Evaldo Vaitkaus nuotrauka (eFoto.lt)

Ko tik nevadiname medžiokle

Medžioklės etika atspindi vietinę nacionalinę kultūrą ir remiasi medžioklės galimybėmis tame krašte. Mums žinomi mėgėjų medžioklės principai – „globoji – medžioji“, nešauk į žvėrį, esantį nepatogioje situacijoje, nešauk į paukščius giesmininkus, gulbes bei gandrus – yra sutartiniai ir negalioja kituose kraštuose. Vietiniai Aliaskos, Sibiro, Šiaurės Kanados teritorijų medžiotojai gyvūnų negloboja ir džiaugiasi nušovę briedį, brendantį per upę, nes labai palengvėja mėsos gabenimas. Italijos medžiotojai medžioja migruojančius strazdus, o alkani Afrikos gyventojai nevengia paleisti strėlę į lietuvišką gandrą. Medžioklės etika visada yra išvestinė, priklauso nuo sąlygų, bet pati etika – svarbus dalykas. Šiame straipsnyje bandoma pažvelgti į medžioklės etikos esmę ir jos pagrindą, nes Lietuvoje, kaip ir kitur liberalioje Europoje, pasigendama aiškesnio medžioklės etikos pagrindimo. Ar to reikia?

Reikia, nes kiekvieną straipsnį medžioklės tema internete palydi gana platūs komentarai. Dauguma komentatorių yra griežtai nusistatę prieš medžioklę. Daugeliui medžiotojų tai nėra paslaptis, kaip ir supratimas, kad visuomenėje medžioklės priešininkų vis daugėja. Priežasčių juk begalės, sunkiau būtų rasti bent vieną dingstį sukelti visuomenės prielankumą medžioklei. Net artimiausi ir natūraliausi medžiotojų sąjungininkai – gamtosaugininkai, ornitologai, regis, neturi už ką medžiotojų mėgti. Mat sunkoka tarp jų rasti tokį, kuris sugeba paveikslėliuose atskirti ančių ar „vanagų“ rūšis. Diskusija tarp interneto komentatorių dažniausiai taip yra labai nelygiavertė. Medžioklės priešininkai iškelia daugybę etinių argumentų, o medžioklės gynėjų argumentų dažniausiai visai nebūna, tik menkas susierzinimas. Atrodo, kad medžiotojai tyli tarsi kokie teisėsaugininkai, įtarti kontrabandos organizavimu. Tyli, nes neranda ar neieško jokių etinių argumentų, pateikia tik tokius mažai įtikinamus teiginius kaip „būtinas skaičiaus reguliavimas“, „protinga medžioklės tvarka“ ir „kultūringa medžioklė“, kurie medžioklės priešininkų suvokiami tik kaip rafinuotas, t. y. „kultūringas“ žudymas.

Problemiškas ir šios temos terminų vartojimas, ypač polemikoje, nes lietuvių kalba medžioklės srityje turi labai mažai tinkamų terminų. Medžioklės priešininkai dažniausiai visai neišmano šios srities ir, nesukdami sau galvos, pavadina medžiokle bet ką iš daugelio skirtingų reiškinių. Koks nors negerai atrodantis verslas, pavyzdžiui, ruonių jauniklių uždaužymas lazdomis, banginių badymas harpūnais, politiškai pagrįstas besaikis gamtos išteklių eikvojimas, mafijos grupuočių organizuotas retų gyvūnų naikinimas kinų medicinos preparatams, nuo seniausių laikų visur esantis valstietiškas brakonieriavimas, paukščių bei vėžlių kiaušinių rinkimas, gali būti pavadintas medžioklės vardu.

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Medžioklės priešininkų etika

Prieš ieškant medžioklės etikos pagrindų, derėtų susipažinti ir su medžioklės priešininkų etika. „Žaliųjų“ pobūdžio judėjimai išsivysčiusiose pramoninėse šalyse remiasi dviem viena kitą papildančiomis ideologinėmis srovėmis: bendrąja, t. y. pragmatine – gamtosaugos ir asmenine – etiniu pasirinkimu. Manau, kad visi sveiko proto žmonės neprieštarauja bendrai gamtosaugos įdėjai. Turime saugoti ir gerbti gamtą, išteklius, taupiai ir atsakingai elgtis. Įdomiau panagrinėti įvairias to „žaliojo“ asmeninio – etinio pasirinkimo šaknis. Jos būna skirtingos kilmės: nuo mokslinių teorijų iki religinių ir pseudoreliginių įsitikinimų.

