2014 m. rugsėjo 3 d., trečiadienis

Daiva Ausėnaitė. Ar valgyti žuvį? Ir kokią?

2010-12-09
Rubrikose: Gamta ir sveikata » Gamta  Gamta ir sveikata » Sveikata 
Kadras žuvies diena

Bertos Tilmantaitės nuotrauka

Šiais laikais žuvis gaudoma žalojant vandenų sistemas, brakonieriaujama, gaudoma per daug, gaudoma žuvis, kurių nereikėtų gaudyti, nes jos nyksta. Daug žuvų auginama žuvininkystės ūkiuose, ir taip keliamos naujos ekologinės problemos. Nuošaly, o gal per vidurį šio didelio rato stovi žmogus – pirkėjas, kuris penktadienį vis dar mėgsta valgyti žuvį. Būtent jis yra tas, kuris stipriai lemia šio didelio rato veiksmus. Pirkdamas ar nepirkdamas jis diktuoja taisykles kitiems žaidėjams. Suvokdami šią atsakomybę, tenkančią eiliniams valgytojui, keliame klausimą: kokias žuvis galime rinktis? Ar apskritai verta jas pirkti? Ir kokią įtaką gamtai daro žmogaus noras valgyti žuvį?

Žuviai sunku pasislėpti

„Žuvies gaudymas yra vienas didžiausių iššūkių gamtai“, – įsitikinęs Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus. Jis sako, kad technologijų tobulėjimas lėmė masišką žvejybos  plėtrą per pastaruosius 50 metų. Žuvininkystės sektoriuje įvyko nemažai modernių technologijų padiktuotų pakitimų:

-  galingi varikliai pakeitė bures;

-  laivų gabaritai smarkiai padidėjo;

-  stiprus ir ilgaamžis plastiko pluoštas pakeitė natūralų pluoštą (plastikinius tinklus naudoja brakonieriai. Tinklai nesuyra šimtmečiais, išmesti į jūrą, jie dar ilgai „žvejoja“ žuvis);

-  laivuose įrengti šaldymo skyriai suteikia galimybę daug ilgiau būti jūroje;

-  žuvims vandenynuose surasti pasitelkiami lėktuvai, echolotai (sonarai) ir net dirbtiniai  žemės palydovai (taip didelės žuvininkystės įmonės ieško verslinių žuvų tuntų vandenynuose).

Visi šie pokyčiai daro įtaką žuvų ištekliams. Kiekvieną dieną didžiulis pramoninės žvejybos laivynas pastato tūkstančius kilometrų stiprių, žuvims nematomų tinklų, gaudo žuvį dideliais tralais, galinčiais sutalpinti 12 keleivinių lėktuvų, taip pat išmeta tūkstančius kilometrų ūdų (ilga virvė ar valas) su dešimtimis tūkstančių kabliukų, atsitiktinai šiais žvejybos įrankiais yra pagaunami paukščiai bei jauni ruoniai. Yra apskaičiuota, kad ūdomis pagaunama 3-10 proc. Baltijos jūroje žiemojančių, nardančių paukščių.

Tyrimų duomenimis, užtenka 10–15 metų nuo didelių laivų žvejybos pradžios atsiradimo tam tikrame regione, kad žuvų ištekliai jame sumažėtų iki 80 proc. 

Nemaža dalis žvejybos būdų kenkia trapioms povandeninėms buveinėms, ypač koraliniams rifams ir jūrinių dumblių sąžalynams. „Prie Norvegijos krantų yra nemažai koralinių rifų, kuriems labai kenkia didžiuliai tralai, tinklai tempiami jūros dugnu. Kai kurie iš jų būna tokie galingi, kad sugeba pastumti kelių dešimčių tonų svorio akmenis, riedulius. Tad žuvims ir koralams išgyventi šansų mažai. O koralai yra itin svarbūs ekosistemai, nes dažnai žuvys juos pasirenka kaip nerštavietes, ten laikosi mailius taip apsisaugodams nuo plėšrūnų“, – sako R. Staponkus. 

