Zenekos nuotrauka

Labas,

Taip ir gyvename, malonusis skaitytojau, taip ir gyvename.

Apžiūrėjau eilinį septyndienį, būta visai neblogų skiaučių – surankiojau, susiuvau. Apdaras nors ir neprašmatnus, bet pasimatuok – gal nešiotinas...

Kodėl taip apdriskę?

Turiu namie katę – labai mėgsta nagais bandyti medžiagas ir žaisti siūlų kamuoliukais. Negi dabar bausi gyvūną, sentimentalus būdamas... Pats supranti.

„Ei, ei, kur rideni mano antpirštį!“ Tik pažiūrėk...

O tu dar klausi, kodėl apdriskę...

Ketvirtadienis (12 09): jei kabutės nekabotų...

EPA nuotrauka

Iš aną savaitę nepaminėtųjų tekstų akies tnklainėn įkliūva Vaidoto Kilpio ir grupės „Post Ars“ nario, tarpdisciplininio meno atstovo Česlovo Lukensko pokalbis apie meną ir ne meną. Daug žongliruotės kalba – „Jūs dar kartą norėjote paklausti apie „Post-Ars“? Kas yra po-meno? Po meno yra PO-PO..., o po PO-PO yra PO-OP, o po PO-OP yra... „Mes kariaujame tik dėl trijų dalykų: žemės, kiaulių ir moterų“ iš papua išminties.“

Šis šnekos triukas dažnai pastebimas viešuosiuose kalbos cirkuose,  kuriuos rengia šiuolaikiniai menininkai ir menotyrininkai, pasiklydę tarp kokių trijų  sąvokų ir savo atvaizdų veidrodžių kambaryje. Tačiau tarp tų kalbinių triukų matyti ir sąžininga pastanga papasakoti, kam jie reikalingi: „Dadaistai prieš šimtmetį pirmieji suprato, kas slypi už padorumo kaukių ir pirmieji drąsiai pareiškė abejojantys pasaulio socialinių „tvarkdarių“ veikla. Nei šiuolaikinis menas, nei šiuolaikinis padorumas negali būti suprantami, kaip baigtiniai dydžiai.“

Imponuoja drąsios kritinės nuostatos: „Ar nesijaučiate vienišas Lietuvos padangėje, kai dauguma menininkų paklusniai lesioja grūdus iš valdininkų rankos? – Kiekvienas savo gyvenimo utopiją paverčia ne tokia strategija, kokios nori, o tokia, kaip gali „išbūti“. Lesti tikriausiai ir yra tas esminis „blogis“, dėl ko „susimauna“ ne tik menininkai ir ne tik iš valdininkų rankų.“

Na, gerai, nelesam lesyklėlėse, pasikišam sparnus po pažasčia, įtraukiam gurklius, pasninkaujam. Ar nuo to „blogis“ išnyktų? Ar tik kabutės?

Visai kitokią pasaulėjautą liudija režisierius, dailininkas ir aktorius Vitalijus Mazūras, šiuo metu Panevėžyje statantis spektaklį vaikams „Katės namai“: „Aš viską gavau su bobulės pasakomis, tos pasakos ir yra mano mokslų akademija. Vaikystėje galėdavau valandų valandas laukti atbėgančio kumeliuko, atskrendančio gužučio...“ Į klausimą, kodėl stato pagal šimtametę Samuelio Maršako pjesę, kūrėjas atsako taip: „Kokie vaikai užaugs, jei mes jiems pateikiame nerealų robotų pasaulį?.. Tik nuoširdumas gali mus išgelbėti. Mes, suaugusieji, turime prisiimti atsakomybę už vaikus ir jiems siūlomą meną. Vaikų teatro tikslas – pažadinti imlią vaiko sielą. Nesuprantu butaforinių santykių, iškreipto pasaulio.“

Galvoju, apie ką kalbėtų tiedu minėtų pokalbių žmonės, jei juos susodintų prie vieno stalo? Ar kalbėtųsi? Ir katras pirmasis tartų žodį?

