Labas, skaitytojau, labas,

kas kartą, įrašydamas vieną ar kitą vertą dėmesio skaitinį, baksteldamas pirštu į tą ar kitą audeklo skiautę, atsidūstu – nujaučiu, kad pražiūrėjau kažką.

Dienų sąstatas žlegėdamas pralėkė tarsi traukinys pro mažą provincijos stotelę, ūktelėjo ir dingo prietemoje. Vos spėji pakelti ranką... Ką jau ten pasitikti – palydėti nespėju. O jau baigėsi dar vienas ketvirtadienis, prasideda penktadienis.

Nieko tokio, guodžiuosi, argi kam nors būna kitaip?

Vis dėlto – jei savaitgalį rasiu laiko skaitymui, būtinai grįšiu prie kai kurių tekstų.

O paskui – ir vėl. Stotelės jausmas.

Girdi, atbilda dar vienas?.. Eime, pražiūrėsim.

Ketvirtadienis (12 02): gaudeamus ir megapolis

Zenekos nuotrauka

Nors pastaruosius n metų žiniasklaidai metami kaltinimai „bulvarybėmis“, vulgarybėmis, nepagarba žmogui yra tapę trafaretiniais, vis dėlto norėtųsi pastebėti ir teigiamų ženklų ar poslinkių, apie kuriuos kalbama rečiau.

Tai universitetų studentiški leidiniai, kurių kasmet vis daugėja. Paprastai jie rengiami palyginti nedidelės idealistų kuopelės, kurią finansiškai daugiau ar mažiau remia universitetas iš savo vidinių išteklių. Tiesa, antras lazdos galas irgi apčiuopiamas: besaikis didžiavimasis savo alma mater ilgainiui gresia virsti informacinių biuletenių paklodėmis apie nuveiktus žygdarbius, bet tai – jau kita tema atskiram straipsniui.

O kol kas, būna, nustembi, anksčiau nematytame leidinyje aptikdamas labai įdomių ir gilių analitinių straipsnių, tekstų (nebūtinai akademiškai sausų) apie nepastebėtus, bet vertus viešinimo kultūrinius reiškinius. Iš tokių, mano nuomone, yra ir VGTU leidžiamas žurnalas „Sapiere aude“, kuriame netrūksta įdomios medžiagos – „Bernardinai.lt“ šįsyk iš jo publikavo interviu su „Gabijos“ choro vadove Rasa Viskantaite.

„Literatūros“ skiltyje – pokalbis su rašytoju Petru Palilioniu jubiliejaus proga. Kalbama ir apie kūrėjo kaunišką gyvenimą. Patiko išsakyta mintis apie „didmiestėjimą“: „Palieku kitiems sukti galvas dėl Kauno įvaizdžio ar statuso. Kadaise Kaunas sėdėjo ant baltojo istorijos žirgo, dabar – Vilnius. Sėkmės jam. Naujieji Kauno priemiesčiai jau vejasi sostinę. Tikiuosi, ateis eilė centrui, pagaliau prisikeliančiam Senamiesčiui. Tokio megapolio, kaip su žvaigždynais besivaržantis Los Andželas ar Niujorkas, Lietuvoje nėra ir niekados nebus. Ir kam jo reikia...“ Tikrai nereikia megapolio. Per akis ir megos. Nors kartais taip ilgiesi polio.

Penktadienis (12 03): galerijos ir galeros

Zenekos nuotrauka

Aistė Paulina Virbickaitė, kaip ir visad, apžvelgia vertesnes aplankyti sostinės galerijas, pateikdama ir užsieninio meno pasaulio akcentų – šįsyk apie meno grupuotę „Voina“, kuri rengia skandalingas akcijas Rusijoje nuo 2007-ųjų. Grupuotės susibūrimo tikslai: „kurti romantišką menininko įvaizdį beširdžio komercinio konceptualaus meno kontekste, kurti ekspresyvų, nuoširdų ir sąžiningą šiuolaikinį rusišką aktualų meną, atgaivinti karnavalinę viduramžiško meno tradiciją, griauti „glamūrinę“ meno rinką, atgaivinti politinį protestuojantį meną visame pasaulyje ir pan.“ Už priemones, kuriomis tų tikslų siekiama, „Voina“ turi problemų su teisėsauga. Kita vertus, kas toje šalyje, norintis ką nors „prieš plauką“ paglostyti, gali išsižadėti tiurmos, terbos ir ubago lazdos?

