Su neseniai pasirodžiusios esė rinktinės „Prisiminimų prisiminimai“ autoriumi Liutauru Degėsiu apie gyvenimą ir kūrybą kalbasi Jurgita Valentaitė.

„Prisiminimų prisiminimai“ tiesiog pul­suoja ironija, o dažnai ir sarkazmu. Pirmojoje esė „Apie seniausią pasaulyje profesiją“ ironizuodamas rašote apie norą tikrovę matyti tokią, kokia ji turėtų būti. Pateikdamas pavyzdį apie žvejus, „kurių visos nutrūkusios ir pabėgusios žuvys beveik visada didesnės už pagautas“, teigiate, kad nemažai žmonių linkę pervertinti tikrovę. Tačiau galbūt būtų galima į visa tai pažvelgti kitaip. Gal ne visada, bet kartais kai kas priklauso ir nuo požiūrio?

Ironija yra ne tik eseisto, bet ir kiekvieno gyvenimu nenusivylusio žmogaus žvilgsnyje. Ji atspindi žmogaus interesus, meilę ir tikėjimą, jog gyvenimas galėtų būti kitoks, kad kiekviename pasaulyje slypi kito – tobulesnio, įdomesnio pasaulio galimybė. Tikrovės negali atspindėti „tokios, kokia ji yra iš tikrųjų“, nes jokio „iš tikrųjų“ nėra. Ir tuomet ironija padeda pastebėti ne tik pasaulyje, bet ir pačiame žmoguje slypinčią pasikeitimo (pakeitimo) galimybę. Ironija – tai toks žvilgsnio perfokusavimo atvejis, kai pradedi pastebėti ne tik tikrovę, bet ir save, žiūrintį į tą tikrovę. Ironiškas žvilgsnis neleidžia gėrėtis savimi, jis visada autoironiškas. Ir todėl tokiame žvilgsnyje taip simptomiškai ir simboliškai slypi neracionalizuojamo, neapibrėžiamo, iki galo nesuprantamo pasaulio tyrinėjimo galimybė. Ironija yra neaprėpiamo pasaulio atradimo procedūra ir tyrinėjimo metodas.

Optimistai nuo pesimistų, kaip žinia, skiriasi informuotumo laipsniu. Pikti liežuviai sako, kad pesimistas – tai gerai informuotas optimistas. Nors svarbiausias čia yra ne informacijos kiekis, o žvilgsnyje esantis filtras. Mes kaip tie jau minėti žvejai ateiname su savo pasaulio sampratos tinklais, todėl tuose tinkluose atsiduria tokios skirtingos tikrovės faktų žuvys. Ne žuvis, o žvejys nusprendžia, kas bus gaudoma ir kas šiandien yra žuvis. Jeigu norite tik valgyti – jums nerūpi spalvotosios akvariumų žuvytės. Jeigu manote, kad menas yra gyvenimo džiaugsmas, – nežiūrėsite riebaluotai silkei į akis. Arba pasaulis yra mumyse, arba mes esame pasaulyje – visada yra bent jau toks pasirinkimas, ir todėl visada yra galimybė tą pasaulį pamatyti kitaip.

Sakote, kad visuomet būna pasirinkimas: arba žmogus gali būti pasaulyje, arba pasaulis gali būti jame. Ar tai reiškia, jog žmogus, esantis pasaulyje, yra realistas, ribotai matantis, be fantazijos, bet kartu pasaulį regintis tokį, koks jis yra? O žmogus, kuriame pasaulis yra, žiūri plačiai atmerktomis akimis ir pastebi dalykus, kurių nepastebėtų kitas? Ar pastarojo tipo žmogui gyventi lengviau dėl to, jog jis viską supranta labiau taip, kaip norėtų, kad būtų, o ne kaip iš tikrųjų yra? Ar jis, sakydamas, kad pasprukusi žuvis buvo didesnė už pagautas, yra blogesnis už realistą žveją, kuriam ir pagautos, ir nepagautos žuvys – to paties dydžio? Galbūt tai būtų galima susieti su Jūsų esė „Kas matosi, kai matosi tai, kas matosi“ mintimi: „Ko nematai, to ir nėra“, perfrazuojant ją šiek tiek kitaip: „Kaip nori, taip ir matai“?

