Piliečių sambūris „Patirtis“ išplatino pareiškimą „Dėl ilgalaikių programinių veiksmų Lietuvos kaimui atgaivinti“. Šis  viešas pareiškimas skirtas pirmiausia svarbiausias politines pareigybes užimantiems žmonėms, tačiau, tikime, sudomins ir Bernardinai.lt skaitytojus. Tuo labiau, kad po pareiškimu pasirašė tikrai žymūs ir patyrę visuomenininkai LR MA narys prof. habil. dr. Jonas Kubilius, ž. m. dr. doc. Zigmas Urbonas, Petras Plumpa, LR MA narys prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, dr. Marija Sereikienė, inž Albinas Jasiūnas, prof. habil. dr.  Stasys Vėlyvis, med. m. dr. doc Jonas Stankus, LR MA narys korespondentas, prof. habil. dr. Jonas Grigas, inž. Algirdas Stumbras, dr. Romas Pakalnis, žurnalistė Nijolė Baužytė, gyd. Liudvika Knizevičienė, prof., habil. dr. Irena Regina Merkienė, Tarptautinės teatro akademijos akademikas, aktorius Donatas Banionis, menotyrininkas Romualdas Budrys.

Skelbiame visą pareiškimo tekstą:

Sambūrio ,,Patirtis“ nariai:

-  suprasdami, kad tik kruopščiai ir sumaniai dirbama, duoną auginanti ŽEMĖ ir darniai puoselėjama jos gamtinė aplinka, tartum rūpestinga motina nuo bet kokių negandų glėbia ir sotina savo vaikus, ugdo darbštumą, dorą, sveiką gyvenseną ir prieraišumą JAI PAČIAI, pagarbą tėvų bei senolių papročiams, kalbai ir kultūrai, brandina gimtinės ir niekuo nepakeičiamos TĖVYNĖS meilę;

-  nepaliaujamai išgyvendami dėl to, kad, atkūrus Nepriklausomybę, dėl daugybę kartų, pradedant pačiais įstatymais, painiotos ir valdininkų įžūliai, neretai savanaudiškai vilkintos tėvų ir senelių iki sovietų nacionalizacijos turėtos žemės nuosavybės restitucijos ir visais valdžių lygiais tylomis formuotos nepalankios socialinės aplinkos vidutinio, iš kartos į kartą atsinaujinančio, šeimos ūkio plėtrai ir vis labiau puoselėjamos latifundiškos, stambių žemvaldžių samdinių ūkininkavimo politikos, buvęs visapusiškai gyvas, krykštantis, ištisai plušantis, kolektyvizaciją iškentęs lietuviškas kaimas pastaraisiais metais visiškai išretėjo ir suseno. Dėl savos Vyriausybės neįžvalgiai prisiimtų ir aklai reklamuotų Europos Sąjungos akivaizdžiai konkurencinių rekomendacijų mainais į tiesiog be pasirinkimo galimybės siūlomas įvairias socialines išmokas - už individualaus prekinio ūkio krypties atsisakymą, priešlaikinį išėjimą į pensiją ir pan., Lietuvos kaimas liko be įprastinės augalininkystės ir gyvulininkystės produkcijos realizavimo galimybių, be gyvulių ir pajamų, tuo pačiu - pasėlių ir mūsų klimatui itin palankių žalienų poreikio, šiurstančiais trobesiais ir, kiek akys užmato, kiečiais bei krūmokšniais apžėlusiais, o pavasariais nuo padegtos pernykštės žolės pašvaistėmis rūkstančiais, tartum po ,,išdegintos žemės“ karo,  gyvosios gamtos netenkančiais laukais... Begalę skriaudų kaimo žmonėms sukūrė savanaudiški žemių nuosavybės „perkėlimai“. Jų teisėtumo peržiūrai neturi būti nei užmaršties, nei senaties.