O štai truputį platesnis geografinis kontekstas, primenantis cenzūros ir kontrolės mastus Vakarų šalyse, pateiktas pastaruoju metu itin išgarsėjusio „Wikileaks“ įkūrėjo Juliano Assange'o: „Kai eisite į puslapius, kuriuos pašalino iš laikraščių, nematysite ten išplėštų eilučių, matysite tik „puslapis nerastas“, o rodyklėje visai nieko nepamatysite. Mes įžengiame į tai, ką aprašė [George] Orwellas, tobulai aprašė – „tas, kas valdo dabartį, valdo praeitį“. Kas valdo internetą – valdo žmonijos mąstymo istoriją, kartu valdo mūsų suvokimą, kas mes esame, o tai valdydamas kontroliuoja, kokius įstatymus ir taisykles visuomenėje turime.“ Galbūt ne viską verta suvokti paraidžiui, bet G. Orwello „1984-uosius“ vertėtų perskaityti dar kartą. Kad būtų patiems aiškiau, kaip skaičiuojame laiką gyvename šiandien.

O gal tie gąsdinantys kalbėjimai visam pasauliui – tik sezoninės galvojimo mados, apie kurias užsimena Kęstas Kirtiklis savajame komentare? Juk po kolektyvinio apmąstymo retai kas demonstruoja tylėjimo madą. Vis žiojiesi ką nors...

Ir vis dėlto nuščiūvi, kai perskaitai Jovitos Sandaitės tinklaraščio įrašą „Bernardinų žmonėse“. Kokia vis dėlto yra nužmoginanti apribojimų, užtvarų ir tvorų, kurias tveria pats žmogus, paskirtis...

Šeštadienis (12 04): tarsi teatras, tarsi pavojingi dialogai

Zenekos nuotrauka

Tądien „Kultūroje“ publikuotas labai geras tekstas, skolintas iš „Menų faktūros“. Jame teatro kritikas Vaidas Jauniškis ir menininkas Linas Liandzbergis kalbėjo tema „Postdramos drama: kitokio teatro (ne)galimybė“. Pirmasis pateikė puikią pastarojo dvidešimtmečio „marginalinio“ teatro reiškinių apžvalgą, o antrasis išsamiai aptarė akiratin įkliuvusius performansus nuo 1988 metų.

Pralinksmino teksto pabaigoje įdėti pora klausimų-atsakymų, ypač apie kažkada garsiai skambėjusį Evaldo Janso performansą:

„Moteris iš salės. Kaip buvo su Janso bandymu papjauti ėriuką? Jis jį papjovė?

Linas Liandzbergis.  Ne. Ir net neketino. (...)“

Bet labiausiai patiko ši menininko reziumė apie bandymus naudoti performansuose fauną: „Dabartinėje situacijoje dialogas su gyvūnais pavojingas.“ Gerai, kad ne tik gyvūnams.

Sekmadienis (12 05): pritartinai

Zenekos nuotrauka

Šventadieniais kultūros naujienos matomesnės, mažesnis bendrasis žinių srautas. Tad matyti, kaip Kultūros ministerija pažada saugoti sutartines: „Plane yra minimi tokie reikalingi atlikti veiksmai: iki 2014 metų įsteigti sutartinių giedojimo tradicijos perdavimo ir puoselėjimo centrus Rytų Lietuvoje (Biržų, Kupiškio, Švenčionių, Zarasų rajonų savivaldybėse)“. Gražu.

