Nuno Guimaraes. Vieniš(um)as. Solidao: eilėraščiai. Iš portugalų kalbos vertė Giedrė Šadeikaitė ir Irma Vitukynaitė. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2010.

Ypatinga poezijos knygelė. Bemaž vilnietiškas debiutas. Gal net įkvėptas gyvenimo Vilniuje. Tačiau ne apie miestą, o apie jausmus. Vyras ir moteris. Nuolatinė priklausomybė. Žlugdanti ir guodžianti. Švelni ir žiauri. Kaip gyvenimo esmė.

Vienišumas kaip prisipažinimas. Priklausau nuo tavęs / kaip nuo lengvo narkotiko, kurį rūkau lėtai / įkvepiu oro, kurį tu iškvepi / ir palieku tavo kvapą kyboti / sieloje... (Priklausomas nuo tavęs).

Poezija, kuri alsuoja aistra gyvenimui, jaudina gyvo žmogaus sielvartu ir meilės troškulio ilgesiu. Kuri įkvepia alsuoti drauge, pajusti ir suderinti širdies ritmą, išgirsti svaiginančių žodžių kerus ir nerti į jų akivaro gelmę. Kai atsiveria asmens unikalumas. Šiuo atveju – persmelktas portugališkojo fado ir ilgesingojo saudade dvelksmo. Mirtis atsisėdo ir pietavo su manim / juokėsi iš gyvenimo / pašiepė jį / ir papasakojo, kaip užaugo. / Kalbėjo apie žlugusį pasaulį / žaidė su pirštais / laukdama sriubos / nesusikalbančių sielų / visiškai sutrikusių / plūduriuojančių tarp daržovių. / Gėrė nekaltųjų kraują / ir dalijo gabalais jau sužalotus kūnus / kuriuos rijo godžiai. / Mirtis manęs negirdėjo, tik kalbėjo, kalbėjo / nesustodama / ji neturi klausos, tik burną ir aštrius nagus... (Mirtis užsuko pietų).

Nuno Guimaraes, kurį daugelis štai jau penkeri metai geriau pažįsta kaip entuziastingą Portugalijos ambasados kultūros patarėją, yra gal net pirmasis Lietuvoje rašantis eiles portugalas.

Tai pirmasis jo eilėraščių vertimas į lietuvių kalbą, kurio ėmėsi dvi debiutuojančios vertėjos. Todėl įdomu palyginti gana ryškius vertimo skirtumus. Kiekviena savaip perteikia žodžių junginių skambesį, vienur išryškinant ritmiką, kitur ieškant poetinės įtaigos.

Rinkinyje spausdinama 30 eilėraščių portugalų ir lietuvių kalbomis greta. Puiki proga susipažinti ir net gal pramokti portugalų kalbos. Šio rinkinio vertę netikėtai papildo įtaigūs lietuvių dailininko Roberto Strazdo piešiniai. Šiek tiek grotesko ir lyg atsainios žaismės. Bet itin tinka būtent šiems eilėraščiams. Šiurkštumo ir švelnumo dermė.

Beje, 2009–aisiais Lisabonoje išleisto N.Giumaraeso eilėraščių rinkinio pavadinimas yra „Bėganti upė“ kaip ir eilėraščio, kuris buvo įkvėptas pro Vilnių tekančios Neries upės. Tad turime ypatingą portugališkai „lietuviškos“ kūrybos atvejį. Kitokių spalvų, daug atviresnį, su druskos skoniu iš jūros...

Rasa Gečaitė