Šiuolaikiniai žvejai pietų jūrose gaudo pasitelkę cianidą, kad restoranams ir akvariumų turėtojams galėtų tiekti gyvas žuvis, nes jos paskui atsigauna. Tokia žvejyba taip pat niokoja ir koralinius rifus. Kad būtų pagautos penkios žuvys, cianidas sunaikina kvadratinį metrą koralinių rifų. Dar vienas „žvejybos“ būdas vadinamas vaiduokliniu. Tai jau minėti labai lėtai yrantys plastikiniai tinklai. Tyrimais apskaičiuota, kad ketvirtis šiukšlių, gulinčių Šiaurės jūros dugne, yra seni žvejybos tinklai.

Prie Kinijos krantų neretai žvejojama naudojant dinamitą. Kadangi brakonieriai nederina savo „žvejybos“ laiko su nardytojais, todėl neretai nardyti vietose, kur brakonieriaujama, yra labai pavojinga. Prieš penkerius metus taip buvo susprogdinti Kroatijos nardytojai.

Kodėl subsidijuojami žvejai?

„Vienas iš didžiausių nykstančios žuvų ekosistemos kaltininkų yra subsidijų ir paramos sistema žvejams. Šiuo atveju pinigai duodami ne tam, kad žvejai nežvejotų, o tiems, kurie žvejoja. Jiems subsidijuojami degalai, įrangos atnaujinimas. Šios sistemos dėka žvejai gali ir toliau žvejoti, net jei jų veikla nepelninga“, – sako R. Staponkus.

Oficialiai šie pinigai yra skirti norint pasiekti teigiamų tikslų, įskaitant žvejų bendruomenių išlikimą. Tačiau, anot Pasaulio gamtos fondo (WWF) 2001 m. ataskaitos apie pasaulio žvejybos subsidijas, skiriami pinigai dirbtinai padeda išsilaikyti žvejybos įmonėms, kurios nekontroliuojamos ekonomikos sąlygomis bankrutuotų.

Subsidijos mokamos visame pasaulyje. Japonija savo žvejams sumoka daugiausia subsidijų pasaulyje, kasmet ji subsidijoms skiria 2–3 mlrd. dolerių. Rusija, kuriai priklauso didžiausia žvejybos flotilė, skiria 600 mln. Amerikos dolerių laivų priežiūrai ar jų pakeitimui šiuolaikiniais traleriais. JAV savo žvejybos laivynui išlaikyti skiria 1 mlrd. dolerių, o Europos Sąjunga – 1,4 mlrd. eurų, arba vidutiniškai 14 000 eurų vienam žvejybos laivui. Lietuviai gauna mažesnes sumas, nes mūsų šalies laivai mažesni.

„Jeigu žmonės nustotų taip masiškai žvejoti, žuvies kiekis atsikurtų savaime. Vandenų ekosistemoje egzistuoja natūralūs cikliški procesai. Vienų žuvų padaugėja, kitų sumažėja. Subsidijų sistema, palaikanti tokią didelę žvejybos flotilę, šiuos procesus išderina. Čia mūsų mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas“, – sako Nerijus Zableckis, Lietuvos gamtos fondo vykdomasis direktorius.

Yra dar vienas reiškinys, smarkiai kenkiantis žuvims, – tai žvejybos susitarimai. Žvejybos susitarimai tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių taip pat prisideda prie žuvų išteklių pereikvojimo bei padeda turtingoms šalims vogti iš besivystančių pasaulio šalių. „Šie sandoriai yra plačiai kritikuojami, kadangi prisideda prie žuvų išteklių pereikvojimo, dėl to kyla grėsmė maisto saugumui besivystančiose šalyse ir žlugdo vietos žvejybos pramonę“, – sako R. Staponkus.
Per šimtmečius žvejai vyko į tolimus vandenis gaudyti žuvies. Jau 1575 m. Europos laivai  gaudė menkes Naujajame pasaulyje, prie Niūfaundlendo (dabartinės Kanadoje vandenyse).