Ankstyvą šių metų pavasarį, Sambūrio ,,Patirtis“ narių ir bičiulių eilinės išvykos į mūsų tautiečių Punsko ir Seinų lietuvių žemes metu, iš esmės vienodo, kaip ir Lietuvos pusėje, kraštovaizdžio ir tos pačios etninės kultūros gentainių – dzūkų, Antrojo pasaulinio karo padarinių atidalintų į dviejų kiek skirtingų santvarkų, ypač kaimo, socialines farmacijas, pastebimai atsivėrė itin kontrastingos abiejų šalių dabarties kaimų gyvybingumo pasėkmės: arimus darbščiai kultivuojantį ir pasėlius sėjantį, tankiai tebegyvenantį, tvarkingą, mūrinių trobesių vienkiemių kaimą bei švarių miestelių aplinką Punsko ir Seinų valsčiuose ir mūsuose – beveik nebedirbamų laukų, nudegintų dirvonų, pamiškių bei pakelių, apšiurusių medinių trobesių Lazdijų, Alytaus, Varėnos ir kitų rajonų išretėjusius kaimus. Tie patys mūsų tėvynainiai – dzūkai ne tik dėl istorinės praeities, bet ir dėl kardinaliai skirtingos pastarojo laiko abiejų valstybių ekonominės politikos padalinti į kuriančios socialinės gerovės kaimus bei miestelius ir vergiškai pažeisto orumo, išmaldiškai Europos Sąjungos trumpalaikės socialinės paramos už apleistų ir tik vasarą šiaip taip apgraibytų ir deklaruotų dirvonų bei pievų  plotus belaukiančius - mūsų išsivažinėjusių kaimų likučius! Dykynėmis virtusių laukų apstu R. Aukštaitijoje, Žemaitijoje ir kitur. Manome, kad ir pasigirstantys siūlymai dėl mokesčių už apleistą žemę, neturi teigiamo pradmens, juolab kaimo atgaivos perspektyvos.

Susirūpinimą dėl mūsų kaimo ateities didina ir faktai, kad net iki 400 tūkstančių hektarų valstybinės žemės, apskritai, nėra naudojama?! Arba tai, jog nei viena valstybės institucija nesiima išsiaiškinti ir atvirai visuomenei prabilti, kiek naujų negatyvių demografinių, socialinių tautos ir santarvės reiškinių  sukels valstybės įstatymais atvėrus laisvas galimybes užsieniečiams pirktis mūsų tėvynainių krauju, prakaitu ir ašaromis tūkstantmečius sotintos Tėvynės žemelės?! Ar maža dar gamtinės aplinkos taršos ir atskirų kaimo bendruomenių priešinimosi signalų dėl danų verslininkų gigantiškų kiaulidžių plėtros ir labai įtartino atskirų savivaldybių bei Žemės ūkio ministerijos ir Aplinkos ministerijos tarnybų nuolaidžiavimo pastarųjų savininkams ir jų skelbiamam tariamai nedaromos žalos gamtai ir žmonių sveikatai normų laikymuisi?!

Tačiau visų skaudžiausia mums - Sambūrio ,,Patirtis“ nariams ir, mūsų manymu, akivaizdžiai pražūtinga lietuvių tautai ir jos valstybingumui yra tai, kad dėl visoje šalyje katastrofiškai išaugusio nedarbo bei visiškai sumenkus daugeliui socialinių ir kultūros, ypač švietimo bei studijų galimybėms, o kaime praradus bet kokią viltį kabintis į tėvų turėtą žemę ir kurtis, ar, apskritai, net išsilavinus gauti darbo, į Vakarų kraštus patraukė neapskaitoma daugybė, o iš kaimų ir periferijos miestelių – vos ne dauguma darbingo amžiaus, neretai ištisomis šeimomis, jaunuolių!

