Šiandien galima numanyti, kad jau išaugo visa karta klausančiųjų muzikos, beveik nežinančių, kas yra „audio CD“, nekalbant jau apie kasetes ar vinilines plokšteles. Nuo vaikystės muzika ar jos fragmentai yra klausomi interneto grotuvose; atsisiunčiami ištisi albumai, diskografijos, rinkiniai; mp3 ar FLAC, WavPack ar kitu fomatu užfiksuoti įrašai.

Be abejonės, buvo galima tik svajoti apie tokį „neaprėpiamo prieinamumo“ laikmetį, kuris senam melomanui atrodytų tiesiog kaip saulėtas kolekcionavimo rojus, palyginti su ano laikmečio stygiumi – lyg vandens dykumoje trūkumu - ir su tomis pamišusiomis, kraują stingdančiomis sumomis, kurias kadaise reikėjo mokėti už LP – vinilinę plokštelę - skambų originalą ar bent jau firminę kasetę.

Muzikos įrašo atsisiuntimas dabar juk daugeliu atveju yra nemokamas, o ar jis toks turi būti - ne esmė. Dalintis muzika - ypač senais, pamirštais, sunkiai gaunamais įrašais, retai atrandamomis dvidešimties ar trisdešimties metų senumo plokštelėmis, atgijusiomis skaitmenine forma - tikrai puiki iniciatyva, puoselėjama tūkstančių melomanų visame pasaulyje. Daugelis tokių padulkėjusių vinilų gal jau niekada nebus perleisti oficialiai, tokiu būdu internetinė sklaida - tai tarytum senos, mažai žinomos muzikos amžinybė.

Problemos dėl autorinių teisių dažniausiai kyla šiuolaikinės populiarios muzikos nelegalaus platinimo internetu atvejais. Tačiau net jei tai sudaro leidėjams ar autoriams finansinių nuostolių, muzika kiekvienu konkrečiu dalijimosi atveju yra propaguojama, o vadinamuosius nuostolius, rimčiau pagalvojus, nelengva ir apskaičiuoti: jei kažkas „parsisiuntė“ naująjį pasaulinės žvaigždės X albumą (ypač žemesnio pragyvenimo lygio šalyje), tai nereiškia, kad priešingu atveju tas pat pilietis būtų nuėjęs į muzikos parduotuvę ir nupirkęs šį albumą CD pavidalu. Dar teigiama, kad savavališkas internetinis muzikos platinimas gali labiau atsiliepti mažesnėms leidybinėms firmoms.

Vis dėlto būtų galima įsivaizduoti ir tokią šalį - jungtinių muzikinių garsų utopiją, kur muzika, savaime suprantama, yra nemokama: visi ja altruistiškai daljasi, gėrisi, vertina, keliauja į koncertus, o demokratiška valstybės valdžia pasirūpina, kad muzikinis vystymosi procesas, socialistiškai mąstant, gyvuotų palaikomas valstybinių kultūrą puoselėjančių organizacijų. Tai būtų tikrai šaunu: kieno nors darbo knygelėje atsirastų įrašas „roko muzikantas“, ir žmogus eitų kurti ne į katilinę, o įrašinėtų dainas studijoje. Keista - tai lyg ir girdėta, nes, atrodo, kažkas panašaus visgi buvo pradėję formuotis... Tiesa, neliko darbo knygelių, tad gal kasryt į roko maršą?

Laikai pasikeitė. Kad ir kaip būtų gaila, tokių „rokenrolinių“ pareigų nėra, ir muzikos gyvavimas beveik visiškai pavaldus, pasak ekonomikos vadovėlio, rinkos dėsniams. Tai  - atradimas, kuris turėjo užtikrinti laisvę ir nežabotą kūrybos plėtrą. Be abejonės, laisvojoje rinkoje egzistuoja išties plačių galimybių organizuoti klubus, festivalius, puoselėti gyvą grojimą, pasirinkti žanrą, girdėti mėgstamą artistą... nors čia jau, tiesą pasakius, prasideda buksavimas.