1970 m. dauguma jūrinių valstybių įsteigė 200 jūrmylių išskirtines ekonomines zonas (IEZ) – iš dalies siekiant apsaugoti  vietos žvejus. Tai reiškė, jog užsienio laivai turi derėtis su atitinkama šalimi, kad gautų teisę žvejoti jų vandenyse.

 Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse arba šalių blokuose, kaip Europos Sąjunga, dar deramasi dėl žvejybos susitarimų su šalimis, kuriose jų laivynai nori gaudyti žuvis. Ispanija, pavyzdžiui, 2004 m. turėjo tokias sutartis su 18 šalių, iš kurių 16 buvo besivystančios.

Su  šiais sandoriais sutinkančioms vyriausybėms yra išmokama vienkartinė išmoka, kad užsienio laivai galėtų žvejoti jų vandenyse. Žvejybos susitarimai su besivystančiomis šalimis gali, jeigu teisingai paskirstomos gautos lėšos, prisidėti prie darnaus vystymosi.

Išsivysčiusios šalys kaltinamos mokančios minimalius mokesčius už turtingus žvejybos plotus bei pro pirštus žiūrinčios į savo laivų nelegalią žvejybą tolimuosiuose vandenyse.

Nelegalūs žvejai sukūrė mafijinę struktūrą

Nelegali žvejyba apibrėžiama taip – tai neteisėta, nedeklaruojama ir nereglamentuojama žvejyba. Ji:

pažeidžia įstatymus ir teisės aktus, šalies ar tarptautinius susitarimus;

nuslepia informaciją apie sugautus laimikius nuo atitinkamų institucijų; 

žvejoja tokiais būdais, kurie kenkia jūrinėms gyvūnų rūšims ir ekosistemoms.

 Pasak R. Staponkaus, Lietuvoje nelegali žvejyba klesti mariose ir vidaus vandenyse. Lietuvoje yra 200 000 žvejų mėgėjų. Valstybei žvejai mėgėjai atneša didesnius pelnus nei verslinė žvejyba. Neoficialiais duomenimis, Lietuvos valstybė iš privačių žvejų per metus gauna apie 80 milijonų litų. Į šią pinigų sumą įeina ne tik leidimas žvejoti, tai ir visa žvejybai reikalinga įranga, laivų nuoma.

Nelegalūs žvejai dažniausiai naudoja nelegalius žvejybos būdus. Ši žvejyba labai organizuota, tokie žvejai turi ryšių vyriausybėse ir kontroliuojančiose institucijose. Pietų Afrikos valstybės apskaičiavo, kad per kelis dešimtmečius nelegali žvejyba padarė jiems apie tris šimtus milijonų dolerių nuostolių.

„Jei jūs kada nors gyvenime valgėte  patagonijos dantžuvę,  yra 20 proc. tikimybė, jog jūs valgėte nelegaliai sugauta žuvį. Ši žuvis yra labai skani, dėl to ji yra labai vertinama, o jos  rinkos kaina  aukšta. Dantžuvės gyvena labai giliai (2 500–3 000 m) Pietų Atlanto vandenyne, kur jos gali išaugti iki daugiau nei 2 m ilgio ir gyventi ilgiau nei 50 metų. Kaip ir daugelis giliavandenių žuvų rūšių, jos auga labai lėtai, o  lytinę brandą pasiekia tik šeštais gyvenimo metais. Kadangi dantžuvės subręsta vėlai, intensyvi žvejyba reiškia, kad daugelis dantžuvių yra sužvejojamos anksčiau, nei jos turi galimybę neršti, ir yra pasmerktos išnykti. Dėl didelės kainos neteisėta šių žuvų žvejyba  ir toliau tęsis didžiuliais mastais. Nelegaliai sugautos žuvys sudaro ne mažiau kaip pusę šiuo metu rinkoje esančių žuvų, dėl ko patagonijos dantžuvėms yra kilęs išnykimo pavojus“, – konkretų nelegalios žvejybos pasekmės pavyzdį pateikė gamtosaugos specialistas. 