Iš tiesų tai viskas daug sudėtingiau: gyvenime nėra vien realistai arba fantazijos meistrai. Svarbiausia matyti tą visiems prieinamą tikrovės perfokusavimo, perfrazavimo, perinterpretavimo galimybę. Mes visi su akiniais – net ir tie, kurie nemato savo akinių. Akiniams pastebėti, kaip žinia, reikia specialių akinių. Reikia įtarimo, kad esi su akiniais – kurie formuoja tam tikrą pasaulio matymo galimybę. Žmonių patirtys, jų nuostatos, jų aspiracijos ir inspiracijos sukuria pasaulį žmonių galvose, o tas pasaulis ir yra tas vienintelis pasaulis, kuriame viskas vyksta. Tik atrodo, kad dalykai atsitinka vadinamojoje tikrovėje, o dar juokingiau, kai kas nors kalba apie „savaime suprantamus“, „objektyviai egzistuojančius“ pasaulius. Tiesą sakant, visa tikrovė, o ypač vadinamoji socialinė tikrovė – pirmiausia ir būtiniausia turi atsitikti žmogaus galvoje. Jei galvoje neįvyksta, tai neįvyksta ir visuomenėje – nei politika, nei moralė, nei teisė, nei filosofija ir menas. Ir tuomet pasirodo, kaip labai svarbu kalbėti apie tuos dalykus, kurie yra žmonių galvose, kurie priklauso nuo jų supratimo ir interpretacijų. Kaip svarbu yra mąstyti apie mąstymą, numatyti, kad kiti irgi numato, kaip svarbu yra spėti, kad kiti žmonės remiasi savo prielaidomis, kaip svarbu suprasti, kad kiti irgi gali suprasti arba nesuprasti. Kad nieko „savaime suprantamo“ nėra. Tos metakognityvinės analizės atrodo tiesiog neišvengiamos, norint gyventi ir „sugyventi“ su kitais žmonėmis.

Esė „Nepriprasti priprasti“ rašote, kad nereikia priprasti prie savęs: „Nepriprasti taip, kad nebegalėtum pastebėti, jog tu –­ jau kitas. Nes kai pripranti prie savęs – tai ir nesitikrini, ir nebematai, kad tu – jau kitas.“ Galbūt gyvenime svarbiausias dalykas –­ tai gebėjimas save nustebinti. Taigi norint tai padaryti, reikia nepriprasti prie savęs? O kas padeda tą daryti: užimtumas, įvairi veikla, privalomas greitas peršokimas nuo vienos srities prie kitos, kada reikia rinktis, ką iš kelių būtinybių atlikti svarbiau? Ar suplanuotos 24 valandos per parą padeda nepriprasti prie savęs, neleidžiančio laiko skirti tiesiog sau ar „nieko neveikimui“?

Greta metakognityvinių įžvalgų labai sveikas yra metaafektyvumas. Kaip svarbu yra pastebėti, kad mūsų gyvenimas priklauso nuo susitarimo susitarti (nes alternatyva čia yra tiktai susitarimas, kad nesitarsime), kaip svarbu yra mylėti meilę (mylėti mylėti). Kad visų norų pagrindas yra norėti norėti. Nes jeigu nenori norėti arba tingi norėti, tai negali norėti ir konkrečių dalykų. Arba pradedi norėti taip nelabai, taip nesmarkiai...

Esė „Žolėdžiai mėsėdžiai“ šiek tiek užsimenate apie universitetų studijų programų pavadinimus: „(...) stoja žmogus į teisę. Klausia jo, kur įstojai? Atsakymas: į pasaulinį valdymo struktūrų administravimą ir teisę (pavadinimas išgalvotas, sutapimai – atsitiktiniai). Ot, čia tai atsakymas – skamba! O, pavyzdžiui, įstojai į vandentiekio tinklų projektavimą. Kur įstojai? Atsakymas – į kanalizaciją! Argi čia atsakymas?“ Tad ką manote apie šiandienos studijų programas? Kokias laikote perspektyviausiomis ir kodėl?