O naujasis Nacionalinio dramos teatro vadovas viename pirmųjų savo interviu leidžia suprasti, kiek keisis repertuaras: „į komercinius pastatymus neidavau. Nemanau, kad kai kurių iki šiol rodomų spektaklių vieta – Nacionaliniame teatre. Tam yra privatūs teatrai, kurie tenkina tam tikros auditorijos lūkesčius.“

Nieko neprikiši, irgi gražu.

Pirmadienis (12 06): ilgasis

Savaitės pradžioje „Kultūros“ tekstų sode dažniausiai uždera tiek vaisių, kad skaityti – nuiminėti derlių galima ilgai, gal net visą savaitę. Tad dieną pasitinkame architektūrine tema: aistringai aptariami viešųjų pirkimų pažeidimai ir kitokios įtartinos procedūros, kurias galima įvardyti kaip neveikiančios sistemos padarinius: „Ar ne taip yra šiandieną su architektūros ir planavimo konkursais? Kalbant sąžiningai, Lietuvoje jų iš tikro – nebėra. Tai, kas vyksta plazdant viešųjų pirkimų vėliavoms, tėra užsakymų pasidalijimo manevrai po dūmine konkursų priedanga. Konkursas tapo viso labo ritualine procedūra, kuri legalizuoja išankstinį užsakovo pasirinkimą. Viešųjų pirkimų konkursas apskritai tapo „zekų“ žargono vertu terminu.“ Kritika išsakoma, demaskuojama, tačiau į konkretų klausimą, „ką daryti?“, kol kas autorius atsako abstrakčiu konstatavimu: „Kosmetinis gydymas beprasmis. Būtina esminė kaita, kuri žymėtų valstybės posūkį nuo agrarinio-industrinio mentaliteto kūrybinės industrijos link, kompetencijų ir talentų konkurencijos link, raiškos ir tapatumo prioritetų link.“ Su viskuo sutinku, tačiau kokį „linką“ pasiūlyti, į ką orientuotis toje pačioje architektūros srity, jei negali pasitikėti architektų cechu? Laukti, kol užsnigs?

Zenekos nuotrauka

Tęsdami pažintis su netradiciniais sostinės knygynais, „Bernardinai.lt“ pakalbino ir „Natų“ knygyno direktorę. Dabar knygynas įsikūręs Totorių gatvėje, pamenu, anksčiau besiglaudžiantį prie „Talino“ parduotuvės priešais Seimą. Natos, kaip ir kiti specifiniai poreikiai, esantys A. Maslou braižytos piramidės poreikių viršuje, nėra itin paklausios, tad tenka suktis kitaip: „Ar galima išgyventi užsiimant vien tik natų ir knygų prekyba, mes patys negalime pasakyti, nes dirbame kartu su turizmo agentūra. Tikriausiai reikia užsiimti kažkokia papildoma veikla norint išsilaikyti.“

Įvairiausiose žiniasklaidos priemonėse gausu tekstų, skirtų rašytojo Levo Tolstojaus šimtosioms mirties metinėms paminėti. Interviu su šio žymaus kūrėjo proproanūkiu galima perskaityti, kuo „Karo ir taikos“ autorius mums aktualus šiandien: „kas turi įvykti, kad mes iš apdulkėjusių lentynų paimtume Tolstojaus, o ir kitų klasikų knygas ir kartu su jais pagalvotume apie savo gyvenimą?

