Kai atsimenu kelionę į Iraną, vis dar nusišypsau iš to sunkaus ir tuo pačiu graudžiai gražaus bastymosi po pasaulį. Aš visada buvau įsitikinusi, kad kelionės suaktyvina žmogaus vystymąsi – kelionėje žmogus ne tik patiria naujų gerų dalykų, bet ir įveikia išbandymus, naujai pamato save. Gal dėl to prieš keliones daugelį žmonių kankina nerimo jausmas.

Prieš važiuojant į Iraną mano nerimas buvo ypač stiprus. Aplinkiniai baugino, kad Irane persekiojami užsieniečiai, kad moteris ten niekur negali eiti be vyro ar brolio, o man vaidenosi, jog prarasiu visas koordinates ir gal net save arba iš viso negrįšiu.

 Netikėtumai gydo

Iš pradžių Iranas mane nuvylė – Kermano miestas prie dykumų, į kurį atskridome pirmiausia, mažai tesiskyrė nuo kitų musulmoniškų miestų ir domėtis šiuo nauju kraštu atrodė ne malonumas, o vargas. Galvojau, ką reikės daryti dvi savaites šioje keistoje šalyje? Juk čia taip nepatogu ir taip nėra ką vartoti.

Bet abuojumą praplėšė keisti dalykai. Pasirodo, Irane neįmanoma nei suprasti, nei paklausti, kur esi, visi pavadinimai iš dešinės į kairę užrašyti farsi kalba. Atsidūrę mieste, taksi vairuotojui išaiškinome, kur nuvažiuoti, bet supratęs savaip jis nuvežė ne ten, ir išlipę iš taksi mes iš viso nebegalėjome suprasti, kur esame. Stypsojome šaligatvio vidury tol, kol priėjo žmogus, mokantis anglų kalbą. Taip nutiko dar daug kartų, bet mes nebebijojome, ir kas nors mus išgelbėdavo. Vėliau Isfahane sutiktas psichologijos dėstytojas labai nustebs: „Jūs keliaujate be vertėjo? Tai kaip jūs galite keliauti? Tai labai sunku!“

Bestovint toje pačioje gatvėje paaiškėjo, kad čia iš viso nėra užsieniečių ir į mus žiūri beveik visi pro šalį einantys žmonės. Galiausiai, penktadienis pasirodė besąs sekmadienis, o kovas besąs gruodis, nes jo vidury prasideda nauji metai. Taigi, mes atvykom į Iraną jų Kalėdų savaitę. To jau buvo per daug, aš staiga atsibudau ir pajutau, kad prasideda kažkas labai įdomaus. Keistybės yra didi jėga – net ir labiausiai atbukusį vartotoją jos gali perkelti į čia ir dabar.

Čia ir dabar

Irano gamta panaši į Egipto – beveik visą plotą užima milžiniškos dykumos, o vasarą temperatūra čia siekia 60 laipsnių. Nusisamdėm taksistą ir nuvažiavome į vieną iš gražiausių dykumų – nedideli šilti kalneliai, visiška ramybė, vieta, skirta sielai. Ne veltui sakoma, kad gamtoje žmogus nevienišas – gamta kalba su žmogumi universaliais simboliais.

Valandos kelyje tarsi plaukė, rodės, buvo patenkintas amžinasis netrukdymo poreikis. Buvo gera tiesiog būti tame šiltame krašte, kuriame niekas neskuba, nespręsti jokių problemų, tiesiog laukti. Galvoju, o gal kelionės geros vien tuo, kad jų metu nereikia dirbti? Galbūt daugelį, regis, neišsprendžiamų problemų pavyktų išsispręsti paprasčiausiai pailsėjus?

Pabuvę šalia dykumų nusitrenkėme į piečiausią šalies tašką – Bandari Abasą, kur pilna pakistaniečių ir arabų, o moterys vilki čadras. Žiūrint į pro plyšį blizgančias juodas akis kildavo baugus jausmas, kaip susitikus kaukėtą nusikaltėlę. Persikėlėme į Persijos įlankoje esančias atogrąžų salas su molio kalnais ir kupranugarių kaimenėmis, paskui nuvykome į Jazdą – dykumų miestą su milžinišku moliniu senamiesčiu ir turgumi.

