Neturiu noro ir nematau reikalo veltis į užsitęsusią diskusiją dėl dalyko, kuris man atrodo absoliučiai nediskutuotinas – dėl Holokausto. Laikau jį besąlyginiu blogiu, ir manau, kad jame dalyvavusieji negali būti pateisinami jokiais motyvais.

Man rūpi kitkas: kaip atsitiko, kad į diskusiją dėl P. Stankero straipsnio ,,Veide‘‘ įsivėlė (buvo įveltas) Vinco Kudirkos vardas. Ar dėl to, kad jo raštuose linkstama ieškoti lietuviškojo antisemitizmo ištakų?

Ar dėl to, kad dvi autorės, kalbėdamos apie Žaliojo tilto skulptūras, jas priešpriešino V. Kudirkos paminklui ir ta proga Lietuvos himno autoriui prisiuvo ksenofobo ir antisemito vardus? Apie V.Kudirkos antisemitizmą kalba ir L. Donskis (str. ,,Kur toji riba?‘‘), tiesa, neišbraukdamas ,,Varpo‘‘ redaktoriaus iš lietuvių kultūros pozityvo (kaip ir minėtos kultūrologės) ir pripažindamas, kad jis buvęs ,,didis Lietuvos patriotas‘‘, kas šiame kontekste, pripažinkime, skamba gana dviprasmiškai.

Tad pirmiausia – apie V. Kudirkos antisemitizmą. Ar jo būta? Tam tikra prasme – taip. Tik vargu ar tokio, kokiu jį laiko L. Donskis ir V. Kavolis. Remdamasis kažkokia jam žinoma teorija, lietuviškąjį antisemitizmą L. Donskis apibūdina kaip naftalininį, operetinį, vodevilinį ir liaudišką, o V.Kudirkos požiūriui nusakyti iš šio repertuaro pasirenka du epitetus: naftalininis ir liaudiškas, tiesa, pabrėždamas, kad savo pasenusią ir primityvią nuostatą ,,Varpo‘‘ redaktorius atnaujinęs ir papildęs prancūzų antisemitų filipikomis ir paskviliais, tačiau, nors ir prirašęs bjaurių ir nuodingų dalykų apie žydus, laimė, neprilygęs rafinuoto antisemitizmo klasikams. V. Kavolis, rašydamas tuo pačiu klausimu, ir, matyt, neturėdamas po ranka Kudirkos raštų, rėmėsi jam gal tik iš pavadinimo žinomu anekdotu ,,Kodėl žydai nevalgo kiaulienos‘‘ ir padarė išvadą, kad Kudirkai, kaip tipiškam lietuviui, esąs būdingas ,,moralinis provincializmas‘‘.

Ne, V. Kudirka nebuvo naftalininis, liaudiškas ar provincialus antisemitas (apie tai truputį žemiau). Jis buvo aukštos klasės publicistas imant ne tik Lietuvos, bet ir daug labiau kultūros požiūriu išsivysčiusios raštijos mastu. Taip teigė lenkas M. Roemeris, kurį vargu ar laikysime provincialaus akiračio žmogumi. Teisybė, V. Kudirkos ankstyvojoje publicistikoje (iki 1891 m.) randame antisemitinių tekstų, viename iš jų jis dargi mini tą patį Drumontą, antižydiškų paskvilių autorių, apie kurį kalba L. Donskis. Antisemitinis V. Kudirkos straipsnis iš tikrųjų aršus ir labai negražus (vienintelis tokio pobūdžio, reikia pasakyti), jo publicistikoje. Straipsnio išskirtinumą pabrėžia ir M. Reomeris, sakydamas, kad žiūrįs į jį kaip į apgailėtiną atsitiktinumą, kuris yra vienintelė tikrai purvina dėmė, gėdingai kontrastuojanti su švariu leidinio (,,Varpo‘‘) fonu bei su kitais ta tema parašytais V. Kudirkos straipsniais. M.Roemeris atsižvelgia į straipsnio parašymo laiką (labai ankstyvą) ir į jo lyginamąjį svorį Kudirkos publicistikos visumoje.

Komentuodamas V. Kavolio mintį apie V. Kudirkos moralinį provincializmą, L. Donskis priduria, kad Kudirkos antisemitizmas neprilygo meistriškumu ir rafinuotumu jau minėtiems prancūzams įkvėpėjams, ,,kurie pranoksta Kudirkos kvaziliaudišką demonologiją, nuo kurios telieka tik žingsnis iki išminties ir erudicijos stebuklų apie krikščionių kūdikių kraujo naudojimą žydų velykiniam ritualui (ypač velykiniams macams).‘‘ Tokio antisemitizmo tikrai nerasime V. Kudirkos publicistikoje, bet jo yra pasitaikę ,,Apžvalgoje‘‘, kuri buvo aršiausia Kudirkos idėjinė oponentė. Priskirti tokius dalykus Kudirkai yra visiška nesąmonė.