 Tausojančios žvejybos skatinimas

Paklausus R. Staponkaus, kaip galima būtų pažaboti tokią žvejų savivalę, jis vardija: „Reikalingos žuvininkystės įstatymų pataisos, kad būtų galima reglamentuoti žuvų išteklių apsaugą. Būtinas dialogas su vietos žvejų bendruomenėmis, kad jos pačios būtų suinteresuotos tausia žvejyba. Būtinas ir visų grandžių žvejų/perdirbėjų/platintojų spaudimas, siekiant jų veiklą padaryti draugiškesnę aplinkai, ir itin svarbu padėti žvejams savanoriškai pasitraukti iš žuvininkystės sektoriaus.“

Lietuvos gamtos fondo specialistas atkreipia dėmesį į ženkliuką, kurio lietuviai dar nėra matę – tai gamtai draugiško produkto, skirto žymėti žuvų produktus, Marine Stewardship Council sertifikatas.

Marine Stewardship Council, – Amerikoje sukurtas sertifikatas, 2009 m. atšventė savo 10 metų  sukaktį kaip nepriklausoma organizacija. Jau yra užregistruota daugiau nei  2000 sertifikuotų produktų iš 42 sertifikuotų žvejybos įmonių, kurios gali naudoti MSC logotipą, šiuo metu dar 100 siekia šio sertifikato. Šis sertifikatas pripažįstamas pasauliniu mastu.

Lietuvoje tokiu sertifikatu pažymėtų žuvų mūsų prekybos centruose kol kas nėra. Ir ant retos žuvies pakuotės galima rasti informacijos apie tai, kur ir kaip buvo sužvejota žuvis. Tačiau tikrai verta paskaityti, nes prekybos centruose būna žuvų, kurios yra įrašytos į Raudonąją knygą.

 Kokias žuvis rinktis ir kokių nesirinkti?

„Kai kurios žuvys po metų aktyvesnės žvejybos ima nykti. Pavyzdžiui, šiuo metu Baltijos lašiša įrašyta į Raudonąją knygą. Šiuolaikiniai komerciniai žvejai daro didelę žalą vandenų sistemai, kelia grėsmę rūšims. Tad turime būti sąmoningi ir savo pasirinkimu balsuoti už žuvų išlikimą“, – sako Lietuvos gamtos fondo specialistas.

Prieš kurį laiką buvo rekomenduojama nepirkti menkės, nes jos ištekliai nyko, tačiau dabar Rytų Baltijos pakrantėje menkių populiacija atsigavo, nors Vakarų Baltijos pakrantėje menkių ištekliai mažesni. Gamtosaugininkas R. Staponkus patarė nepirkti lietuviško ungurio, nes tai nykstanti rūšis, taip pat reikėtų nepirkti ir uoto. Neverta pirkti tilapijų, anot gamtosaugos specialisto, dirbtinai auginamos šios žuvys yra gausiai šeriamos antibiotikais.

Daug keblumų iškyla pirkėjui, kai jis nusprendžia įsigyti lašišos. Ką turėtume žinoti apie šią žuvį? „Lašišų būna įvairių. Geriausia būtų rinktis sertifikuotą lašišą MSC sertifikatu, kuri yra pagauta prie Aliaskos krantų. Aišku, čia susiduriama su kita problema – transportavimo, kiek ekologiška tokį atstumą vežti, bet jos ištekliai ten yra dideli ir gerai prižiūrimi.

Baltijos lašiša įrašyta į Raudonąją knygą. Visai tikėtina, kad jos galite nusipirkti parduotuvėje, bet geriau jos nesirinkti. Kalbant apie dirbtinai veisiamas lašišas, tai čia jau pirkėjų sprendimas. Tokiu būdu auginama labai daug lašišų. Jos šeriamos produktais, pagamintais iš kitų žuvų, pavyzdžiui, šprotų, silkių. Vieną žuvį gaudai, mažini jos išteklius, kad maitintum kitą žuvį? Ar tai protinga? Ir maistinė jos vertė abejotina, be to, ten, kur ji auginama, kyla ekologinių problemų – tose vietose krenta natūraliai augančių žuvų populiacija dėl utėlių.