Dar sunkiau kalbėti apie įrašą, sakykim, visą albumą kaip vientisą meninį kūrinį, o ne produktą. Tačiau viskas įmanoma: muzikos leidimas visgi niekada nesustojo - galėjo tik sumažėti iki minimumo. Savotišką atranką nulemia ir artisto siekių stiprumas, atsidavimas, meistriškumas ar charizma, taip pat vadybos įgūdžiai, atgarsis visuomenėje, poreikis, tikras ar „padarytas“ populiarumas. Nepaisant visų sunkumų, dienos šviesą išvysta ne tik elekroniniai miražai, bet ir artefaktai, panašūs į sidabro diskelius, kurie kartais puikiai skamba.

Iš tiesų Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį išleista vertingos, tikrai geros džiazo, roko, folklorinės muzikos, neo-folko, elektronikos, dailiai apipavidalintų dainelių bei pasakų vaikams. Tikriausiai būtų įdomūs tyrimai, kurie lygintų knygų ir muzikinių kompaktinių diskų leidybą bei perkamumą Lietuvoje - vienus ir kitus kūrėjus dažnai girdi sakant, kad iš to pragyventi neįmanoma. Muzikantai, be abejo, turi privalumą – koncertai yra papildoma veikla ir atpildas tos pačios kūrybos sąskaita. Arba televizijos pasirodymai - tiesa, čia tikras muzikavimas dažnai baigiasi ir reikėtų turėti minty jau kitą darbo profilį.

Muzikinė rinka, kad ir tokioje nedidelėje šalyje kaip Lietuva, ganėtinai nepastovi ir išgyveno gana skirtingus periodus. Vienas jų, seniai praėjęs, buvo ypač ramus – tai kelių gražių plokštelių parduotuvių era, kur gausiausiai lentynas pildė klasikinė muzika, pardavėjos geranoriškai laukė, kol pasirodžius roko ar džiazo muzikai (ypač licenzinėms užsienio plokštelėms) kils sąmyšis. Dažnai kaipmat išsirikiuodavo didžiulės eilės, o pirkimas vyko net „neužsigalvojant“ - kainos daugmaž socialistinės. Žinoma, čia kalbama ne apie juodąją rinką, o originalius plokštelių leidimus, kurie, nepaisant brangumo, buvo paplitę Lietuvoje ir beveik visoje TSRS.

Antroji era – pasirodę pirmieji CD: tiesiog stebuklai, beveik neįkainojami. Vien su jais susiję laisvos rinkos perversmai, kuriozai ar idealistiška komercija -  pavyzdžiui, didžiulė, sapniška muzikos parduotuvė su tiesiog lentynose išdėliota roko istorija, geriausiais visų laikų džiazo albumais, klasikos ar avangardo kompaktiniais diskais (tai susivienijimas „JuRi muzika“ Kaune ir Vilniuje).

Dėl mažo CD perkamumo visgi ėmė plėstis ir licenzijuotų audio kasečių rinka. Drauge su ja - gausi ir pusiau legalių kasečių formato pasiūla. Lyg iš dangaus (iš Kinijos padangės) netrukus prasiveržė ir ankstyvieji piratiniai CD, po penkmečio – neprilygsdamai kokybiškesni piratiniai kompaktiniai diskai iš Rusijos.Tačiau licenzijuotos kasetės vis dar krovė kapitalą Europai. Kasečių pavidalu apsireiškė visos naujienos - plačiausia pasiūla už kur kas prieinamesnę kainą.