Kokios yra V. Kudirkos antisemitizmo šaknys? Jį galėjo bent kiek paveikti folklorinė tradicija, gal tam tikru momentu ir minėtos prancūziškos sugestijos, bet pagrindas – reali krašto ekonominė situacija. Lietuviai tuo metu buvo smulkių ir vidutinių žemdirbių tauta. Iš lėto vyko jos modernėjimo procesas. Po baudžiavos panaikinimo iš valstiečių kilusi jaunų inteligentų karta stengėsi tą procesą spartinti: skatino šviestis, imtis amatų, prekybos, atsisakyti tarpininkų, supirkinėjusių ūkininkų produkciją ir ją pardavinėjusių su geroku pelnu.

Šitame kelyje pagrindiniai, jeigu ne vieninteliai konkurentai buvo žydai, pelnęsi iš tarpininkavimo, prityrę ir dėl to daug apsukresni, gudresni už kaimiečius. Žydai buvo beveik vieninteliai miestelių karčiamų savininkai, krautuvininkai. Štai iš čia vykstančios konkurencinės kovos ir antisemitizmo reiškiniai, kurių esama visų to laikotarpio tautų ankstyvuosiuose tautinių sąjūdžių laikotarpiuose. Beje, tie keli ,,Tėvynės varpų‘‘ antisemitiniai straipsniai pasirodė irgi tik ankstyvuoju ,,Varpo‘‘ laikotarpiu – 1890–1892 metais. Minėtinas būdingas 1892-ųjų straipsnis. Jo pradžioje Kudirka aptaria žydų polinkį šlietis prie vienos ar kitos tautos. Štai dar neseniai Lietuvos žydai kalbėjo lenkiškai ir apibrėždavo save kaip ,,Senojo Testamento lenkus‘‘; carizmo metais jie kalba rusiškai ir linksta į rusų tautą. Ta proga ,,Varpas‘‘ piktai užsipuola žydus ir svarsto, kokie žydų ir lietuvių santykiai galėtų susiklostyti ateityje. V. Kudirka, geisdamas, kad išnyktų žydams būdinga saviizoliacija, pripažįsta, kad aplinkybės tam nepalankios, kadangi žydai iš tikrųjų yra nelaimingi, nes nuolatos persekiojami. O persekiojimai ir prievarta retai kada privedą prie gero. Jeigu norime, tęsia V. Kudirka, kad žydai kada nors taptų naudingi mūsų kraštui, turime visų pirma pasikeisti patys ir pakeisti savo požiūrį į juos ir santykį su jais, sakykime, kurdami mišrias žydų ir krikščionių šeimas, su sąlyga, kad pirma būtų sutvarkyti valstybėje demokratiški įstatymai, garantuojantys tikėjimo ir laisvo apsisprendimo teisę.

Tai tiek dėl Kudirkos ir ,,Varpo‘‘ antisemitizmo, kurio šaknys ekonominės, o jokiu būdu ne rasistinės. Jo lyginamasis svoris ,,Varpe‘‘ nėra žymus. Aišku, jį verta tyrinėti ir tai jau visai neblogai atliekama.

Bet man čia rūpi dar ir kitas šio klausimo aspektas. Turime atsižvelgti, kad Kudirkos antisemitiniai pasakymai visiškai kitaip skambėjo XIX a. pabaigoje ir kitaip šiandien, kai turime tragišką Holokausto patirtį. Šiandien tie dalykai įgauna nepalyginti didesnį aštrumą, bet tai jau mūsų, o ne Kudirkos problema. Nors yra visiškai teisėta ieškoti dabarties antisemitinių ištakų taip pat ir Lietuvoje, bet šitai reikia daryti objektyviai ir tik atsižvelgiant į visus lietuvių kultūros kontekstus.