Kadangi fermose yra didelė koncentracija suaugusių žuvų, jos turi daug parazitų, fermos dažniausiai būna įsikūrusios upių žiotyse. Kai paaugusios lašišaitės atgal migruoja į jūrą iš upių, jos apsikrečia žuvų utėlėmis, kurioms nebūna atsparios. Taip pat ten,  kur auginamos lašišos, yra didžiulė tarša. Todėl visą dirbtinai užaugintą žuvį mes rekomenduojame rinktis atsargiai ir labai gerai pagalvoti prieš jas įsigyjant“, – sakė Lietuvos gamtos fondo specialistas R. Staponkus.

R. Staponkus vardija žuvis, kurios, jo nuomone, drąsiai galėtų gauti MSC sertifikatą – tai lietuviška kuprė, menkė, upinės plekšnės, stintos. 

Jūros gėrybe vadinami kalmarai žvejojami naktį, naudojant dirbtinę šviesą, tai paskatina priplaukti ir kitas žuvis, kurios be reikalo žūva. Krevetės žvejojamos dugniniais tralais, kurie negailestingai „gremžia“ dugną. Nors krevečių pastaruoju metu padaugėjo, tačiau jų žvejyba visgi nusižengia humaniškumo principams. Krevetės gyvenimo eigoje keičia lytį, iš pradžių jos būna patelės, paskui virsta patinais. Kadangi krevetės aktyviai žvejojamos, dažniausiai pagaunamos moteriškos lyties, turinčios ikrų. Jos taip ir nespėja virsti patinėliais. Stambios krevetės dirbtinai auginamos Azijoje. Jų fermoms tinka iškirsti mangrovių miškai, nes krevetėms reikia seklumos. Azijoje dėl krevečių auginimo mangrovių miškai baigia išnykti.

 Žuvys iš ekologinių ūkių

Draugiškiausi aplinkai yra uždaro tipo ekologiniai žuvų ūkiai. Tokių ūkių vanduo nepatenka į aplinkinius vandenis arba yra filtruojamas. „Iš karpių ir kitų žuvų tvenkinių išeina daug biogenų. Vanduo gaunamas iš upių, prateka pro tuos tvenkinius ir surenka ten veisiamų žuvų biogenus, vaizdžiai sakant, žuvų kanalizacija suteka atgal į upę. Karpis ryja dumblą, jis labai greitai teršia viską aplink save. Karpis yra labiausiai kaltas dėl užželiančių tvenkinių. Tad atviro tipo žuvų auginimo sistemos nėra labai draugiškos aplinkai“, – sako gamtosaugos specialistas R. Staponkus.

Jau galvojama, kaip žuvų fermose būtų galima išnaudoti moliuskų gebėjimą valyti vandenį nuo žuvų biogenų, tačiau iškyla problemų, nes moliuskai gyvena tik sūriame vandenyje. Pavyzdžiui, dėl midijų savybės viską perkošti per save, jų negalima rinkti dumblių žydėjimo periodu, nes tuomet dumbliuose būna daug toksinų. Per kelias savaites jos visiškai nuo tų toksinų apsivalo. Baltijos jūroje dumbliai žydi vasarą.  

R. Staponkus priduria, kad uždaro tipo ekologiniams ūkiams taip pat reikia didelių investicijų, nes reikia juos valyti, kad tvenkinys neuždumblėtų. Uždarose sistemose auginami šamai, erškėtai, plačiakakčiai karpiai.Žuvys nesijaučia gerai žuvų fermose. Jos nukramto viena kitai pelekus. „Žuvys turi plaukti, pavyzdžiui, lašiša natūraliai gamtoje įveikia daugybę kilometrų. Kaip ji jaučiasi būdama uždaroje sistemoje?“ – retoriškai klausia gamtosaugininkas.

