Kartą, kai metams buvau atsisveikinęs su alkoholiu, dar ir nesėkmingai keliems mėnesiams metęs rūkyti, mano pažįstami ėmė į mane įtariai šnairuoti. Vienas draugas ir geras poetas kartą atsargiai, nutaisęs intymią balso intonaciją, klausia manęs. Sako: „Žinai, šiandien sutikau gatvėje mūsų bendrą pažįstamą (irgi gerą poetą), kuris buvo sutikęs tave prieš keletą dienų ir pasakojo man apie tave.  Sako, ar nepastebėjai, kad su Liudviku dedasi negeri dalykai. Jis atrodo kaip išprotėjęs. Akys stulpu, šneka be perstojo, lyg būtų apsirijęs kokių narkotikų.“

Aš nusijuokiau, sakau, - matai, kaip pas mus yra. Kai tu geri ir rūkai, kai esi lengvai padūmavęs – viskas normalu, tačiau kai tu blaivas, kai užsukęs į kavinę, aludę ar vyninę neužsisakai alkoholio, iškart pasidarai įtartinas, nes tu laužai įsisenėjusias mūsų gyvenimo normas ir  archetipus, ardai savo tapatybės įvaizdį. Ir bendrauti su tavim darosi sunkiau, nes reikia atrasti naujų komunikavimo kodų, kitą stilistiką, kitas temas ir raktus, kad tave atrakintum.

Taip yra iš tikro. Vos tik buvau metęs išgėrinėti, pastebėjau kelias įdomias gyvenimo permainas. Į mano namus ėmė nebeužsukti seni draugai ir pažįstami, ištisomis dienomis nesulaukdavau nė vieno telefono skambučio, tarytum būčiau išsibraukęs savo vardą iš draugų telefonų knygučių.

Mūsų bendravimo abėcėlėje buvo ir tebėra tokia nerašyta taisyklė, kad eidamas į svečius visados atsineši ir raudono sausvynio butelį. Jei yra laiko ir nėra užgriuvę kokie nors dideli rūpesčiai, paprastai kas nors bėga į parduotuvę ir nuperka dar, kad per mažai nepasirodytų. Kai mečiau gerti, tos taisyklės ėmiau nebesilaikyti, nepirkdavau to privalomo ritualinio butelio, o nupirkdavau kokios įdomesnės arbatos ar kavos, bet aštria akim matydavau, kad vis dėlto kaži kas mūsų bendrame susėdime už stalo nesiklijuoja, nesimezga pokalbis, atsiranda nutylėjimų, nebaigtų sakinių, nesusišnekėjimo ir įtampų, ko nebūdavo geriant antrą raudono vyno taurę.

Kai kurie, sėkmingai metę gerti mano draugai, pasidarė nuobodūs didaktai ir moralizuotojai. Net tada, kai jau man atrodė, kad su savo problema atsisveikinau, jie neatstodavo man aiškinę, koks baisus nuodas, naikinantis asmenybę, kūrybines galias ir tautą, yra alkoholis. „Iš tikro, baisus brudas“, – sutikdavau su jais, bet mane stebindavo kitas dalykas: „Jei šneki apie tai, vadinasi, tavo sąmonė nėra nuo problemos išsivadavusi. Tu gyveni nuolatinėje įtampoje santykyje su ja, ir anksčiau ar vėliau „nutrūksi“. Ir po to „nuvažiavimo“ psichologiškai jausiesi daug bjauriau, nei jaustumeisi, jei nebūtum davęs sau nepamatuotų įžadų.

Kai prieš dvidešimt metų gyvenau Monrealyje pas Henriką Nagį, jis jau dvidešimt metų buvo metęs gerti ir lankė anoniminių alkoholikų grupę. Jis labai nepridurmu rodė man jų metodinius bukletus, pasakojo apie metimo praktikas. Ir man atmintin įstrigo viena jų taisyklė. Henrikas sako: „Jei dabar vidury nakties man paskambintų žmogus iš mūsų grupės ir pasakytų, – gelbėk, Henrikai, nutrūkau, atvežk man viskio butelį, – sako, – nesvarbu, kad ir kas būtų, aš privalėčiau šokti į kelnes ir batus, ir kuo skubiausiai mauti pas „nutrūkusį“ likimo brolį gelbėti jo su viskio buteliu, o ne bergždžiai moralizuoti. Tuomet aš, tuštindamas H. Nagio barą, kurį jis man padovanojo, ėmiau jį ironizuoti. Sakau, koks tu alkoholikas, jei dvidešimt metų nebežinai, kas yra pagirios. Henrikas atsakė labai paprastai: sako, – ateis laikas ir suprasi, kad metai šioje byloje su savimi nieko nereiškia.

Ir iš tikro, buvo laikas, kai tą paprastą tiesą supratau, užmiršau, vėl supratau, užmiršau, ir taip tęsis, ko gera, iki pat karsto lentos. Kartą man paskambino vienas kolega menininkas, likimo brolis, beje bernardinietis, ir sako: „Noriu su tavim susitikti ir pasišnekėti.“ Susitinkam, ir jis atvirai man pasakoja, kad negali mesti gerti alaus. Supranta, kad tas įprotis jį varo į neviltį ir rezignaciją, bet mesti negali. Beveik neturėjau ką jam patarti, išskyrus vieną dalyką. Sakau, – tik neduok nei sau, nei Dievui kreivų pažadų, nes pats save užgrauši, ir tada jau tikrai iš nevilties prasigersi.