Štai pirmasis medžioklei neparankus mokslinis apibūdinimas, kuris sako, kad aukštesnės nei roplio nervų sistemos išsivystymo gyvūnas, pvz., paukštis, jau turi individualybės bruožų, emocijų, savo gyvenimą sieja su baimėmis ir džiaugsmais. Suvokiant tai, reikia turėti priežasčių, kurios leistų tą gyvūną paversti negyva mėsa.

Taip pat augant visuomenės suvokimui, kad ne tik tauta, bet ir kiekvienas žmogus turi asmens teises, tokį požiūrį imta taikyti ir kalbant apie gyvūnus. Todėl šiuolaikiniams medžioklės priešininkams ne tiek rūpi gyvūnų rūšių likimas, kiek kiekvieno atskiro gyvūno teisės. Per televiziją rodomos laidos, kaip nevikrūs savanoriai gelbėja įstrigusią tvoroje lapę, kaip gydo, paleidžia į gamtą. Ne rūšis, bet paskiras gyvūnas pavirto gyvūnų teisių objektu. Taip ir Anglijos parlamentas, nepaisydamas nei galingų lobistų, nei kultūringos medžioklės, nei šimtamečių tradicijų, nei moksliniais stebėjimais paremtų išvadų, kad lapių populiacijai negresia medžioklės pavojus, uždraudė tradicinę lapių medžioklę su skalikais. Sprendimas buvo priimtas orientuojantis ne į populiacijos būklę, bet būtent į paskiro gyvūno teises nebūti visą dieną persekiojamam ir patirti stresą. Kitas, taip pat mokslinį pagrindą turintis argumentas yra teiginys, kad šiais laikais medžioklė yra laiko švaistymas ir gyvajai gamtai žalingas atavizmas, nes žmonės turi ką valgyti ir apsirengti iš kitokių užsiėmimų. O laukinė gamta tikrai susireguliuos pati.

Tarp medžioklės priešininkų taip pat klaidžioja „mokslinis“ įsitikinimas, kad medžioklė, kaip ir dalis smurtinių nusikaltimų, yra nesuvoktų vyriškų seksualinių baimių, nuoskaudų bei psichologinių kompleksų kompensavimo priemonė. Atsimenant, kad tarp XVII-XVIII a. tapybos darbų yra tokių, kuriuose vaizduojamos kartu ir erotinės, ir medžioklės scenos, o ir tarp tuometinių medžioklinių šautuvų pasitaiko egzempliorių su aiškiais erotikos elementais, toks argumentas įgyja ne vien teorinį pagrindą. Londone, Tauerio muziejuje, yra šautuvas su išraižytu nuogos ir dar sėdmenis atkišusios moters vaizdu. Kito medžioklinio šautuvo gaidukas padarytas kaip falo imitacija. Taip ir medžioklinis šautuvas, panašus į falo vaizdinį, pailgas ir į priekį atkištas vyriškos galios simbolis, galintis „iššauti“, skirtas „suvaldyti“ ir „paimti“ nepaklusnią „gamtą“, tuo veiksmu suteikiant medžiotojui aistringo malonumo, gali nesunkiai pavirsti paslėptu falocentrinės savimonės atributu. Šiuolaikiniai medžiotojai patys skatina tokią nuomonę nuolatos pabrėždami, jog medžioklė yra „tikrų“ vyrų užsiėmimas. Tačiau moterų medžiotojų buvimas parodo, kad medžioklė yra per daug sudėtingas ir platus reiškinys, kad jį būtų galima apibūdinti vienu apibrėžimu ar kam nors patogia psichologine projekcija.

