Petro Stankero rašinys ir jo autoriaus patirti nuotykiai, skaudūs kaip jo vaizdžiai aprašytoji vargšo Trečiojo Reicho užsienio reikalų ministerio von Ribentroppo dešimties minučių agonija kartuvėse, nuvilniję per lietuvišką žiniasklaidą ir tinklaraščius, po truputį pradeda rimti ir net pasimiršti. Vienas kitas atgarsis, nepasitenkinimas Vidaus reikalų ministro skuba, ir tiek. Net rašyti dar ką nors šia tema nejauku, tarsi rašytum gerokai pabodusiu violetinės spalvos rašalu.

Didesnio triukšmo, ačiū Dievui, išvengėme. Ko blogo, iki kito karto, kai kokiai kitai redakcijai dėliojant autorinio straipsnio žodžius nutiks kokia kita apmaudi klaida, dėl kurios vėl nukentės niekuo dėtas autorius, nieko niekada neneigęs, o tik rašęs tekstus, kupinus nesumeluotos žmogiškos užuojautos didžiausiame istorijoje juridiniame farse nukentėjusiems asmenims. Mat jei tokia apmaudybė nutiktų, tai tie neokomsomolo aktyvistai, dabar be jokios kaltės tąsę P. Stankerą, tikrai neliktų jos nepastebėję, o kaip visada sukeltų didžiulį šaršalą.

Visoje šioje istorijoje buvo vienas labai įdomus retorinis aspektas. Ypač dailiai jis išryškėjo internautų komentaruose. P. Stankero gynėjai ar atjautėjai kažkodėl labai greitai nusprendė, jog susidorojimas su straipsnio autoriumi – tai sėkminga kairiųjų sąmokslo dalis. Ak, jei viena kairuolė panelytė nebūtų to teksto pastebėjusi, visiems būtų ramiau: ir redakcijai, ir skaitytojams, ir net vienam kitam ministrui... Nesvarbu, kad straipsnis užkliuvo ir kairumu niekaip neapkaltinamiems Leonidui Donskiui ir Artūrui Račui, pastarasis, pasak kai kurių komentatorių, tai tikrai neturėjo už ką pykti, matyt, suklydo žmogus.

Taigi, neokairieji, nors dalis P. Stankero rašiniu pasibaisėjusiųjų ir raukosi šitaip vadinami. Naujųjų dešiniųjų tapatybei jie yra tiesiog būtini. Nebūtų kairės – nebūtų ir dešinės. Kas esame, klausia jie savęs – esame tie, kuriuos erzina kairuolių jaunikaičių siautėjimas ir net šioks toks įsigalėjimas, remiamas, žinoma, plataus užsienio jėgų spektro, nuo Kremliaus iki Europos Sąjungos diplomatų. Pozityvus apsibrėžimas seniai nebeturi jokios prasmės, dešinysis – tai visų pirma tas, kuris prieš (visų pirma, žinoma, prieš tolerastus). Paradoksas?

O štai jums dar vienas: ar atkreipėte dėmesį, jog paniekinamose oponentų tiradose kairieji visuomet vaizduojami jauni, kartais net begėdiškai jauno amžiaus. Tai tiesiog tokia nesusitupėjusių vaikigalių ar niekaip iš paauglystės amžiaus neišaugančių žmogeliukų bendrijėlė, bandanti pasikasti po tuo, kas solidu, brandu, rimta, teisinga, tradiciška.

Juk atrodytų priešingai, sveikata, jaunumu ir grožiu turėtų trykšti Leni Riefenstahl ankstyvajai kinematografijai neabejingi asmenys, mėgstantys rikiuotes ir tvarką, masinį džiaugsmą ir būtinai komandinius žaidimus. Bet ne, pastarieji paradoksaliai stiprybę bando semti iš tradicinėmis laikomų versmių.

Tai kodėl kairieji populiariojoje sąmonėje yra jauni? Veikiausiai ne dėl to, kad Lietuvos kairieji faktiškai yra jaunesni už dešiniuosius. Barzdaplaukių nevarginami veidai Kovo 11-osios maršuose neleidžia tokio klausimo net kelti. Na tai kas, kad veidai jauni, bet širdys tai tikrai nejaunos.

Beje, kalbant apie pastarąjį kūno organą. Minėtųjų veidų savininkai, kurių, įtariu, labai jau nemažai slapstosi po kairiųjų jaunystę diagnozuojančių internetinių slapyvardžių kamufliažu, vargu ar yra girdėję sparnuotąjį Metternicho posakį „kas jaunystėje nebuvo kairiuoju – neturi širdies, o kas tokiu liko subrendęs – neturi proto“ ir dar vargiau žino, kas jo autorius ir kokia jo šlovė. O tie nedaugelis, kurie tai nuvokia, vargu ar laikytų Metternichą cituotinu autoritetu ir sektinu politiku. Metternichas pats pernelyg jaunas (palyginti su Vytautu Didžiuoju ir Traideniu) ir pernelyg netikras vokietis, „perbėgėlis“ į Austriją (palyginti su tikrai sektinais vokiečiais, priešingai, kaip tik ir atsiradusiais išvykus iš Austrijos). Nežinia, kaip ten su tuo protu, bet didžiuotis tuo, jog, pasak šio posakio, neturi (ir niekuomet neturėjai) širdies, vargu ar verta.

Gal kairieji jauni dėl to, kad maištas, nepritarimas ir panašūs dalykai apskritai tradiciškai siejasi su paauglyste? Tuomet nesutikti su esama padėtimi ir bandyti ją pakeisti, ypač vadovaujantis iš pažiūros nerealistinėmis idėjomis, būtų net ne jaunatviška, o stačiai vaikiška. Todėl mažų mažiausiai verta atlaidžios šypsenėlės, daugiausia – diržo.

Bet ar nuosekliai laikantis tokios nuomonės nerizikuojama pačių brangiausių dešiniajam mąstymui dalykų, tokių kaip tautinis atgimimas, prilyginti masinio infantilumo proveržiui? O juk kalbėjimas apie šiuos dalykus be deramos pagarbos yra kone Dangaus keršto besišaukiantis nusikaltimas.

Slidus dalykas tas kairiųjų jauninimas...

Nors kai gerai pagalvoji, anokia čia bėda. Kodėl nepasijusti jaunam, gal net labai jaunam? Jei galima juokauti, kad kairumas reiškia gerą skonį, tai ko nepabūti ir amžinai jauniems?