Matote, kiekvienas žmogus gyvena pagal savo idealą. Ir galvoja: ar veltui gyvena, ar ne? Jeigu žmogui tokių klausimų nekyla, tai jis gyvena kaip gyvulys ir gyvenimą baigia kaip gyvulys. Jei jis sau tokių klausimų kelia, tai anksčiau ar vėliau ieškos į juos atsakymų. Daug atsakymų, mano manymu, yra Levo Tolstojaus ir kitų mūsų klasikų kūriniuose. Nereikia jokių masinių kataklizmų, kad visi iš naujo pradėtų skaityti Tolstojų. Paprasčiausiai reikia, kad žmonės turėtų noro ir laiko pagalvoti apie sielą. Gyventi nesivadovaudami melu.“

Grafičiai – irgi populiari tema pastarajo meto kultūrinėje žiniasklaidoje. Perspausdinome tapytojos ir rašytojos Jolantos Sereikaitės apmąstymus apie tai. Ji siūlo išeitį: „Gal įmanoma tikėtis rezultato, jei imtume jų [grafičių paišytojų] „kūrybą“ kaip nors oficialiai vertinti, nebūtinai baudomis, bet, tarkime, sudarytume autoritetingą menininkų ar vietinių žvaigždžių žiuri, kuris paskelbtų kvailiausio, neišradingiausio tapytojo prizą ir įteiktų ,,Metų sienų avietę“, bet, žinoma, ir šiek tiek pagirtų „estetiškesnį tepliojimą““. Įvairiausių telekomisijų ir teležiuri bumo laikais pati idėja (komentuoti ir vertinti publikos dėmesį traukiančius piešinius gatvėse) būtų gal net atraktyvesnė (teležargonu kalbant) už ne(į)vykusį „Artothlono“ projektą.

Popiet nemažai kultūrininkų turbūt žvilgčiojo į laikrodžius – 15 valandą Kultūros ministerijoje turėjo būti skelbiami šiųmetiniai Nacionalinių premijų laureatai. Ir paskelbė: „Premijomis bus apdovanoti kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, tapytojas Jonas Gasiūnas, teatro režisierius Povilas Mataitis ir teatro dailininkė Dalia Lidija Mataitienė, rašytojas Icchokas Meras, operos dainininkas Virgilijus Kęstutis Noreika bei rašytojas Rolandas Rastauskas.“

Valio!

Antradienis (12 07): „Laiko nesustabdy...“

Zenekos nuotrauka

Pastarosiomis dienomis viskas, ko neištirpdo ir nenutekina „Wikileaks“, yra tariamai nereikšmingoka ir pilkoka. Gerai dar, kad sniegas baltas. Bent ten, kur neprisilietė žmogus ar gyvūnas.

Po sniegu „Literatūros“ skiltyje aptinkame interviu su jaunu rašytoju Viliu Normanu. Pristatomas jo penktasis romanas, apie kurį autorius kalba taip: „Nesvarbu, kas ir ką sakys apie šį romaną, bet netikiu, jog kas nors, jį perskaitęs, galėtų tylėti.“ Drąsu, drąsu... Tik ar reikalinga? Kaip teisingai mini rašytojas: „Geriausias literatūros kritikas yra Laikas. Jis ir parodys, ko yra vertas vienas ar kitas kūrinys“.

Laiko ir atminties santykis nagrinėjamas ir pokalbyje su šiemetine T. Manno premijos laureate, vokiečių rašytoja Christa Wolf: „Noriu pamiršti kaip galima mažiau. Kita vertus, neįstengdami pamiršti, mes negalėtume gyventi.“ Individualioji atmintis labai svarbi, kai nėra susiformavusi daugmaž vieninga kolektyvinė atmintis, nėra bendro, į objektyvumą pretenduojančio istorinio pasakojimo. Ko gero, tai ypač būdinga Rytų Europos šalims, besigalynėjančioms su savosiomis totalitarinės praeities šmėklomis.