Matėme zoroastristų šventyklą, kurioje kūrenasi šventoji ugnis, tylos bokštus, kur mirusieji būdavo atiduodami paukščiams ir vėjui.

Du vaikinai, su kuriais keliavau, nebuvo daugiakalbiai. Vaikščiodavome tylėdami, stebėdami vienas kito nuotaikas, neišreikštas nepasitenkinimas kažkur ištirpdavo ir vėl pajusdavome gražią bendrystę. Aš mėgstu keliauti su nepažįstamais žmonėmis – mes mažiau tikimės vienas iš kito, nedrįstame priekaištauti, todėl daug daugiau patiriam ir daug geriau pailsim.

Namuose likusius pasiekimus, artumą, fizinį komfortą seniai teko užmiršti, bet jaučiausi vis geriau, tarsi tie dalykai būtų nebebūtini. Kiek mažai žmogui reikia! Mes vykdėme keliautojų pareigas – suplanuodavome dieną, kažką žiūrėdavome. Namuose trūksta naujų vaizdų, o gal ir nieko netrūksta, tik nenutinka tas nepaaiškinamas dalykas –  čia ir dabar „spragtelėjimas“. O čia tai nutikdavo – einant saulėta gatve, išlindus iš molinių gatvių labirinto, užlipus į mečetę apžvelgti miesto, pasaulis akimirką tapdavo nuostabiai tikras.

Religinė diktatūra

Kas dieną susidurdavome su vyrų ir moterų taisyklėmis. Atrodė, kad šioje šalyje vyrai ir moterys nepanašūs niekuo ir nieko negali veikti kartu, net važiuoti vienu autobusu (autobusai perskirti į dvi dalis – moterims ir vyrams). Bet neatrodė, kad moterys kenčia.

Galbūt vyro ir tradicijų saugoma moteris gali atsiduoti jausmų gyvenimui? Europietės kartais to ilgisi, ir kai kurioms jų toks santykių modelis gal visai tiktų, bet kuriančioms, savarankiškoms moterims čia, matyt, nelengva.

Ypatingas dalykas buvo ir tai, kad abi savaites man teko praleisti nenusiimant skaros. Net vizai reikėjo nusifotografuoti su skara, o kai kartą skara nuslydo nuo galvos, prie manęs bemat pribėgo žmonės, rodydami, kad ją reikia užsidėti, tarsi jos nuslydimas būtų tolygus genitalijų atidengimui. Man skara trukdė ir nepatiko, o iranietės, apsidengusios skaromis, atrodė tarsi nužengusios iš senovinio kostiuminio filmo – jokių neskoningų rūbų, orios ir išpuoselėtos. Galiausiai ir aš pripratau. Suvokiau: pridengta moteris tarsi gražesnė, paslaptingesnė. Matyt, apsinuogindamos europietės pralaimi.

Irano atmosfera keistai primena sovietinius laikus, tik čia vyrauja ne politinė, o religinė diktatūra. Vienos iranietės, išgirdusios, kad pas mus ne visi žmonės tikintys, reakcija buvo tokia: „Tai blogai!“ Teko paaiškinti, jog ir netikintys žmonės turi moralę. Bet ar tokią pat tvirtą? Bekeliaudama po šį kraštą ėmiau tuo abejoti. Atrodė, kad  dėl religinės diktatūros žmonės čia geresni, mažiau nusikaltimų. Gatvės neprišiukšlintos, nėra infekcijų. Mūsų niekas nebandė apsukti.Laivelyje pametėme pinigus, o žmonės rado ir atidavė.

Valstybė uždraudė galingus motociklus, todėl mažiau avarijų, ant tvorų – ne reklamos, o gražūs islamo priesakai apie garbę, tikėjimą, gerumą ir imamų portretai –visur tave saugo senolių išmintis ir teisingas kelias. Bandau įsivaizduoti, kas, jei Lietuvoje vietoj reklamų kabėtų ištraukos iš Evangelijos, baruose skambėtų kanklių muzika ir visi vaikščiotų apsirengę tautiniais rūbais. Apribojimai varžo, apribojimai išgrynina.