Paskelbta apie trečiąjį grupės „Pievos“ albumą. Anksčiau kažkaip nebuvau „užsikabinęs“ už šios muzikos. Išklausiau įkeltą po anotacija dainą – patiko. Ieškau albumo...

Penktadienis (12 10): malonūs atradimai, sentimentai

Nuotraukos autorius – Vytenis Zilinskas

Šių metų pirmą pusmetį buvo išleista menotyrininkės Rūtos Janonienės knyga „Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje“. Nuostabus leidinys, vertas atidesnio dėmesio. Tą dėmesį sutelkti galbūt padės ir publikuojami knygos sutiktuvėse dalyvavusių žmonių pasisakymai. Pačiam teko šį veikalą vartyti ir skaitinėti – puikiu stiliumi surašyta, gražiom iliustracijom paveiksluota – tiesiog malonumas.

Kitas malonumas – Aistės Paulinos Virbickaitės šventinis parodos grafikos centre aprašymas. Ypač smagi nuoroda įžanginėje dalyje, kur apžvalgininkė kalba apie šiųmetę Turner prizo laimėtoją Susan Philipsz: „Ties septyniais Londono tiltais menininkė įrengė garsiakalbius, kurais į miestą sklido pačios menininkės įdainuota XVI amžiaus škotų liaudies daina. Tai liūdna daina apie jūroje žuvusį žvejį, kuris grįžo į krantą papasakoti mylimajai apie savo mirtį. Ilga rauda, skambanti viename judriausių pasaulio miestų kalba apie meilę, netektį, laikinumą. Be ironijos ir sarkazmo. Gal tikrai šių buvusių beveik privalomųjų meno elementų mada baigiasi?“ Gal iš tiesų? Prisijungsiu prie siūlymo pažiūrėti (ar bent paklausyti) filmuką, kad būtų aiškiau, apie ką kalba.

Lukas Devita paskelbė atsiminimų apie vinilo plokštelės istorijos Lietuvoje nuopuolius ir prisikėlimus: „Kartu plokštelė – neabejotina ir tam tikra prasme nepakartojama meno istorijos dalis. Vinilinei plokštelei lyg ir reikia laikmečio konteksto ar bent jau atitinkamo grotuvo, bet magiška tai, kad ji neretai tarytum grąžina laikmetį į tą erdvę, kurioje skamba. Užpildo širdis garsu, koks jis buvo tuomet – kai užteko tik prastokų gitarų, naivumo, pirmųjų sintezatorių ar kai roko maršas siekė horizontą.“

Dėmesio vertas ir Andriaus Užkalnio tekstas, kuriame jis aprašo savo potyrius viešajame transporte. Sakyčiau, daug kur netgi dvelkia nostalgija, ir būtent ji tiems aprašams teikia gyvybę.

Šeštadienis (12 11): vaizdai ir viešnagės

Man visada labai gražios nuotraukos iš Šv. Kotrynos bažnyčios vykstančių renginių, kurie ir patys dažnai būna ne mažiau svarbūs nei gražūs. Štai mūsų fotografė Zeneka lankėsi Ran Blake'o (fortepijonas) ir Davido „Knife“ Fabris (gitara) džiazo improvizacijų vakare.

Zenekos nuotrauka

O Klaipėda siekia išsaugoti Mažojo Tauralaukio parką, prie kurio „pavojingai priartėję nauji gyvenamieji rajonai, todėl baiminamasi, kad ši istorinė vieta gali visiškai sunykti.“ Liūdna – besiplečiantys „gyvenamieji rajonai“ yra grėsmės sinonimai – sėjantys mirtį, naikinantys atmintį, tarsi kokios ateivės svetimų klajoklių gentys. Šis reiškinys vėl tampa visuotinis, lipant iš krizinių duobučių ir dairantis plėšrioms statybos rangovų akutėms.