Lietuvoje yra daug tokių pavyzdžių, kai ekologiškas sertifikatas negarantuoja itin gero elgesio su gamta. „Tokio dalyko kaip visiškos ekologijos akvakultūrose negali būti. Geriausia, kai žuvys žvejojamos natūraliai meškere, tačiau ne per dažnai“, – šypteli Lietuvos gamtos fondo specialistas.

Žuvys yra ekologiškesnės nei jautiena ar kiauliena. Tačiau svarbu žinoti, kodėl renkiesi vieną žuvies rūšį, o ne kitą. Rekomenduojame rinktis vietinę produkciją, o ne atvežtinę“, – sako R. Staponkus.  

 Opus pangasijų klausimas

Lietuvos gamtos fondo specialistas R. Staponkus patarė nesirinkti pangasijų. Jos auginamos labai užterštuose Pietryčių Azijos upėse, tačiau per kelis tarpininkus žuvys tampa prieinamos eiliniams pirkėjams. Lietuvoje pangasijų galima nusipirkti prekybos centruose kaip visavertės žuvies. Parengus šia tema radijo laidą „Grynas gyvenimas“ (Laisvoji banga), žiniasklaidos priemonėms buvo išplatintas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pranešimas:

„Šių žuvų vartojimas žmonių maistui Europos Sąjungoje neuždraustas. Šiuo metu 300 Vietnamo žuvų auginimo ir perdirbimo įmonių yra suteiktas veterinarinis patvirtinimas ir teisė įvežti žuvis bei jų produktus į Europos Sąjungos rinką. Tokių įmonių patvirtinimą atlieka ES maisto saugą kontroliuojančios institucijos, kurios šią teisę suteikia tik atlikusios patikrinimus vietose ir įvertinę riziką.

Pagal reikalavimus, nustatytus iš trečiųjų šalių įvežamiems produktams, iš Vietnamo per Lietuvos pasienio veterinarijos postus importuojamų žuvininkystės produktų kontrolę vykdo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

Importo metu Lietuvos pasienio veterinarijos postuose VMVT atlieka žuvų siuntų dokumentų, fizinės atitikties, tikrinimą, kurio metu imami mėginiai laboratoriniams tyrimams. Atrinkti mėginiai pristatomi į akredituotas laboratorijas (Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo laboratorijos departamentą ar Klaipėdos apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos laboratoriją). Atsižvelgiant į žuvų rūšį ir apdorojimo būdus, atliekami ir mikrobiologiniai tyrimai dėl patogeninių mikroorganizmų, parazitologiniai tyrimai, cheminiai tyrimai dėl sunkiųjų metalų, histamino, lakiųjų azoto bazių, benzo(a)pireno. Kadangi šios žuvys specialiai auginamos, jos tiriamos ir dėl farmakologinių preparatų ar kitų neleistinų medžiagų liekanų, neleistinos medžiagos – žaliojo malachito“, – rašo Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba savo pranešime spaudai, nepamiršusi įvardyti savęs kaip kompetentingos įmonės.

Ir nors tai jau kita tema, tačiau leiskite šiek tiek nukrypti – kurį laiką Lietuvos žiniasklaidoje netyla diskusijos apie atskirų maisto produktų ir buitinių prekių tinkamumą vartoti. VMVT apie surastus netinkamus produktus informuoja visuomenę, kai tie produktai jau būna pasiekę prekybos centrus.  Net nekalba apie veiksmingesnius būdus informuoti vartotojus apie netinkamus produktus, tik kartoja: „Jeigu gavo mūsų leidimus, vadinasi, tinkami.“ Tačiau juk visi puikiai suvokia, kad vieni produktai nuo kitų gerokai skiriasi savo kokybe, net ir turėdami leidimus.