Esama ir religinių priežasčių

Atskirai reikia paminėti medžioklei priešiškas religines priežastis. Sunku Lietuvoje rasti žmogų, kuris autentiškai išpažintų kokią centrinės Azijos religiją, tačiau daugėja žmonių, kurie, neišmanydami krikščionybės, atsižvelgdami į savo norus ir dienos nuotaikas, pasirenka sau patinkančius vienų ar kitų nekrikščioniškų religijų elementus. Taip pasikeičia ir susijaukia tų vertybių sistema, kuri asmenį sieja su jo kilmės visuomene. Pavyzdžiui, „ideologinis“ vegetarizmas remiasi induistinėmis arba budistinėmis doktrinomis. Šios religijos pačią gamtą kaip visumą, gyvūnų rūšis, jų tarpusavio sąveiką ir pan., laiko tik nereikšminga dekoracija, kuri nuolatos kinta, keičia formas bei yra tarsi mūsų juslių apgaulė. Dėmesys atkreipiamas į amžinas gyvas sielas, kurios „judina“ šio pasaulio dekoracijas. Siela keičia kūnus. Todėl, turint žmogaus kūno galimybes, negalima kankinti ir žudyti kitų sielų kūnų. Tik turint svarbią priežastį galima užmušti gyvūną. Panašių ekologinių ir asmeninio etinio pasirinkimo idėjų turi daugelis naujųjų religinių judėjimų. Šiuolaikinei pseudopagonybei ir ypač satanizmui būdingos ideologijos skelbia gamtos „interesų“ pirmenybę prieš žmogaus interesus bei teises (ne tik teisę medžioti) apskritai. Pvz., krikščionybė yra kaltinama, kad ji dėl savo gailestingumo iškelianti ir globojanti silpnų bei nevertingų visuomenės narių teises. Išlaikant silpnuosius alinami gamtos ištekliai, tad reikėtų mažinti žmonių skaičių, plačiai taikyti senų ir silpnų visuomenės narių eutanaziją bei griežtą gimstamumo kontrolę. Kiti, atvirkščiai, bažnytines struktūras kaltina nejautrumu gamtai ir žmogui, sustabarėjimu. Homoseksualus gamtininkas, besisielodamas bei protestuodamas dėl verslinės medžioklės, tuo pat metu gali būti nejautrus žmonėms ir jų tikėjimo vertybėms. Sakysime, protestuoti ir dėl to, kad Bažnyčia nelaimina vienos lyties asmenų „santuokų“. Tokiu atveju kyla rimtas vertybių sistemų, pagal kurias skirtingi visuomenės nariai suvokia praktinius ir moralinius sprendimus, konfliktas.

Kaip atsakyti į priešiškus argumentus

Ar medžiotojai gali atsakyti į anksčiau minėtus argumentus? Ar įmanomas dialogas su visais gamtai neabejingais žmonėmis? Mano įsitikinimu, į oponentų iškeltus gamtamokslinius klausimus reikia atsakyti tokiu pačiu, t. y. gamtamoksliniu būdu. Todėl ir atsakymai į etinius medžioklės priešininkų argumentus gali būti tik etikos ir tikėjimo sferoje.

Medžiotojo poelgiai juk nėra gyvuliškai savaiminiai ir priklauso ne nuo išorinių dalykų, bet nuo tvirčiausių vertybinių įsitikinimų. Paprasčiau sakant, žmogaus savivoka ir poelgiai priklauso nuo vienokio ar kitokio tikėjimo suformuoto vertybinio „stuburo“. Lietuva yra krikščioniškos kultūros kraštas, todėl reikia iš naujo permąstyti ir formuluoti biblinę – krikščionišką medžioklės etiką. Krikščionybė juk nėra tik „vaikščiojimas apie Kryžių kalną“, bet yra be galo sudėtingas ir nuolatos besivystantis pasaulinio masto reiškinys, kuris jau du tūkstantmečius tiesiogiai veikė ir dabar veikia žmonių papročius, moralės, etikos, teisės bei politikos normas. Todėl yra naivu įsivaizduoti medžioklę Lietuvoje tik kaip ūkinį – komercinį, miškuose izoliuotą ir nuo krikščionybės atskirtą procesą.

