Šios savaitės didžiausias Lietuvos kultūrinis įvykis – Nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatų paskelbimas. Premijomis apdovanoti 7 kūrėjai: kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, teatro režisierius Povilas Mataitis ir teatro dailininkė Dalia Lidija Mataitienė, rašytojas Icchokas Meras bei operos dainininkas Virgilijus Kęstutis Noreika, rašytojas Rolandas Rastauskas ir tapytojas Jonas Gasiūnas.

Nacionalinė kultūros ir meno premija kūrėjams skiriama tik vieną kartą gyvenime. Šiuo apdovanojimu siekiama „įvertinti reikšmingiausius Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų kūrinius, sukurtus per pastaruosius septynerius metus, ilgametį kūrėjų kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną.“ Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos skiriamos konkurso būdu, komisijai atrenkant geriausių kūrinių kūrėjus, kuriuos premijai gauti pristato organizacijos.

Nacionalinės premijos – kiek per mažai reikšmingas įvykis mūsų žiniasklaidoje ir gal net kiek per didelis – kultūros žmonių tarpe. Kiekvieną premiją lydi pasipiktinusių balsai „kodėl šitas, o ne anas“, „tik ne šitas“ ir panašiai. Su jais susilieja besidžiaugiančių už mylimus autorius balsai. Kalbant apie vienintelį šių metų premiją laimėjusį dailininką – Jonui Gasiūnui šie metai buvo derlingi. Metų pradžioje jis gavo prestižinį „Swedbank“ apdovanojimą, kurį emocionaliame interviu „Nemune“ įvardijo kaip atpildą už pastarųjų penkių metų darbą. Džiugu, kad kūryba įvertinta dar kartą – solidžiausia premija Lietuvoje.

Didžiosios Britanijos Turnerio prizo laimėtoja

Tą pačią dieną Londono „Tate“ galerijoje vyko kiti apdovanojimai – buvo paskelbtas garsiosiojo Turnerio prizo nugalėtojas. Turnerio prizo konkursas rengiamas jau 26 metus. Tai vienas garsiausių prizų Didžiojoje Britanijoje. To priežastis – itin skandalingi konkurso dalyviai ir šokiruojantys publiką nugalėtojai. Dar prieš kelis metus žiniasklaida laukdavo nugalėtojo paskelbimo tam, kad galėtų pasidabinti skandalingomis antraštėmis – seksas, kraujas ir išties šokiruojančios temos – toks buvo konkurso „formatas“ iki praeitų metų, kai nugalėjo visiškai neskandalingas, poetiškai dekoratyvus menininkas Richard Wright.

Šiais metais Turnerio prizo nugalėtoja – menininkė Susan Philipsz (g. 1965). Keista, tačiau ji – tik ketvirtoji moteris-nugalėtoja per visą konkurso istoriją. Gimusios Glasgow mieste, šiuo metu gyvenančios ir dirbančios Berlyne menininkės kūrinys – taip pat labai lyriškas ir poetiškas. Spaudoje jis neretai apibūdinamas kaip garso instaliacija, tačiau pati menininkė kalbėdama apie savo kūrybą atsispiria nuo skulptūros. Skulptūrą studijavusi menininkė dainavimą interpretuoja kaip skulptūrinį pojūtį. Jai rūpi, kas vyksta erdvėje, paleidus į ją balsą ir kas tuo pat metu vyksta su dainuojančiu kūnu. Būtent dainavimo fizinis aspektas paskatino ją galvoti apie garsą kaip apie skulptūrinę formą.

Ties septyniais Londono tiltais menininkė įrengė garsiakalbius, kurais į miestą sklido pačios menininkės įdainuota XVI amžiaus škotų liaudies daina. Tai liūdna daina apie jūroje žuvusį žvejį, kuris grįžo į krantą papasakoti mylimajai apie savo mirtį. Ilga rauda, skambanti viename judriausių pasaulio miestų kalba apie meilę, netektį, laikinumą. Be ironijos ir sarkazmo. Gal tikrai šių buvusių beveik privalomųjų meno elementų mada baigiasi? Šį kūrinį galima narstyti intelektualiais pasvarstymais, tačiau vis viena lieka emocinis dėmuo, kurio neištrinsi. Įsijunkite filmuką ir tiesiog atsipalaiduokite. O jei sutiksite žmogų, kuris ant Vilniaus tiltų prikabinėjo tų nesusipratimą keliančių pakabukų, papasakokite jam apie šį projektą.

