Trečiadienio bendrojoje audiencijoje tęsdamas katechezių ciklą skirtą didžiosiomis krikščionėms, šį kartą popiežius Benediktas XVI kalbėjo ne apie viduramžių mistikę, bet apie gerokai vėliau gyvenusią šventąją Veroniką Giuliani. Kaip paaiškino pats Šventasis Tėvas, šią didžiąją krikščionę jis nusprendė pristatyti jau dabar, nes iškart po Kalėdų, gruodžio 27 dieną, sukanka 350 metų nuo jos gimimo.

Ji gimė 1660 metų gruodžio 27 dieną centrinėje Italijoje ir buvo pakrikštyta Uršulės vardu. Nuo pat vaikystės troškusi visą gyvenimą skirti maldai, sulaukusi 17 metų įstojo į Città di Castello miesto klarisių kapucinių klauzūros vienuolyną, kuriame praleido visą likusį savo gyvenimą.

Davusi įžadus, gavo vienuolišką Veronikos vardą. Nuo pat pirmos vienuoliško gyvenimo dienos, sesuo Veronika su dideliu užsidegimu ir kartu dvasine ramybe stengėsi sekti kenčiantį Kristų. 1717 metais ji buvo išrinkta savo vienuolyno abate. Mirė 1727 metais.

Per penkis gyvenimo vienuolyne dešimtmečius Veronika Giuliani turėjo mistinių regėjimų; dėl silpnos sveikatos teko jai daug kentėti fizinių kančių, kurias priėmė su dėkingumu kaip galimybę kentėti su kenčiančiu Kristumi. Romiai ir maldingai ji taip pat pakėlė visą mėnesį trukusią skausmingą agoniją, kančią priimdama kaip dalyvavimą Kristaus kančioje. Maždaug po šimto metų nuo Veronikos Giuliani mirties, 1839 metais popiežius Grigalius XVI ją paskelbė šventąja.

Apie nepaprastą Veronikos Giuliani dvasingumą liudija visų pirma jos palikti gana gausūs raštai. Jos rašytinis palikimas – tai ir gausūs laiškas, ir poezija, ir – svarbiausia – labai išsamus dienoraštis. Rašyti dienoraščio ji nenorėjo, tačiau kai dvasios tėvas vietos vyskupo vardu paliepė surašyti visas savo mintis ir regėjimus, Veronika pakluso ir paliepimą vykdė labai stropiai – nuo 1693 metų iki mirties, tai yra maždaug per tris su puse dešimtmečio, užrašė 22 tūkstančius puslapių.

Šv. Veronikos Giuliani dvasingumas kristologinis: Kristus, ištikimas sužadėtinis, ją be galo myli ir ji stengiasi atsakyti karšta meile Kristui. Bene tiksliausiai šios šventosios dvasingumą apibūdina josios pačios paskutiniai žodžiai ištarti prieš mirtį: „Suradau Meilę“.