Prieš pradedant plėtoti tikėjimo temą, reikia prisiminti, kad ne vienas Lietuvos medžiotojas laikosi laisvamaniams būdingų pažiūrų, kaip ir šviesaus atminimo prof. Tadas Ivanauskas, kuris propagavo kultūringą, tausojančią medžioklę bei mokslu paremtą medžioklės tvarką. Tačiau reikėtų pripažinti, kad Tadas Ivanauskas buvo to meto atstovas, jam būtų sunku atsakyti į šių laikų medžioklės priešininkų etinius – tikėjimo klausimus, savo pozicijos apgynimui teturint tik ūkinius ir mokslinius argumentus. Kiti juk tiki, kad žmogus savo gyvenimiškoje veikloje, pvz. medžioklėje, gali remtis tik moksliniais argumentais. Toks požiūris yra vienpusiška ideologinė pretenzija, savo pozicija kažkuo panaši į neįgalią tikėjimo atmainą. O religija parodo, kad žmogus yra „begalinio horizonto būtybė“, jis pačiam sau mįslė, taip pat ir kitiems žmonėms. Apie mokslinės pasaulėžiūros galimybes vienas mokslininkas yra vykusiai pasakęs: „Mokslas mums duoda, ko norime, tai tiesa, bet jis mums nepasako, ko norėti“. Tad, žvelgiant iš tikėjimo ir etikos perspektyvos, visų svarbiausias klausimas yra: ko galima norėti medžiotojui ?

Ar medžioti etiška?

Ar galima medžioti, ar medžioklė gali būti etiškas užsiėmimas? Į tokį keblų klausimą randame atsakymą Biblijoje, Pradžios knygoje, kurioje labai paprastais žodžiais šnekama apie begalines ir itin sudėtingas būties temas. Reikšmingiausias reformacijos teologas J. Kalvinas aiškino, kad Dievas nusileidžia iki mūsų lygio „balbatuodamas” su mumis kaip su kūdikiais, kad mes suvoktume Jo Žodžio esmę:

Dievas padarė laukinius žvėris, gyvulius ir visokius roplius, kiekvieną pagal jų rūšį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gerai. Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą. Jie tevaldo jūros žuvis, padangių paukščius, gyvulius ir visą žemę bei visus roplius, kurie gyvena ant žemės!“

Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo atvaizdą; pagal Dievo atvaizdą sutvėrė Jis jį; vyrą ir moterį sutvėrė Jis. Dievas juos palaimino ir tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!“ (Pr.1, 25–28).

Pasakyta paprastai ir trumpai, bet labai išsamiai. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad evoliucijos teorija neprieštarauja pateiktam tekstui ir paprasčiausiu lygiu aiškina apie visko pasaulyje pradžią ir prasmę. Jau iš to trumpo teksto galima padaryti labai svarbių, visą žmogaus ir Vakarų civilizacijos pasaulėvaizdį lemiančių išvadų. Pavyzdžiui, kad gamta nėra nesvarbi iliuzija, kaip tai tvirtina induistinės bei budistinės doktrinos, bet gera ir svarbi, nes „Dievas matė, kad tai buvo gerai“. Žmogus – skirtingai nuo gyvūnų, turintis pašaukimą, pagal dieviškąjį panašumą sutvertas su kūrybos ir laisvo apsisprendimo „investicija“, kurią turi atsakingai bei išmintingai panaudoti, nes už viską reikės atsakyti. (Žr. ir į Evangeliją pagal Matą, 25 skyrių, 14–30 eilutes.)

Net tris kartus šiame trumpame tekste paminėta, kad žmogui yra skirta valdyti visus gyvūnus ir viešpatauti gerajai žemei! Minint valdymą ir viešpatavimą, šios sąvokos dažniausiai mums asocijuojasi su neteisybe, piktnaudžiavimu, korupcija. Tačiau biblinė prasmė yra kitokia – valdymas ir viešpatavimas reiškia Dievo įgaliojimą „panaudai“ – prižiūrėti ir atsakingai naudotis žeme su visais augalais bei gyvūnais. Todėl medžioklė pačia pirmąja, etine prasme reiškia ne tiek mėsos gavybą alkaniesiems pasotinti, bet tiesioginį bei šventai atsakingą dalyvavimą įgyvendinant tą savo paties gyvenimo ir visos žemės „panaudą“. Panašus požiūris į gamtą ir į žmogų yra visų monoteistinių „Abraomo šeimos“ religijų – judaizmo, krikščionybės ir islamo. Taigi Biblijos požiūris į žmogų ir pasaulį kardinaliai skiriasi nuo kitų ideologijų, kurios teigia, kad žmogus tėra mažai už ką atsakingas ir nelaisvas gamtos dėsnių vergas.

