Gruodžio 4d., prasidėjus adventui, su Pranciškoniškuoju jaunimu jau trečią kartą išsiruošėme keliauti į Kauno nepilnamečių koloniją. Norėjome ten nuvežti ankstyvų kalėdinių dovanų – Tikėjimo, Vilties ir Meilės.

Keletą kartų susitikę, intensyviai repetavome programą. Paruošėme du neilgus vaidinimus, kiekvienam vaikinui asmeniškai padarėme po laiškelį su įkvepiančiais linkėjimais ar istorija. Esame paprasti studentai ir moksleiviai, neturintys ypatingų dramos įgūdžių, bet, kaip ir visus kartus, tikėjome, kad paprastumas ir nuoširdumas prabyla neprasčiau už profesionalią programą.

Atvykusių į koloniją mūsų laukė keturiasdešimties vaikinų grupė. Išsitraukėme instrumentus, trumpai parepetavome ir pradėjome programą. Brolis pranciškonas Alvydas Virbalis OFM skaitė vaikinams „Sūnaus palaidūno“ istoriją ir kalbėjo apie susitaikinimą su Dievu ir tikrąją laisvę. Viešpats leidžia žmogui elgtis, kaip jis nori, Tėvas leido sūnui išeiti, tačiau iš tiesų laimingas jis tapo tik grįžęs į namus. Jei žmogus atsiskiria nuo Dievo, jis ima vergauti savo kūnui ir nuodėmei. Ir gyvendami laisvėje galime būti įvairių priklausomybių, godumo pinigams kaliniai, kankintis nesugebant jų nugalėti, nes tikrosios grotos  - žmogaus viduje. Atėjęs į pasaulį, Dievas atpirko ir išlaisvino žmones nuo blogio valdžios. Jis atvėrė duris į laivę, kurios buvo užrakintos, tačiau paliko žmogui teisę pasirinkti, ar jis išeis pro duris, ar liks kalėti.

Pirmasis vaidinimas kalbėjo apie Jėzaus meilę ir Jo nuolatinį buvimą šalia kiekvieno iš mūsų. Antrame – du motinos įsčiose esantys kūdikiai diskutavo, ar egzistuoja gyvenimas po gimimo. Jų diskusiją pabaigėme daug pasakančiu anekdotu: „Mokytoja per pamoką aiškina mokiniams: žiūrėkite, už lango auga žolė, medžiai, skraido paukščiai, mes juos matome? Matome. O Dievą ar matome? Ne. Vadinasi, Dievo nėra. Petriukas pakelia ranką ir sako: pažiūrėkime, klasėje yra lenta, prie jos stovi mokytoja. Mes ją matome? Matome. Bet mokytojos smegenų mes nematome, vadinasi, ji smegenų ir neturi“.

Programos pabaigoje savo tikėjimo patirtimi dalijosi pranciškoniškojo jaunimo narys Adomas Kačiušis. Jis pasakojo paradoksą, kaip sulaužytos kojos padėjo jam pradėti eiti tikėjimo keliu. Vaikinai, stebėję renginį, priėmė mus šiltai, pasakojo apie savo kasdienybę, aprodė išpuoštus kambarius. Po susitikimo laimingi buvo visi – ir kaliniai, ir mes patys, ir darbuotojai.

Šitaip savo kukliomis pastangomis bandėme nutiesti Viešpačiui kelią į paklydusių, bet visada turinčių galimybę sugrįžti, vaikinų širdis. Šią misiją įvykdyti galėjome dėl programos „Veiklus jaunimas“ paramos, nes įgyvendiname projektą „Visuomenės žaizdos – mano rūpestis“.

Bernardinų jaunimo centro komanda