Grįžtant prie V. Kudirkos, būtina prisiminti, kad jis buvo ne tik ,,didis Lietuvos patriotas‘‘, bet dar ir nuoseklus demokratas, viena iškiliausių Lietuvos istorijos asmenybių. Tai buvo didelių gabumų, talentingas, didelio asmeninio žavesio žmogus, turėjęs anuo metu labai gerų profesinės karjeros galimybių, bet pasirinkęs tarnavimą savo pavergtai, suvargusiai tautai, tarnavimą su didžiausiu savęs atsižadėjimu, nepabijojęs skurdo, kalėjimo, per ankstyvos mirties. Kad jį palietė ir epochos blogis, to nereikia neigti, bet neteisinga yra trumpalaikį slystelėjimą pabrėžti ir iškelti kaip kone vienintelį dėmesio vertą asmens bruožą.

,,Bernardinuose‘‘ neseniai pasirodė svarbus Vytauto Toleikio, žinomo pedagogo, straipsnis ,,Mokykloje reikalingi tik radikalūs pokyčiai‘‘, kuriame jis teigia, jog mokykla neugdo tautinio identiteto ir neduoda lietuvių kultūros visumos vaizdo. Kaip vieną iš priežasčių jis nurodo mokyklą (kaip beveik ir visą humanitarinę bendruomenę) apėmusią demitologizavimo ir deherojizacijos aistrą. Negalima su tuo nesutikti. Dabar mada ir geru tonu tapo kuo bjauriau kalbėti apie savo istoriją ir kultūrą. Nemažą vaidmenį čia atliko daugelis, pradedant kai kuriais žymiais mūsų istorikais, išjuokiančiais Adolfą Šapoką ir jo ,,Lietuvos istoriją‘‘, baigiant žymiuoju šoumenu Ramanausku-Greitai su jo kvailais išpuoliais prieš Žemaitę. Žinoma, kad A. Šapokos vadovėlis yra pasenęs ir būtina jį pakeisti modernesniu, bet, deja, dar niekas tinkamo nėra parašęs, o istorijos dėstymas mokyklose yra iki šiol visuotinės ir pelnytos kritikos objektas. O kai dėl Žemaitės, tai ji, be abejonės, yra viena iš simbolinių mūsų kultūros figūrų: vargo moteris, pakilusi iš aplinkos tamsumo, ėmusi šviesti sodietį, žadinti jo žmogiškąjį, tautinį ir pilietinį orumą. Abejojančiųjų jos raštų literatūrine verte norėtųsi paklausti, kiek jos niekintojų yra girdėję apie Donato Saukos puikią ir modernią studiją ,,Žemaitės stebuklas‘‘? Reikia išsiugdyti mokytojų, kurie suprastų ir mylėtų Žemaitę, mokėtų ją dėstyti, padaryti suprantamą dabarties moksleiviams, o ne mesti ją iš mokyklų.

Vincą Kudirką, deja, irgi yra palietusi ta pati demitologizacijos ir deherojizacijos mada. Nepasiduokime jai. Vilniaus centre visuomenės iniciatyva pastatytas paminklas yra gražus pagarbos ženklas iškiliam veikėjui ir tautos himno autoriui. Sutinku su kritikais, kurie mano, kad jo tekstas nėra pakankamai poetiškas, o muzika – pakankamai meistriška bei originali (šiais atžvilgiais su juo konkuravusi Maironio ir Naujalio ,,Lietuva brangi‘‘ yra pranašesnė), bet ne tai svarbu. Mes galime pagrįstai didžiuotis savo himnu ne tik dėl to, kad jis atlaikė dešimtmečių persekiojimus ir carinės valdžios, ir dar daugiau – sovietinės okupacijos metais, bet ir dėl to, kad jis yra išskirtinis savo teksto prasmingumu. Tai ne tik tėvynės grožio pašlovinimas arba karalių išaukštinimas, kaip daugelyje himnų, bet kilnios tėvynės meilės programa. Norėtųsi, kad šis paminklas taptų visiems susikaupimo ir dvasinės atgaivos vieta. Kad išmoktume savo didžiuosius gerbti taip, kaip gerbia kitos civilizuotos tautos. Minėtame straipsnyje Vytautas Toleikis klausia: ,,Ar galime įsivaizduoti Lenkijos jaunuolį, nieko nenutuokiantį apie Adomą Mickevičių, Tadą Kosciušką ar mūsiškį Juozapą Pilsudskį. Ar amerikietį, nieko nežinantį apie Džordžą Vašingtoną, Abraomą Linkolną ar Martyną Liuterį Kingą?‘‘ Atsakymas aiškus. Mums lieka tik susigriebti už galvos, prisiminus televizinį ,,Klausimėlį‘‘ – ir ne kokių ten bažnytkaimio moterėlių nusišnekėjimus, o visiškai jaunų, baigusių lietuviškas nepriklausomos Lietuvos mokyklas, jaunikaičių ir panelių paistalus.