Nesame vienoje gretoje su medžiojamais gyvūnais

Primityvių gamtinių tikėjimų vertybių sistema žmogų gretina su medžiojamais gyvūnais, o tai labai patinka ultražaliesiems. Viena vertus, gamtos ir gyvūnų suvokimas tarsi savo šeimos, vilko vadinimas „mūsų broliu“ tikrai žavi ir priverčia geriau pamatyti mus su gamta siejančius labai artimus ryšius, priverčia suvokti, kad mes ne tik viešpataujame, bet ir esame integrali gamtos dalis. Kita vertus, prilygintas gyvūnui žmogus nebeturi jokių dieviškų įpareigojimų ir atsakomybės, tik mažiausią liberalų principą „nepažeisti kito teisių“. Įdomu, kad tokia pagonybė patinka ne tik ultražaliesiems, bet pagal ją buvo suformuotos rimtai atrodančios valstybinės ideologijos. Ryškiausi pavyzdžiai yra fašizmas ir marksizmas, kurie į žmoniją bei jos ateitį žvelgė kaip į moksliniais metodais tvarkomos galvijų fermos ateitį. Skirtumas tėra toks, kad senovės indėnai gyvūnus pakeldavo iki žmonių svarbos lygmens, o totalitarinės ideologijos žmogų nužemina iki gyvūno svarbos.

Kažin kaip būtų, jeigu Lietuvoje įvyktų referendumas dėl „medžioklės uždraudimo“? Tačiau net tokioje medžiotojų nemėgstančioje šalyje kaip Anglija toks referendumas kol kas nebūtų įmanomas dėl tos pačios ideologinės priežasties – negalima visai uždrausti vienam „gyvūnui“ (t. y. medžiotojui) medžioti kitų gyvūnų. Todėl medžiotojų bendruomenė, kaip visuomenėje esanti mažuma, yra toleruojama, bet šiais laikais ne sveikinama ir neginama taip, kaip, pvz., homoseksualų organizacijos.

Trumpai aptarus biblinę medžioklės, kaip Dievo įgaliojimo naudotis kūrinija, sampratą, iš tos pačios perspektyvos būtina pažvelgti ir į žmogų – medžiotoją, kuris nėra tik protingas gyvūnas šalia kitų gyvūnų, bet biblinėje tikėjimo perspektyvoje iškyla kaip „įgaliotasis ir atsakingasis asmuo“.

Tas įgaliojimas ir atsakomybė suvokiami asmeniniu tikėjimu. Tikėjimas yra Dievo pažinimas ir laisvė daryti moralinius sprendimus. O moralės be atsakomybės nebūna. Pažindami Dievo valią skaitome Šv. Raštą, t. y. Bibliją, ir asmeniškai kreipiamės į Jį malda, kurios išmokė Jėzus Kristus. Evangelija pagal Matą, 6 skyrius, 9–13 eilutės:

...melskitės taip: ‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen’.

Medžioklė – taip pat duona kasdienė

Prašydami kasdienės duonos, prašome ne tik duonos, ne tik maisto produktų, bet ir visko, kas palaiko mūsų gyvenimą. Tai ir šeima, darbas, turtas, specialybė ir žmogaus širdį džiuginantis laisvalaikio užsiėmimas. Šioje trumpoje maldoje atsispindi viskas, kas kiekvienam žmogui yra svarbiausia: suvokimas, kad reikia gerbti Kūrėją, žinoti Jo valią, atleisti kaltininkams. Prašydami kasdienės duonos mes ne tiek Dievą informuojame, kiek save „formuojame“ prisimindami, kad viską iš Jo gauname. Pradedant gerąja žeme ir gyvūnais, mūsų artimaisiais, kuriuos turime mylėti, taip ir medžiokle, kuri suteikia daug džiaugsmo. Tačiau medžioklės patyrimų džiaugsmas nėra vien tik malonūs nervų padirginimai, ne tik geras jausmas, bet priklauso ir nuo Dievo valios ieškojimo bei išpildymo. Biblijos Patarlių knygoje skaitome:

Geriau daržovių pietūs su meile, negu riebi jautiena su neapykanta“ (Pat 15, 17).