Nežinau, kaip jam sekėsi toliau su savimi ir alaus pomėgiu tvarkytis, bet jau vien pats noras mesti žalingą įprotį telkia mus į panašių ir vienas kitą suprantančių bei atjaučiančių bendriją. Į pasveikimą.

Kai nustojau išgerdinėti, mano dienoje atsirado daugybė ilgų pauzių ir marios kaži kokio tuščio vienatvės laiko. Tada aš išeidavau iš namų pasivaikščioti po miestą, susigalvodavau kokių nors tikslų, tarkim, kad reikia nusipirkti pyragėlį su marcipanais Trakų gatvės kavinukėje, kad reikia Halės turguje nusipirkti krapų ir raugintų kopūstų, kad reikia nueiti į kokią bažnyčią, kurioj dar nesu buvęs, ir sukalbėti dešimt „Tėve mūsų“ ir dešimt „Sveika Marijų“, kaip padėką už tai, kad dar ant šito svieto mane Dievas laiko. Po to nueiti į kokią nors „Maxima“, į alkoholio skyrių, atsistoti prieš butelių lentynas ir pamąstyti: „ Na ką, pagundų lentyna?.. Nieko man iš tavęs nebereikia.“ Ir labai geras jausmas apimdavo, atlikus prieš tą šėtono altorių kasdieninį psichoterapijos seansą. Gal ir tikrai buvau panašus į išprotėjusį. Ir ilgainiui alkoholio skyriai parduotuvėse  mano maršrutuose pradėjo nebeegzistuoti, nebejaučiau jokios pagundos tikrinti savo atsparumą prie butelių lentynos, nes jos man nebeegzistavo ir nekėlė nei jokių pagundų, nei emocijų.

Ir kai jau maniausi, kad esu švariai išlindęs iš tų pelėkautų, sykį per sūnėno krikštynas ėmiau ir išgėriau alaus. Pojūtis buvo keistas. Alus, kurį mėgdavau gerti, man nepasirodė skanus, bet aš tą neskanumą mėginau perlaužti, kad trečias ar ketvirtas bokalas pasidarytų toks pat, kokį prisimena mano skonio receptoriai. Ryte keikiau savo bevališkumą pasutiniais žodžiais ir nusprendžiau pasirašyti sau įsakymų rinkinį, kurio ir iki šios dienos laikausi:
1. Niekados negerk su nepažįstamu žmogumi, net jei jis tau statytų.
2. Niekados nemėgink pasivyti savo draugų išgėrusios kompanijos.
3. Eik namo, vos pajusi, kad esi apsvaigęs nuo alkoholio.
4. Išgėręs niekados nepradėk aiškintis santykių ir atvirauti.
5. Jei gali negerti, negerk ir neieškok situacijų, kur nekaltai bus tau pasiūlyta taurė vyno.

Šią savaitę įsiplieskusi diskusija dėl alkoholinių gėrimų libereralisnės prekybos parduotuvėse iki 24 valandos man sukėlė šypseną. Vyriausybė ir Seimas, užuot  kaip kokiais Makartizmo laikais Jungtinėse Amerikos Valstijose išvis būtų uždraudusi prekiauti alkoholiniais gėrimais ar įvedusi sausesnį įstatymą, pasielgė visiškai amoraliai. Tačiau abejoju, ar totaliai uždraudę tautiečiams vartoti alkoholinius gėrimus, mes gatvėje išvystume blaivesnį vaizdelį? Netikiu tokiomis saulės miestų utopijomis. Jei žmogus yra užsikabinęs ir jam pritrūksta, jis nueis į knaipę, dirbančią iki keturių ryto, ir joje dar daugiau „prisisrėbs“.

Nei Vytautas Landsbergis, nei Andrius Navickas savo straipsniuose nesiūlo kito recepto. Instrukcijos rodo jų sielų tyrumą ir gražią utopinę, valančišką pastangą blaivinti tautą. Bet aš nematau pastangos atrasti girtuoklystės priežastis ir mėginti aptarti jas, o ne užsiimti tuščiavidure rinkimų agitacija, esą, žiūrėk, amoralūs Seimo nariai baigia savo įstatymais ir nutarimais nugirdyti Lietuvą.

 Mano galva, reikia išmokyti lietuvį taip atsistoti prieš šnapso lentyną, kad jis pasakytų: man nieko iš šitos lentynos nereikia, nesvarbu, ar trečią valandą dienos, ar dvyliktą nakties. Čia ir yra pagrindinė mūsų tautos gėrimo – negėrimo problema. Kol mūsų valdžia nesupras, kad pilietį reikia motyvuoti dirbti ir kurti blaivia galva, atveriant jam galimybių erdvę, tas pilietis ir nesusimąstys, kas yra geriau, ar apgaulingą nusiraminimą susirasti taurelėje, ar sociume, kuris toli gražu nekeliauja sveikėjimo kryptimi, nes motyvo sveikti jam niekas nepasiūlo.  Lietuvoje šiandien labiausiai pramintas kelias yra nuo Darbo biržos iki artimiausio šnapsyno.