Profesoriaus Zygmunto Baumano apsilankymas Lietuvoje buvo svarbus įvykis. Ne mažiau svarbu ir suvokti jo paskaitų, pokalbių reikšmę. Tai bando daryti kultūrologai, psichologai, sociologai, kiti specialistai. Štai filosofo Tomo Kavaliausko mintys: „Po Baumano paskaitos padariau tokią išvadą: civilizacija turi rūpintis sąlygomis gėriui, nes antraip, atsiradus sąlygoms blogiui, bet kuris iš mūsų taps tuo monstru. Pasirodo, žmogus turi natūralų polinkį elgtis žiauriai, kai tam suteikiamos sąlygos, pavyzdžiui, kai jis įgyja politinį užnugarį.“ Turbūt nieko nauja. Guodžia tik mintis, kad polinkis elgtis švelniai irgi turėtų būti natūralus. Pasiekiamas visiems. Žmogiškas.

Sekmadienis (12 12): viena iš nedaugelio

Zenekos nuotrauka

Bernardinų bažnyčioje vyko Gendručio Morkūno knygos „Švęsti kosmose ir tvarte“ pristatymas.

Šios temos stipriai neplėtosiu – skaitytojus turėtų pasiekti ir to renginio vaizdo reportažas. Tačiau prisipažinsiu – kai skaičiau šią knygą „ant lapų“, dar neišleistą, taip įnikdavau, kad pamiršdavau ieškoti korektūros klaidų. Ir tik iš nekantros ir nedarbo nusiritęs po stalu tušinukas primindavo, kad tekstas jau baigiasi, o aš net nepamenu, ar tikrinau. Ir vėl bandydavau grįžti prie korektoriaus pareigų.

Nedaug tokių knygų, kurios priverčia pamiršti viską aplink. Nedaug.

Pirmadienis (12 13): atsisakymas ir atsakomybė

Kelionė per naują savaitę prasideda prisiminimais apie pernai Anapilin išėjusį kompozitorių Gintautą Abarių. Jo kolegos, garsaus muzikanto Arkadijaus Gotesmano žodžiai apie šio žmogaus palikimą taupūs, bet leidžiantys suvokti: „Jei kada nors būtų rašoma Lietuvos muzikinės kultūros, ypač džiazo, istorija, Gintauto Abariaus vardas turėtų figūruoti tarp labiausiai nusipelniusių šioje srityje.“

Kitokią asmenybę pristato Arnoldo Remeikos  tekstas apie fotografę A. Leibovitz. Vis dėlto man šis straipsnis pasirodė kai kur pernelyg „glamūrinis“. Tarkim, reveransai „Rolling Stone“ šlovei ar citatos iš BBC transliacijų ir manipuliacijų Anglijos karaliene Elžbieta II riktų. Sakyčiau, tokie pasažai tampa išpūsti, jie pernelyg lengvai tapatinami su fotografės karjeros sėkme.

„Kultūros ministerija nutarė šiemetinę Bronio Savukyno premiją skirti žurnalo „Kultūros barai“ vyriausiajai redaktorei Laimai Kanopkienei.“ – pranešė naujienų agentūra. Smagu, kad premijos dalinamos. Metai į pabaigą...

Norėčiau atkreipti dėmesį ne tik į Kęstučio Grigaliūno knygą „Mirties dienoraščiai“, kurią pristato Aistė Paulina Virbickaitė, bet ir į paties menininko laikyseną: „Kurdamas šią knygą menininkas atsisakė asmeninių ar kūrybinių ambicijų. Šiuolaikiniam žmogui, ypač menininkui – tai sunku ir neįprasta. (...) Skausminga nukankintų žmonių tema jis kalba „elementarios tiesos“ būdu: pateikdamas šimtus archyvinių nuotraukų ir trumpus aprašus: vardas, pavardė, profesija, suėmimo metai ir mirties data bei priežastis (sušaudytas, nukankintas, kalintas, mirė).“ Atsisakyti ambicijų... Retai viešojoje erdvėje pastebimas reiškinys. Bet pastebimas. Vadinasi, yra. Vadinasi, gali būti.