Ir visiškai apmaudu, kad šalies Vyriausybė vietoje žūtbūtinai reikalingų visapusiškų darbo ir ekonomikos gaivinimo paieškų ir paskatų, net “pamiršusi“ savo ir savo aplinkos solidarumo su visuomene garbę ir atsakomybę, išskirtinai metė žirkles į švietimo-kultūros aplinkos ir įvairiausių ūkio sričių viduriniosios ir žemiausios grandžių specialistų ir tarnautojų atlyginimų, taip pat – pašalpų ir pensijų karpymą, daugeliui sukėlusi nepriteklių bei ryžtą ieškotis darbo svetur, tarsi nebesuvokdama, kad iš po kojų  visuotinai slysta esminė Lietuvos gentainių išlikimo Lietuvoje tikrovė.

                      Sambūrio ,,Patirtis“ nariai, matydami kraštutiniai kritinę šalies kaimo demografinę, socialinę ir ekonominę būklę bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir agrarinių institucijų trumparegiškumą, siūlo ryžtingai paakinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės narius, Žemės ūkio ministeriją, Žemės ūkio rūmus, agrarinio mokslo ir studijų bendruomenes bei savivaldybes neatidėliotinai imtis ilgalaikių programinių veiksmų kaimo gaivinimui ir atkūrimui, pradedant nuo motyvuotų pasiūlų emigracijos stabdymui ir tikslinio kvalifikuotų jaunųjų specialistų kvietimo ūkininkauti bei kitų periferijos tarnybų ir verslų kūrimui ir plėtimui, pasitelkiant šalies ir Europos Sąjungos fondų lėšas:

- pirmiausiai iš laisvų, valstybės, o gal ir iš menkai naudojamų nuosavų žemių, pagal savininkų įgaliojimus, pastarąsias telkiant į prie Nacionalinės žemės tarnybos įkurtą Žemės nuomos fondą, formuoti sąlyginius, galimai ilgalaikiai nuomojamus (vėliau išsiperkant) šeimos ūkius ir Žemės ūkio ministerijos, Žemės ūkio rūmų, agrarinių aukštųjų mokyklų ir atitinkamo rajono savivaldybės vardu skelbti viešus konkursus, pvz., 5-10 metų laidų tarpsnio jauniesiems absolventams, kviečiant juos pasišvęsti ūkininkavimui ir kaimo kultūros plėtojimui;

- iš Europos Sąjungos fondų numatyti ilgalaikės programos lėšas ūkio nekilnojamojo turto ir gamybos priemonėms įsigyti, taip pat verslui finansuoti, priklausomai nuo pasirinktos ir suderintos ūkio krypties;

 - analogiškas galimybes numatyti ir kitiems valstybei priklausantiems ar galimai priklausysiantiems žemės ir kito nekilnojamojo turto objektams (dvarams, ūkiams ir pan.);

- iš esmės paspartinti turėtos žemės nuosavybės restituciją;

- atšaukti bet kokią žemės persikėlimo galimybę, daugeliu atvejų pamynusią konstitucinę privačios nuosavybės neliečiamumo teisę;

- sustabdyti ir apriboti latifundišką stambių žemvaldžių, tiesiog stumiančių kaimo žmones į socialinės ir moralinės atskirties prarają bei tolstančių nuo darnios, ekologiškai subalansuotos žemdirbystės ir sveikų produktų gamybos, ūkių kūrimą;

- pavesti agrarinių ir kitų mokslo žinybų mokslininkams išstudijuoti, nuosekliai įvertinti ir viešinti kaimyninių šalių, iš jų – ir Lenkijos patirtį, plėtojant kaimų ir miestelių socialinį gyvenimą;

- įšaldyti kaimo vietovių ir, apskritai, periferijos švietimo ir kultūros įstaigų -  vienų svarbiausių istorinės Lietuvos etninės kultūros ir tapatybės atminties ir pažangos ugdymo židinių likvidavimo ir veiklos siaurinimo procesą.

Esame įsitikinę, kad išsilavinę, pirmiausia, agrarinius ar gamtosaugos bei švietimo – kultūros mokslus baigę specialistai sėkmingai ūkininkaus, imsis įvairiausių verslų, padės atkurti kaimų bei miestelių intelektualinį, profesinį ir kartų kaitos gyvybingumą.