Nesunkiai galime įsivaizduoti kuklius pietus su mylinčiais žmonėmis ir prabangią puotą ten, kur reikia saugotis, kad ne taip pasižiūrėtum į ką nors. Pirmuoju atveju žmogus visokeriopai pasisotina ir yra patenkintas. Antruoju atveju gerklėje stringa net gardumynai. Net ir nutaręs nemieloje puotoje vis tiek prisivalgyti iki soties, žmogus lieka dvasiškai alkanas ir „nepasisotinęs“, nes naudos iš tokio valgymo nėra. Šie bibliniai žodžiai pasakoja ne vien apie valgymą. Daržovės – pats paprasčiausias maistas, tai ta pati „duona“, kuria žmogus yra gyvas, tačiau „pasisotinimo“ vertė priklauso ne nuo tos „duonos“ kiekio, bet nuo meilės. Panašiai su viskuo, ką galima įvardyti kaip kasdienę „duoną“.

Medžiotojų televizijos laida rodė, kaip kultūringas ir turtingas danų medžiotojas užsienyje, padedant profesionaliam medžioklės gidui, sumedžiojo trofėjinį stirniną. Įdomiausias buvo interviu. Mandagus medžiotojas pasakė, kad šis stirninas jam labai svarbus. Pasirodo, kad šis stirnino trofėjus jam yra jau šimtas pirmas. Medžiotojas pasakė, kad geriausiai prisimena savo pirmąjį stirniną, dar pirmąjį penketą, bet kiti tampa tik skaičiais. Pradėjęs antrąjį šimtą savo trofėjų kolekcijoje šimtas pirmuoju stirninu, jis tikisi vėl atgaivinti medžioklės džiaugsmą ir vėl prisiminti tą naują, vėl „pirmąjį“ skaičių! Tai primena biblines tiesas, kad toli gražu ne didelis „duonos“ kiekis sukelia džiaugsmą ir pasitenkinimą sotumu. Evangelija pagal Matą, 4, 4 eilutė:

Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų’ “.

Čia Jėzus cituoja Šv. Raštą, kuriame sakoma, kad ne tik „duona“ žmogus yra gyvas. Nors turėdamas bei godžiai siekdamas dar daugiau įvairios „duonos“, pvz., medžioklės trofėjų, žmogus gali kentėti nuo nepasitenkinimo ir nuo dvasinio bado.

Pasitenkinkime „daržovių pietumis su meile“

Turtingesni bei turintys tam galimybę užsienio medžiotojai įsirengia savo trofėjų kambarius, į kuriuos malonu pasikviesti vyno taurei savo kolegas medžiotojus ir pasidalyti prisiminimais. Aišku, jeigu tų prisiminimų likę ir jie dar neišblukę nuo gausos. Kai kurie tautiečiai medžiotojai trofėjams paskiria visą savo namą ir nuolatos juos gausina. Pasiekę brandos amžių ir turėdami savo sąskaitoje nemažai vertingų trofėjų, medžiotojai turėtų išmokti atrasti pasitenkinimą „daržovių pietumis su meile“, t. y. subtilesniais kuklesnės medžioklės malonumais, ir nesistengti žūtbūt nuvažiuoti į medžioklės fermas Afrikoje šaudyti gepardų savo trofėjų kolekcijai. Nors kiekvienas išsaugotas trofėjus turi pažintinę ir mokslinę vertę, tačiau suprantame, kad toli gražu ne kiekvienas trofėjus yra išties vertingas biologinis eksponatas. Taip pat ne kiekvienas trofėjus turi emocinio pasitenkinimo ir prisiminimo džiaugsmo vertę, pavyzdžiui, koks nors septyniasdešimt aštuntas stirninas iš pusantro šimto. Jį net atsiminti sunku, turbūt neįmanoma. Šiuo atveju jau iškyla klausimas: ar taip besielgdamas medžiotojas dar išlieka etiškas? Ar jis dar sugeba džiaugtis, padėkoti Dievui už kiekvieną stebuklingą jo trumpėjančio gyvenimo dieną, praleistą gamtoje ir medžioklėje, ar jis, atimdamas gyvybę gyvūnui, elgiasi jau kaip „visada teisus ir mokus klientas“ parduotuvėje?