Lietuviška muzika irgi pasirodydavo piratinių kasečių formatu, gamintų Lenkijoje ar net pačioje Lietuvoje, tačiau CD formatu piratiniai Lietuvos muzikantų įrašai greičiausiai nebuvo leidžiami. Ypač daug lietuviškos muzikos kasečių (MC) plūstelėjo nuo Nepriklausomybės laikų iki 2000-ųjų. Pigesnė kompaktinės audiokasetės gamyba labai suaktyvino muzikinę plėtrą praktiškai visų žanrų frontuose - tiek tuomet labai populiarioje metalo muzikos subkultūroje, tiek ir „popso“ (nerandant kito žodžio) ar vadinamųjų „paskutiniųjų“, vis nesibaigiančių balių scenoje - kasetės ten buvo kraunamos dėžėmis. Pasaulinėje pankroko ir su juo susijusių stilių eksperimentinės muzikos terpėje MC buvo senokai puoselėjamas formatas, tad ne išimtis ir Lietuva – kasetiniai albumai buvo gausiai leidžiami tiek saviveikliniu būdu, tiek ir oficialiai. Tokios firmos kaip „Zona records“ (pirmoji kregždė) iškėlė į šviesą ir vinilines plokšteles - nors daugiausiai leido užsienio atlikėjus (greičiausiai tai skyrė platesnei rinkai – ne vien tik Lietuvos, - idant galėtų išsilaikyti), bet taip pat prisidėjo prie mažiau žinomos undergroundinės muzikos skleidimo.

Pirmosios roko plokštelės Lietuvoje pasirodė dar tarybiniais bei pereinamaisiais laikais. O nuo 1980 iki 1989 m. buvo įrašytos 77 pavadinimų - kaip tuomet vadinta, pramoginės muzikos, - plokštelės. Visas jas išleido firma „Melodija“, vadinama visasąjungine. Dažniausiai muzika buvo įrašoma vyko Vilniaus plokštelių studijoje, bet leidyba buvo koordinuojama Maskvoje ir dažniausiai vilkinama. Nepaisant ideologinių suvaržymų, artisto grupės populiarumas ir, žinoma, meninis lygis buvo be galo svarbūs kriterijai.

Praėjus, rodos, amžiams nuo to meto, visgi galima tik pasigėrėti tomis skambiomis plokštelėmis, kurių kartais ne taip ir puldavo pirkti muzikos mėgėjai (tiražai, be kita ko, buvo didžiuliai).

Tai, be abejo, Vytautas Kernagis: juodas viršelis su iš tolo matomu žaliu kvadratėliu. Nuo 1978-ųjų perleistas keletąsyk - bent jau 1981-aisiais, kai buvo leidžiami ir kiti jo ir grupės žymiausi darbai.

Miuziklų, tiesą pasakius, buvo sukoka gauti: Ugnies medžioklė ar Velnio nuotaka buvo išpirkti vienu atokvėpiu - čia tais laikais, kai kino teatre aistras kaitino dramatiška filmo „Velnio nuotaika“ premjera, kai vaikai iki šešiolikos, neįleisti į seansą, kartais lipo ant stogo žiūrėti filmo pro ventiliacijos angas (bent jau Vilniuje, dabar jau išnykusiame „Neries“ kino teatre)

Dar vienas, dabar stulbinamas leidinys, – kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus vadovaujamos grupės Argo debiutinė Discophonia (1980) - greičiausiai pirmoji originali elektroninės muzikos plokštelė visoje TSRS teritorijoje. Antrasis grupės albumas Šviesa (1981) kažkodėl buvo sunkiai gaunamas ir išlieka deficitu iki šiol.

Daugelis Lietuvos muzikos kritikų sutartinai išskyrė kitas plokšteles, kaip geriausias ir įspūdingiausias 1980–1989 m. laikotarpiu:

Debiutinis Kabaretas tarp girnų (1984), pirmoji Antis (1986), Laimio Vilkončiaus dainos (1985), serija „Debiutai“, ypač Nr.2: P. Poškaus ir J. Pulkausko vadovaujami ansambliai (1987), Dainos teatras - Povo link (1989), miuziklas Meilė ir mirtis Veronoje (1984), festivalis Lituanika'87 (1988), debiutinis Kardiofonas (1988), rinkinys Populiariausios Lietuvos diskotekų grupės (1988), minėta Argo Discophonia (1980) ir netikėtas atsinaujinimas – Antanas Šabaniauskas (1988).

Artėjant antrojo tūkstantmečio link vinilinių plokštelių ėmė mažėti, užleidžiant vietą pirmiesiems lietuviškiems kompaktiniams diskams. Pirmuoju lietuviškos muzikos įrašas audio CD formatu greičiausiai buvo Japonijoje išleistas M.K.Čiurlionio albumas su simfoninėmis poemomis „Jūra“ bei „Miške“.