Privatus Sankt Peterburgo projektas

Dar viena žinia mūsų mažo miesto savivaldybei bei visiems, mėgstantiems pavydėti arba pasidžiaugti už kitus, - naujiena apie viešai paskelbtą sandėrį tarp Sankt Peterburgo miesto ir Rusijos bilionieriaus Romano Abramovičiaus. Šis skiria 400 milijonų JAV dolerių vadinamąjai „Naujosios Olandijos salai“ mieste. Šiuo metu apleista vieta, žadama, taps „meno galerijų, muziejų ir komerciniu centru“. Koks bus rezultatas – niekas nežino, tačiau planas skamba įdomiai.

Grafikos centrui – 15 metų

Vilniuje šventinį maratoną praeitą penktadienį pradėjo Vilniaus grafikos meno (VGMC) centras „Kairė dešinė“. Čia buvo švenčiamas penkiolikos metų galerijos gimtadienis, kurį grafikos centre kuriantys ir centrui artimi menininkai pažymėjo paroda „Latako g. 3“. Paroda „Latako g. 3“ žymi namo istorijos etapą, prasidėjusį Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Lietuvos dailininkų sąjungos ir grafikų skyriaus iniciatyva iš miesto savivaldybės gautame pastate nuo 1995-ųjų pradėjo veikti galerija „Kairė – dešinė“, o 2000-aisias oficialiai įkurtas VGMC. Čia trijose salėse nuolat rodomos grafikos meno parodos, parduodami grafikos kūriniai, rengiami edukaciniai užsiėmimai. Šalimais, tame pačiame pastate esančiose dirbtuvėse kuria menininkai.

Tai viena jaukesnių ir demokratiškesnių Vilniaus galerijų, eksponuojančių tiek grafikos studentų, tiek profesorių kūrinius, rodomos ir užsienio grafikų parodos. Tobulėti visada yra kur – galerija tai daro pamažu, bet nuosekliai.

Šventinės parodos metu galerija pademonstravo vieną iš savo vertingesnių sugebėjimų – sąlyginai nedidelėse erdvėse eksponuoti labai daug menininkų ir neprarasti visumos, saiko pojūčio. Parodoje dalyvauja: V. Ajauskas, I. Balakauskaitė, I. Dargužytė, T. Diščenko, L. Dubauskienė, T. Gindrėnas, K. Gintalas, K. Grigaliūnas, E. Kriaučiūnaitė, E. Kuckaitė, E. Ludavičius, A. Pakalka, D. Radavičiūtė, R. Šumskytė, L. Šalčiūtė, N. Šaltenytė, G. Trimakas, S. Valius, B. Zokaitytė, „Kultūros barai“ – Petras Repšys.

Šiai šventei galerija pasipuošė prisiminimais ir šiandienos darbais.

Galerija „Kairė dešinė“, šventinis interjeras

Parodoje eksponuojami tiek klasikine grafikos technika sukurti kūriniai, tiek instaliacijos. Visi jie sukasi aplink prisiminimus ar tiesiog šiandienos gyvenimą. Štai menininkė E. Kriaučiūnaitė prisiminimais dalinasi labai paprastai ir sentimentaliai, į seną staliuką su stalčiumi įdėjusi elektroninį nuotraukų laikiklį, kuriame automatiškai keičiasi kadrai iš galerijos gyvenimo pastaraisiais 15 metų.

E. Kriaučiūnaitė, „Slaptai“, instaliacija 1995–2010

Menininkė Birutė Zokaitytė eksponuoja tris objektus dviem aktualiom temom: žiemos ir menininko statuso. Suvenyriniuose stikliniuose objektuose pajudinus ramiai sukyla sniegelis. Jis sklando aplink į vidų įmontuotus dvipusius paveikslėlius. Vienoje paveikslėlio pusėje pavaizduotas žmogus su užrašu „Dailininkas“, kitoje – mergaitė ir užrašas „O mano galva, tu šūdas“. Toks pats dialogas atliekamas su kompozitoriumi ir kosmonautu. Toks tvirtas ir lyg nepaneigiamas „mano galva, tu šūdas“, įdėtas į jaunos mergaitės lūpas, primena šiuolaikinės visuomenės „diskusijas“ meno, kultūros temomis. Tas didelis malonumas bet ką pavadinti „šūdu“ – beveik fiziškai jaučiami pratrūkę pykčio, silpnumo ir nerimo pūliai, kuriems, deja, greitai veikiančių vaistų nėra. Telieka pasidžiaugti sniegeliu.

