Praėjusiame laiške rašiau, kad būti krikščionimi – tai keliauti dangiškosios Tėvynės link. Esame šiame pasaulyje, bet ne iš šio pasaulio. Šiandien kviečiu toliau irtis į gilumą.

Siūlau neskubėti ir pradėti nuo Evangelijos pasakojimo, kurį, neabejoju, visi ir ne kartą esate girdėję. Tai pasakojimas apie Jėzų ir dvi moteris, kurios skirtingais būdais Juo sekė.

 „Jėzus užsuko į vieną kaimą. Ten viena moteris, vardu Morta, pakvietė jį paviešėti. Ji turėjo seserį, vardu Marija, Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžių. Morta buvo susirūpinusi visokiu patarnavimu. Ji stabtelėjo ir pasiskundė: „Viešpatie tau nerūpi, kad sesuo palieka mane vieną patarnauti? Sakyk, kad ji man padėtų.“ Tačiau Viešpats atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta.“

Atrodo, viskas aišku. Juk nėra nei daugiasluoksnių palyginimų, nei fariziejus siutinusios švelnios Viešpaties ironijos. Yra dvi seserys ir Jėzus, taip pat dar kartą besikartojantis skundas, jog kitas elgiasi neteisingai. Tai bene vienintelis skundas Šventajame Rašte, kurio Dievas nė karto neišklauso. Panašiai Adomas skundėsi Ieva, pasiūliusia jam vaisių, Kainas skundėsi Kūrėjo prielankumu Abeliui, toks pat buvo vyresniojo brolio pasipiktinimas tėvo džiaugsmu, sugrįžus į namus palaidūnui, ar priekaištai ilgiau vynuogyne dirbusių tarnų dėl tokio pat užmokesčio ką tik atvykusiems. Viešpats nemėgsta skundikų.

Ką čia dar galima pridurti? Tačiau pažvelkime į aprašytą situaciją tos, iš kieno lūpų nuaidi skundas, pozicijų. Taip, ji remiasi žmogaus, o ne Dievo logika. Tačiau ar Dievo logikoje kažkurioje vietoje nesama keisto įtrūkio? Ar Jo logika neprasilenkia su teisingumu, kurio Jis pats moko?

Prisiminkime du piktadarius, nukryžiuotus kartu su Kristumi. Pakako vienam užtarti Kristų ir jam jau buvo pažadėtas išganymas. Tačiau bailus, bet klusnus tarnas, saugiai užkasęs šeimininko paliktus talentus žemėn, be ceremonijų išmetamas tamson, kur skausmas ir dantų griežimas.

Grįžkime prie Mortos. Ji, o ne Marija, pasikviečia Viešpatį. Ji stengiasi apgaubti svečius jaukumu ir rūpesčiu. Sunku spėti su puodais, ugnis degina rankas, svečiai, manau, išalkę ir ištroškę. Pagalbos rankos verkiant reikalingos, bet sesuo nepadeda. Marija sėdi ir klauso. Morta taip pat, manau, norėtų klausytis, tačiau ji jaučiasi atsakinga už svečius. Aišku, galima burbtelėti – ne vien duona žmogus gyvas. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad Jėzus nepriekaištauja Mortai už tai, ką ji daro. Jis nesako – Morta, sėskis prie mūsų. Man kažkodėl atrodo, jog net priekaištas Jo lūpose Mortai skamba švelniai, veikiau kaip nuraminimas.

Jėzus nelygina dviejų gyvenimų, nerūšiuoja jų. Taip dažniausiai darome mes. Jis nuramina Mortą – nesijaudink dėl Marijos, ji pasirinko geriausią dalyką, kurio niekas iš jos neatims. Tai nereiškia, kad Mortos dalis nevertinga. Tai nereiškia, kad Jėzus pasmerkia puodus ir sudryžusias rankas. Jėzaus žodžiuose girdžiu įvairius kelius, kuriais paskui Jį sekame.

Kai skaitau istoriją apie Mortą ir Mariją bei Jėzų, sėdintį jų namuose, mane užlieja ramybė. Juk tai pasakojimas apie kiekvieną mūsų, kuriame turi tilpti darbščioji Morta, prakaitu ir ašaromis garbinanti Viešpatį, ir Marija, įsitaisiusi prie Mokytojo kojų ir godžiai gaudanti kiekvieną Mokytojo žodį, neleidžiantį pamiršti, kad visas kasdienybės šurmulys vertingas tiek, kiek yra dedamas ant vienintelio Išganytojo altoriaus. Marija ir Morta labai skirtingos, tačiau kambaryje taip pat yra tas, kuris sujungia ir jas, ir mus visus, su visomis mūsų keistenybėmis. Evangelistas Matas pasakoja būtent apie Jį, švelniai nuraminantį, nebandantį nė vieno mūsų paversti schema, priešingai, nuolat primenantį, jog esame Gerojo Dievo svajonės.

Kodėl istorija apie Mortą ir Mariją svarbi šiandienos krikščionims? Nes gyvename šurmulio ir skubėjimo amžiuje, kuris labai nepalankus Marijos keliui. Skundžiamės, jog nelieka laiko maldai, pokalbiui su artimaisiais, paprasčiausiam susitelkimui tyloje. Nelieka ar nepaliekame? Kita vertus, šie laikai nepalankūs ir Mortai. Krikščionybė vis labiau virsta deklaracija, o ne artimo meilės liudijimu. Tačiau juk Viešpats sako: tai, ką padarėte vienam iš mano mažutėlių, man padarėte. Taigi Mortos ir  Marijos kelias neišvengiamai susikerta. Ar tai ir mūsų kelias? Ar sugebame savyje išsaugoti Marijos maldą ir Mortos tarnystę? Tai klausimas ne apie dekorą, bet apie realų gyvenimą, apie kasdienius mūsų apsisprendimus.

Nereikia rūšiuoti gyvenimų, bet labai svarbu gyventi, o ne vien apsnūdusiai simuliuoti gyvenimą, nes priešingu atveju tikrai nepažinsime Jėzaus, kai Jis mus aplankys.

Bičiuliškai,

Andrius Navickas

„Ateitis“ Nr. 9, 2010