atviras mintis ir kai kuriuos asmeninius atsivėrimus... O dėl parodos – tai kai kurie šio regiono (Biržų – Pasvalio) išeiviai ar sugrįžėliai, regis, kitąmet ką nors ir sugalvos...

P. S. Gruodžio 13 dieną (pirmadienį) 19 val. Vilniuje, Karolinos konferencijų centre atidaroma personalinė Viktoro Binkio kūrinių paroda.

Šiaurės rytai