B. Zokaitytės kūrinys

Antrojoje (dešinėje) galerijos salėje fotografas Gintautas Trimakas kartoja centre jau rodytą fotografijų ekspoziciją ir šypsosi Laisvydės Šalčiūtės „Mona Lisa“.

Parodos ekspozicijos fragmentas

Bet įdomiausias ir tikrai vertas dėmesio – trečiasis aukštas. Ne veltui tik įėjus į galeriją parodos atidarymo metu, keli žmonės pirmiausia paklausė: „ar jau buvai trečiame aukšte“? Čia dėmesį patrauks Sauliaus Valiaus videoinstaliacija „Įrašai“.

S. Valius, „Įrašai“, medis, videoprojekcija, 2010

Menininkas ant sienos iškabino senąsias, šioje patalpoje iki restauravimo buvusių grindų lenteles. Jų slenkantį atvaizdą ant šiandieninių grindų transliuoja videoprojektorius. Yra galimybė atsistoti tarsi ant dvigubų grindų – atminties ir realiosios dabarties.

Vis tik pagrindinis šios salės akcentas – Irmos Balakauskaitės instaliacija iš mechaninių objektų „Mechaninis teatras“. Taip buvo vadinamas I. Balakauskaitės ir deja, jau mirusio jauno dailininko Vytauto Pakalnio įkurtas „Teatras U“. Prieš kelis metus savo „kinetines skulptūras“ I. Balakauskaitė eksponavo galerijoje „Meno niša“, o šiemet jomis pasidžiaugti galima galerijoje „Kairė dešinė“.

Parodos ekspozicijos fragmentas
I. Balakauskaitė, instaliacijos fragmentas

Visa instaliacija – tai vaizdo, garso ir judesio sintezė. Malonu žvelgti į ją iš tolo – smagu prieiti arčiau ir stebėti, kaip paprastai ir grakščiai juda lakoniškos, charakteringos figūros. Tai tarsi lėlių teatras suaugusiems, kuriame domina ir įtraukia mechanizmas (tai, kaip padaryta), veiksmas (kas vyksta) ir pati atmosfera, kurią sukuria netikėtai sujudėjusi lėlės galva ar ranka.

I. Balakauskaitė, instaliacijos fragmentas
I. Balakauskaitė, ekspozicijos fragmentas

Žiūrėdama galvojau, kad ne veltui ši instaliacija atsirado grafikos centro parodoje. Juk grafikos technika dirbantys žmonės susiduria su gausybe sudėtingų, o pašaline akimi žiūrint – intriguojančių ir neįprastų įrankių bei procesų. Tad su grafikos technika dirbančio menininko galvoje gimusi sudėtingo, smulkaus mechanizmo idėja – nestebina. Tai patvirtina ir, rodos, savarankiškai prie mechanizmo idėjos iš kiek kitos pusės priėjusi jauna grafikė Rūta Spelskytė ir jos mechanizmai. Tūlam tapytojui mintis knebinėtis su varžteliais ir sraigteliais pasirodytų niekingai smulkmeniška ir siaubingai sudėtinga. Todėl nereiktų skubėti „marinti“ grafikos technikos. Tiek klasikinė estampo technika dėl savo specifinio autentiškumo, tiek grafika apskritai dar turi labai daug šansų atgimti ir tapti ryškia. Žvelgiant į Lietuvos meninį kontekstą, ji tokia ir yra, gimtadieniškai pridurkime, ne be grafikos centro „Kairė dešinė“ pagalbos.

Galerijos „Kairė dešinė“ atidarymas, 1995

Latako g. 3“, galerija „Kairė dešinė“, Latako g. 3, iki gruodžio 18 dienos.