Dėl panašios priežasties turbūt ir Lietuvoje dabar taip suklestėjo memuarai, biografijos, gyvenimo liudijimai. Po „sibirinės“ atsiminimų bangos vėl ateina laikas biografinėms knygoms. Laikas suvokti, kas buvo prieš dvidešimt metų. O tai galima atverti, tik sutarus, kas vyko visus penkiasdešimt metų prieš tai. Tai svarbu. Kiekvienas ieškome to, kas patvirtintų mūsų atminčiai (ypač tai liečia santvarkų pasiketimą išgyvenusiuosius), jog gyventa ne veltui. Gal ir dėl simboliško pavadinimo Marcelijaus Martinaičio atsiminimų knygai „Mes gyvenome“ atiduodu savo balsą ir „Metų“ knygos rinkimuose. Taip, poeto žodžiams, nes tik tokiais intuityviai pasitikiu. O kuo belieka tikėti, kai atminčiai dar arba jau nepajėgūs liudyti politikai ir istorikai?

Trečiadienis (12 08): „Imagine“

Zenekos nuotrauka

Prieš trisdešimt metų Niujorke buvo nušautas Johnas Lennonas. Jis „buvo nužudytas vos keturiasdešimties, ir jo našlė Yoko Ono sako neįsivaizduojanti jo, sulaukusio septyniasdešimties“. Jei jau prabilta apie vaizduotę, ko gero, „Imagine“ nėra jau kelintą dešimtmetį našlaujančios moters mėgstamiausia daina.

Kuo labiau metai artėja prie pabaigos, tuo daugiau įvairiausių apžvalginių, sukakčių. Vienas tokių reiškinių – leidinys „Lietuvos spaudos fotografija“ (Lietuvos spaudos fotografų klubas. Vilnius, 2010), kurį „Nemune“ aptaria ir įvertina Romualdas Rakauskas.

Rasa Gečaitė iš „Atgimimo“ išsamiai apžvelgia Ukrainos kinui skirtus renginius. Kas bendra tarp Ukrainos kino ir dramblio? Įsivaizduosite, perskaitę šį tekstą.

O kurie Jaroslavo Melniko apsakymų rinkinio „Kelias į rojų“ kūriniai įtaigiausi, bus lengviau suprasti perskaičius Laimanto Jonušio recenziją.

Ketvirtadienis (12 09): ką parneš ant skydo?

Zenekos nuotrauka

Grafičių temą, pradėjęs nuo J. Basanavičiaus premijos teikimo reportažo, aptaria ir „Nemunui“ apie Vilniaus realijas raportuojantis Andrius Jakučiūnas, baisėdamasis sienų piešėjus raginančiu medžioti reklaminiu skydu: „Šis klaikus tvarinys nedviprasmiškai liudijo, kad gerai išmokome sovietmečio pamokas – grafičių piešėją pakeitę buržujumi su bomba, o geležinį vilką transformavę į darbininką (galėtų būti ir geležinis), gautume idealų tarybinį plakatą.“ Panašu, kad ne visi menininkai linkę džiaugtis, jei gatvės piešėjus pradės kišti už grotų. Prievarta – labai paprastas būdas. Savo paprastumu primenantis jau minėtus „orveliškus“ 1984-uosius.

Įdomus, gerokai kitoks savo nekritine stilistika yra Eglės Kasperavičiūtės rašinys apie Lukšių miestelį, skirtas besibaigiančiam „Bernardinai.lt“ konkursui „Užuot keikę tamsą, uždekime žvakę...“. Žmonės puikiai tvarkosi, žiemą grožisi ledo skulptūromis, jas kurti imasi Lukšių seniūnas su sūnumi. Vietinės valdžios veiklumo dėka atkurtas ir Zyplių dvaras.

Gal ir užteks šiai savaitei.

---

Stabteliu. Įsižiūriu laikan. Ko iš jo laukti? Penktadienį „Kultūros“ skilties pagrindiname lange matyti rašytojo Gendručio Morkūno autobiografinis tekstas „Mūsų tikrasis gyvenimas susideda iš tylėjimų“.

Prieš nutylant – gruodžio 12 d., sekmadienį, 18 val. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje šio nuostabaus kūrėjo esė knygos „Švęsti kosmose ir tvarte“ pristatymas.

Iki pasimatymo!