Galima drąsiai sakyti, kad ši institucija išgyvena reputacijos krizę. Aplinkos apsaugos specialistai jau seniai nesidžiaugia šios institucijos bestuburiškumu ir kaltina tarnybą „didžiojo brolio“ – ES baime. Nemažai kitų Europos Sąjungos šalių yra drąsesnės ir ryžtingai priima sprendimus atskirais klausimais, tačiau mūsų šalies viena svarbiausių tarnybų, kontroliuojanti maisto kokybę, dažnai net nepolemizuoja su ES nutarimais.

Grįžtant prie pangasijų temos, norisi atkreipti dėmesį į vieną niuansą – į Lietuvą per šių metų sausio – spalio mėn. iš trečiųjų šalių buvo importuota 881 (19 859,3 t) įvairių žuvų siunta, iš kurių 164 (4 071,8 t) buvo pangasijos iš Vietnamo. Per šį laikotarpį paimti 246 importuotų iš trečiųjų šalių įvairių žuvų siuntų mėginiai, iš kurių šešiose nustatyti parazitai. Ar matote kokį procentą sudaro tiriamų žuvų mėginiai iš atvežtų žuvų kiekio?

Dar iš to paties VMVT pranešimo žiniasklaidai: RASFF sistemos duomenimis, dėl importuojamų į ES rinką pangasijų buvo gauti keturi pranešimai: iš Lenkijos ir Italijos – dėl saugos reikalavimų neatitikimo, iš Čekijos – dėl antibiotiko neomicino ir iš Lenkijos – dėl neleistinos medžiagos – žaliojo malachito buvimo. Ir jeigu specialiai auginamose žuvyse atsiranda neleistinų medžiagų, tai gal tuomet visai nereikia jų rinktis? Juk ne bado metais gyvename... Ar šie faktai nėra pagrindas kritiškiau pažvelgti į pangasijas ir nuspręsti jų nesirinkti? 

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (6)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

REKOMENDUOJAME

Cupė ir Zupė

Jau šį penktadienį, rugsėjo 5 d. 16 val. Druskininkų m. savivaldybės bibliotekoje (V. Kudirkos g. 13) įvyks dar vienas, kiek kitoks susitikimas su autoriais ir Bernardinai.lt žurnaliste Jurga Lūžaite-Kajėniene, kuris vadinsis „Skaitau knygą ir piešiu“.

mokiniai

Ddabar pats laikas pasvarstyti, kokius klausimus ar net baimes gali kelti artėjanti rugsėjo pirmoji. Tekstas iš Bernardinai.lt archyvų.

kelio ženklai

Pirmąjį studijų semestrą nebūtina žinoti viską. Bet suprasti, kaip funkcionuoja universiteto sistema, – privalumas. Štai dešimt taisyklių, galinčių palengvinti perprasti studijų kasdienybę.

visos rugpjūčio knygos vaikams

Nauji mokslo metai jau visai čia pat. Kiek knygų per vasarą perskaitė jūsų vaikai? – šį klausimą, turbūt, išgirsite iš lietuvių kalbos mokytojos, klasės auklėtojos ar bibliotekininkės. Gal ir gerai – tai priverčia vis ir vis galvoti apie knygas, rinktis, ieškoti man, mano vaikui tinkančios, įtraukiančios, sujudinančios knygos...

kaimas

Tik čia ir pamatai, kaip gera vaikui basomis ryte išlėkti į lauką patikrinti, koks oras arba nulėkti pas kaimynę, paklausti, kaip ji gyvena. Čia bendraujama su kaimynais, kalbamasi apie rūpesčius, dirbami bendri darbai, padedama vieni kitiems, patariama...

PARTNERIAI

BEF

Judėjimas „Už gamtą“

Mokslo festivalis „Erdvėlaivis Žemė“

Lututė

Bird pix

Žurnalas „Miškai“

VGTU žurnalas „Sapere Aude“

EkoDiena

Ekoidejos.lt

Quo Vadis LT- Kelionių ir renginių organizatorius

NUORODOS