Perspektyviausiomis laikyčiau žmogų išlaisvinančias, o ne pavergiančias savo žiniomis studijų programas. Švietimo tikslas yra išlaisvinti žmogų, aprūpinti jį autorefleksijos, savivokos instrumentais. Manau, kad humanistikos studijos – kalbos, istorija bei filosofija ir psichologija –­ suteiktų galimybę verbalizuoti pasaulį, kontekstualizuoti  tikrovę ir lokalizuoti save toje tikrovėje. Paprasčiau tariant,  padėtų žmogui suprasti save ir savo vietą pasaulyje, o paskui jis jau galėtų tapti kokių nors sričių specialistu. Antraip jis yra tiesiog monstras –­ įgavęs specialybę, įvaldęs technologijas, bet taip ir nesupratęs, nei kas jis yra, nei kam jis yra, nei kad jis yra. Įvaldęs mitinę „specialybę“, bet taip ir neįgavęs įgūdžių valdyti, kurti, suprasti save. Taip ir netapęs savęs specialistu. Specialistas visada nežinia kur kitur, tik ne savo asmeniniame gyvenime ir pasaulyje.

Vienoje esė klausiate: „Kas svarbiau: suteikti sau drąsos klysti – ar visada ir visur norėti elgtis teisingai? Ieškoti senų tiesų patvirtinimo – ar bandyti sugriauti tas tiesas ir žiūrėti, kas bus?“ O kaip pats elgiatės gyvenime? Nebijote klysti ar gyvenate laikydamasis taisyklių?

Gyvenimas yra eksperimentas. Vienintelis eksperimentas, kuriame žmogus yra ir eksperimentatorius, ir eksperimentuojamasis. Pagrindinis eksperimento tikslas yra pabandyti ką nors (bent ką nors) iš savęs padaryti. Alternatyva yra laukti, kol kas nors iš tavęs ką nors padarys. Tada galėtum sakyti: matot, ką jie iš manęs padarė. Daug atsakingiau ir įdomiau yra tiesiog paklausti savęs: ką norėjai iš savęs padaryti ir ką padarei? O pradėti ką nors daryti iš savęs niekada nevėlu. Net kai, atrodo, nieko nedarai, pasirodo – darai – su savimi – Nieko Iš Savęs Nedarymo Eksperimentą. Ir jo rezultatus vieną dieną dar pamatysi.

Kaip Jūsų kūrybą veikia aplinka? Kokios temos Jus labiausiai skatina rašyti?

Labai skatina tai, kad visur nešiojuosi savo galvą. Visada turiu ką veikti. Kai laukiu oro uostuose lėktuvų – tai yra tokia laimė ir malonumas – nereikia niekur bėgti – turi galimybę kokias keturias valandas pabūti su savimi. Kokiame transporto kamštyje sugalvoji tokių idėjų, kad net pats apsidžiaugi. Vairuojant ateina labai gerų minčių.

Temos neateina pačios. Jas reikia pamatyti kaip problemas. Ir jų pilna visur. Dažniausiai trūksta tik laiko.

Ar rašymą suvokiate kaip pabėgimą nuo privalomų darbų, kaip atsipalaidavimą, kaip didelę saviraiškos galimybę?

Seniai nebeskiriu darbo ir nedarbo realybių. Nebemoku kaip nors specialiai „dirbti“ arba „atsipalaiduoti“. Jeigu nėra su kuo – kalbu su savimi. Man patinka ta idėja: kalbėk, kol save pažinsi.

Ką manote apie kitų šiandieninių eseistų kūrybą?

Iš savęs ir iš kitų visuomet tikiuosi daug daugiau, giliau ir sudėtingiau... Prisipažinsiu, kad abiem atvejais esu gerokai nusivylęs.