Ankstyvieji lietuviški kompaktiniai diskai baugino savo brangumu. Bet kažkuriais metais ėmė ir atpigo per pusę ar net trigubai.

Šaunu pažymėti, kad sparčiai gausėjančioje lietuviškos muzikos CD kolekcijoje pasirodė ir puikių, laiko bandymus ištvėrusių žymių grupių albumų, ir iš pogrindžio išėjusių atlikėjų, keistos muzikos adeptų - kaip kad „Ir viskas kas gražu yra gražu“ bei kitų. Bet iškart nutįso ir baisoko „popso“ šleifas, ilagainiui užgožęs muzikinių, vėliau ir maisto prekių lentynas. Galiausiai kompaktinių diskų išvis ėmė mažėti: reguliarūs lietuviško „popso“ nukainavimai tapo norma (beje, net patys leidėjai  prisipažįsta, kad daugiausia – tai šlamštas nuo pat pradžių), lentynų sekcijos „atlaisvėjo“ tuščioms laikmenoms.

Ir galiausiai, perspektyvoje, naujoji karta, lyg su gitaromis ant slenksčio, už kurio - pagrindinė muzikos gausa teka elektroniais tinklais. Bandymai iš to užsidirbti po 0.99 centus už dainą dažniausiai pasirodo naivūs ir greitai baigiasi. Taigi, kol kas tikrai gyvas išlieka muzikinės utopijos variantas: entuziazmas, grynas siekis. O kol bus grojama, tol bus ir dalijamasi muzika laisvai.

Žinoma, ekonominiai dėsniai turi savo galią (o dar mažoje šalyje), tad nekoordinuojamas elektroninis muzikos įrašų plitimas (kaip galbūt ateityje ir elektroninių knygų platinimas) atsilieps kultūrinei situacijai ir nuolat darys įtaką patiems kūrėjams, jų pragyvenimo sąlygoms, žanrų prioritetams ar naujoms veiklos formoms. Kalbant apie muziką, geriausia, kas šauna į galvą, - tai gyvas grojimas ir viešas atlikimas - gal ne veltui šiandienėje Lietuvoje jį teigia ir daugybė muzikinių festivalių, kurių vienas populiariausių – „Roko naktys“. Tik kaip roko šiokiadieniai?

Suprantama, grupė gali groti lyg savaime, nesustabdomai, o nepriteklius dažnai tik subrandina kūrybą, tačiau ilgesniam vystymuisi, kokybiškesniam įrašui reikalingi bent kažkokie resursai. Juk vien kūrybinio išbaigtumo prasme išleistas muzikinis albumas lyg apvainikuoja tam tikrą etapą. Išleistas apčiuopiamu formatu ir platinamas bent už nedidelę kainą, jis neabejotinai pagelbėtų grupės gyvavimui. Nereiškia, kad priešingu atveju grupė subyrės, bet muzikos industrija – gali.

Tuomet kas lieka? Valstybinių dotacijų principas, objektyvių konkursų steigimas, skatinimas, profesionali metodinė pagalba – visa tai gal ir būtų veiksminga. Lyg ir egzistuoja kai kurie užsienio fondai, bet iš esmės roko muzika akivaizdžiai nėra valstybinių institucijų prioritetas. Čia pagal įsisenėjusią tradiciją viešpatauja klasikinė muzika, nacionaliniai orkestrai ir reprezentacinis „folklorinis“ ansamblis. Tuose aukštuosiuose sluoksniuose buvo užsipulta idėja įsteigti kad ir valstybinį džiazo orkestrą. Tai nėra siekis sumenkinti klasikinę muziką, tačiau vien tik ji tikrai nepalaiko muzikinės industrijos. Lietuvoje lyg ir buvo manoma, kad šią sunkią fabriko konvejerio užduotį atliks „popsas“, kuris, nors ir nenuilstamai, aiškiai korumpuotai leidžiamas, galiausiai vis vien per menkai perkamas. Tiesa, kartais politikai apdovanodavo iškilius roko muzikantus, bet (net jei tai nuoširdu), tai vis vien nėra tolygu dėmesiui atitinkamai muzikinei scenai.