Išlaisvinantis prisilietimas prie kultūros

Milžiniškas Teherano miestas kaip ilgas šliužas išsidėstęs ant aukšto kalno, kurio apačioje – vasara, viršuje – žiema. Virš Teherano trijų kilometrų aukštyje plyti pustuštės kalnų slidinėjimo trasos su europietiškais keltuvais ir europietiškomis kainomis. Smagiai paslidinėjome. Deja, ir čia nebuvo galima nusiimti skaros.

Teheranas vargino. Gatvėse birbė transporto spūstys. Pereiti gatvę tokiuose kraštuose tėra vienas būdas – ryžtas. Jei ryžtingesnė mašina – turi sustoti tu, jei tu ryžtingesnis – mašina sustos, jei stovėsi ir lauksi – nepereisi niekada. Tai kažkuo priminė mokyklą, kai nėra taisyklių, o laimi ne protingesnis, bet aršesnis.

Bet negražioje sostinėje netrūko kultūros. Kilimų muziejus, į kurį iš pradžių nenorėjau eiti, tiesiog pribloškė. Kai kurie kilimai buvo tokie milžiniški ir taip meistriškai išausti, kad žiūrint į juos gniauždavo kvapą, panašiai kaip žvelgiant į žvaigždėtą dangų. Išausti vienam kilimui dažnai prireikdavo viso vienos rišėjos gyvenimo.

Golestano rūmai buvo tarsi iš sapnų – paslaptingi ir pietietiškai jaukūs. Iš tapytų drobių pavaizduoti tarp vešlios augalijos ir nukrautų stalų žvelgė įmitę, patenkinti persai. Viskas atrodė sava, suprantama, tarsi būčiau čia jau gyvenusi. Gal tai įrodymas, kad egzistuoja archetipinė pasąmonė? Prisiliečiant prie kitos kultūros vis labiau vėrėsi ypatingas laisvės pojūtis.

Nuvykome prie Kaspijos jūros, o paskui į Isfaganą. Nenusakoma būsena vis gerėjo, tarsi ją saugotų gerasis keliautojų dievas, kupinas gamtos gyvybės ir judėjimo bei atsinaujinimo galių. Isfaganas buvo ypač savas, tarsi musulmoniškas Vilnius. Milžiniška Imamo aikštė su mečetėmis, rūmais ir fontanais, įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, arkiniai tiltai, universitetai. Bet net ir čia Irano žmonės žiūrėjo į mus, kaip į stebuklą, prašė kartu nusifotografuoti, klausinėjo, ar Iranas mums gražus, tarsi jausdami nepilnavertiškumą, norėdami pasiteisinti. Jie džiaugėsi mumis taip, kaip mes Sovietų Sąjungoje džiaugdavomės užsieniečiais, nes niekur negalėjai išvažiuoti. Dėl savo tautybės mes kelias savaites pabuvome žvaigždėmis ir prisisunkėme nepelnyto gerumo bei šlovės.

 Vietoj pabaigos

Irane man buvo gera. Prisimenu, kaip vienas berniukas pristatė savo draugą: „Čia Mehdi, labai geras žmogus.“ Jiems labai svarbu pasirodyti geriems, o ne respektabiliems kaip mums. Ta švelni, moteriška, nutęsiama kalbėsena net liejosi šiluma. Gal iš tiesų jie ne tokie materialistai, kaip mes? Pas mus nebūtų įmanoma gyventi esant tokios būsenos, reikėtų sulėtinti tempą. Kelionė ėjo į pabaigą, mus lydėjo vaikų šypsenos, ir nors Vilniuje niekad nekalbinau užsieniečių, jaučiau, kad šarvai nukrito, lengvai bendrauju su visu pasauliu, ir tai yra nuostabus jausmas.

Po kiekvienos kelionės vis galvoju: „Kodėl jos taip stipriai ir užtikrintai gydo?“ Žinoma, gydo atstumas, viskas ima matytis iš perspektyvos. O gal gydo ir išbandymai?