Nesaikingas trofėjų kaupimas kelia dar vieną etinį klausimą – o kam kaupi? Kas bus po tavęs? Ar vaikai ir anūkai medžios, ar giminės vertins ir saugos trofėjus? Gal jau dabar jiems yra nemalonūs tie dulkes kaupiantys daiktai? Biblija apie tai ne kartą sako, pvz., Senajame Testamente, Ekleziasto arba Mokytojo išminties knygoje:

Žmogus, kuris dirbo išmintingai, protingai ir sėkmingai, turės viską palikti kitam, kuris niekuo neprisidėjo. Tai yra tuštybė ir didelė blogybė“... „Žmogui nieko nėra geresnio, kaip valgyti, gerti ir džiaugtis savo darbu. Aš mačiau, kad visa tai ateina iš Dievo rankų. Ar kas be Jo gali valgyti ir mėgautis?“ (Ekleziasto 2; 21, 25).

Panašiai sako ir Naujasis Testamentas, pateikiami Jėzaus žodžiai iš Evangelijos pagal Matą (6, 19–21)

Nekraukite sau turtų žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Bet kraukite sau turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo turtas, ten ir tavo širdis“.

Medžioklė – dovana, kurią turime branginti

Kokie gali būti medžioklės „turtai danguje“, t. y. dvasinės vertybės? Jau pats klausimas yra labai neįprastas, bet į tai sau atsakyti turėtų kiekvienas medžiotojas. Juk medžioklė – tai ir dvasinė vertybė, ir gyvenimo būdas, ir dvasinės praktikos rūšis. Medinius lankus ir strėles darantis tautietis mokslininkas medžiokle vadina savo gyvenimą. Anot jo, kad ir nešaudamas į žvėrį, nemedžiodamas, jis nuolatos viską stebi ir mato medžiotojo akimis. Ten – pėdsakai, čia – paukštis, čia – gera pieva stirninui ir taip be galo. Tai – asmeninių ryšių su gamta atnaujinimas ir nuolatinis atradimo džiaugsmas, ir savistabos forma. Tai gyvenimas medžioklėje ir medžioklė gyvenime.

Likimas lėmė, kad po tų nelemtų Medininkų įvykių aš dėl sveikatos būklės negaliu medžioti, nors apie tai svajojau beveik nuo ankstyvos vaikystės. Tačiau nenustoju pasaulio „matyti“ ir „girdėti“ tarsi medžiotojas, t. y. gamtai neabejingas žmogus. Iš patirties galiu pasakyti, kad ne dažnos medžioklės bei daugybė trofėjų medžioklę padaro džiugią ir prasmingą. Juk svarbiausia ne trofėjus, bet žmogus. Svarbu ne įvykių kiekybė, bet tai, kas medžiotojo širdyje ir galvoje įvyksta patiriant iš tikrųjų nepaprastų išgyvenimų medžioklėje. Medžioklė yra dovana, kurią reikia branginti.

Tad kokie gali būti medžioklės „turtai danguje“? Brangūs gyvenimo atsiminimai, džiaugimasis medžiotojo akimis stebima gamta, geri ir pagarbūs tarpusavio medžiotojų santykiai, atsakomybė Gamtai, azartas, Dievo dovanos – medžioklės trofėjai ir padėka už viską, kas mums duodama. O tai yra svarbiausia medžioklės etikoje ir pasisotinimo pradžia nuo šios gyvenimo „duonos“ rūšies.

Be abejo, nereikia turėti iliuzijų, jog krikščionis savaime bus motyvuotas gamtosaugininkas bei etiškas medžiotojas, gerai elgsis medžioklėje ir po jos. Daugeliui pakaks ir dalinės etikos „globoji-medžioji“, gražių uniformų, medžioklės ragų koncerto per Šv. Huberto dieną lapkričio trečiąją. Tačiau kalbant apie medžioklės etiką reikia prisiminti, jog ji susijusi su asmens pasaulėžiūra ir pasaulėžiūros pagrindu – tikėjimu. Arba kokiais nors asmeniniais įsitikinimais pagrindinėmis asmens bei visuomenės vertybėmis. Tačiau dažniausiai medžiotojų įsitikinimai būna gana riboti ir paviršutiniški, nes svarbių argumentų internete beveik nebūna. Verčiau atsigręžkime į krikščioniškas tikėjimo vertybes ir turėsime ne tik etinį pagrindą po kojomis.