Nepaisant visų keistų prieštaravimų, gerų grupių išliko, nepalaužiami atlikėjai tapo profesionalesni, nauji talentai - nuoširdūs, įkvepiantys, ir Lietuvoje gyvuoja įdomi, eksperimentų nebijanti, gaivališka klasikinio bei alternatyvaus roko muzikinė scena. Kartu į dėmesio centrą, sugrįžta ir senosios vinilinės plokštelės. Ir ne tik senosios - atsikūrusi „Antis“ 2010 m. pradžioje paleido į šviesą naują albumą Zuikis pleibojus plokštelės formatu (500 egz. tiražu), daininkė Jurga Šeidukytė išleido plokštelę Prie žalio vandens (2010).

Jau kurį laiką pagal pasaulinę madą plokštelės nustojo mėtytis ir dulkėt rūsiuose. Vadinamasis vinilo atgimimas išklėlė ir Lietuvos roko klasiką, susikaupusią per dešimtmečius. Kolekcionieriams ne paslaptis, kad plokštelė gali puikiai išlikti ir skambėti skaidriai kad ir po dvidešimties–trisdešimties metų, bent jau ne prasčiau už daugelį gamyklinių CD (neretai ir geriau). Gerai išsilaikiusios lietuviškos plokštelės  palaipsniui pasiekė vidutinę užsienio atlikėjo originalaus vinilinio albumo kainą Lietuvoje (apie 20–25 Lt), o kai kada pašokdamos ir kur kas aukščiau. Pavyzdžiui, grupės Foje albumas Vandenyje, išleistas kaip mėlynos spalvos vinilinė plokštelė, siekia 100 litų ir daugiau.

Pasaulyje pastaruoju metu buvo parduotas netikėtas skaičius naujai išleistų vinilinių plokštelių ir netgi kasečių. Abu formatai atgijo ir kurį laiką net suklestėjo. Viena iš priežasčių, kodėl leidėjai lengvai pasidavė ir skatino šią tendenciją, galbūt ta, kad vinilinis albumas negali būt kopijuojamas. Taip, jį galima perrašyti, skaitmeninti, bet tam reikia laiko ir kur kas didesnių pastangų nei CD kopija, o patrauklumo nelieka - niekas nepakeis tikros plokštelės, laikomos rankose. Net muzikiniai žurnalai - kaip kad britų „Q“ - ima ir išleidžia vinilinių plokštelių vietoj įprastinio kompaktinio disko, priversdami paštininkus pasukti galvas, kaip įdėti tokį paketą į adresato dėžutę.

Tačiau tikriausiai būtų naivu manyti, kad plokštelių formatas galėtų svariai pakeisti ypač nedidelę muzikinę rinką, permainyti muzikines tėkmes. Vinilinė plokštelė platesne prasme vis vien išlieka kaip egzotika jauniems, antikvaras - pagyvenusiems melomanams ir vargu ar patraukli investicija naujiems Lietuvos verslininkams.

Kartu pokštelė – neabejotina ir tam tikra prasme nepakartojama meno istorijos dalis. Vinilinei plokštelei lyg ir reikia laikmečio konteksto ar bent jau atitinkamo grotuvo, bet magiška tai, kad ji neretai tarytum grąžina laikmetį į tą erdvę, kurioje skamba. Užpildo širdis garsu, koks jis buvo tuomet - kai užteko tik prastokų gitarų, naivumo, pirmųjų sintezatorių ar kai roko maršas siekė horizontą. Puiku, jei tai išliktų įkvėpimo šaltiniu ir tikėjimu, kad iš esmės viską lemia grynas noras tiesiog sau groti, išsakyti, galbūt patraukiant bendraminčių, nieko už tai nereikalaujant: roko muzika nė nemanė apsiriboti ir tilpti tik vieną ar kitą laikmeną, tapti turiniu, ji neplanavo egzistuoti pagal radijo stočių galimybes, net nemanė, kad bus istorijoje - roko muzika yra čia ir dabar.