Antradienis (12 14): priminimai ir prisiminimai

Daug įdomių Mykolo Drungos pastebėjimų po Niujorko filharmonijos orkestro koncerto Vilniuje. Deja, be istorinių ekskursų ir kontekstų, tenka konstatuoti ir mūsų kritikos negalią: „NFO ir kitų orkestrų koncertai paprastai sulaukia kelių skirtingų (nebūtinai vienodai palankių) recenzijų – ir ne tik to didmiesčio, bet ir kitų miestų laikraščiuose. Lietuvoje kol kas neteko pastebėti nė vienos šio koncerto recenzijos.“ Kur jau ten recenzijos, net žinutė sunkiai prasiskverbia po renginio – juk už jo išsirikiavusi nekantriai trypčioja kitų, nors ir mažiau svarbių, bet vis tiek reikalaujančių dėmesio kultūrinių įvykių eilutė. Pertekliaus visuomenė...

Dvi su poetais susijusios žinios. Geroji –2012 metai skelbiami Maironio metais; prastoji – Justinui Marcinkevičiui negerėja po patirtos traumos.

Pirmadienį, eidamas 81-uosius, mirė žymus architektas-restauratorius Romualdas Vytautas Kaminskas, prisidėjęs prie gausybės architektūrinių paminklų restauravimo sovietiniais ir Nepriklausomybės laikais: „Vilniaus arkikatedra, Šv. Mykolo, Šv. Mikalojaus, Visų Šventųjų, Šv. Jonų, Šv. Kryžiaus (bonifratrų), Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios (...) ir t.t.“ Amžiną atilsį.

Pokalbyje su filosofu Liutauru Degėsiu, aptariant jo esė knygą „Prisiminimų prisiminimai“ kalbama ir apie švietimą: „Perspektyviausiomis laikyčiau žmogų išlaisvinančias, o ne pavergiančias savo žiniomis studijų programas. Švietimo tikslas yra išlaisvinti žmogų, aprūpinti jį autorefleksijos, savivokos instrumentais.“ Sunku nepritarti.

Tarp nepelnytai primirštų vietų – ir Jašiūnų miestelis, ir jo dvaras, kurio istorija neatsiejama nuo Vilniaus universiteto istorijos. Pacituosiu keletą žymesnių straipsnyje minimų žmonių: „rektorius astronomas ir matematikas Jonas Sniadeckis, jo brolis chemikas Andrius Sniadeckis, dvaro šeimininkas istorikas Mykolas Balinskis, profesorius botanikas Stanislovas Bonifacas Jundzilas, poetas Julius Slovackis, astronomas Petras Slavinskis, dvaro kaimynas Pavlovo respublikos įkūrėjas reformatorius kunigaikštis Povilas Bžostovskis (...)“. Verta paskaityti.

Trečiadienis (12 15): kultūros be sienų

Bernardinai.lt redakcija kartais keliauja po Lietuvą įvairiausių misijų vedina. Vieną iš tokių kelionių vainikavo interviu su Roma Zajančkauskiene, Birštono sakralinio meno muziejaus direktore. Įkurtas prieš dešimt metų, tai buvo pirmasis šios srities muziejus Lietuvoje. O pirmasis Birštono sakralinio muziejaus įrašas svečių knygoje priklauso jau minėtam poetui Justinui Marcinkevičiui, kuris steigimo dieną įrašė: „...šiandien atidaromas muziejus meilei. Muziejus gerumui, kuklumui, pasišventimui ir tarnavimui žmonėms.“

Šiems žodžiams antrina kitos, jaunesnės kūrėjos palinkėjimai: „Visi mes tik svečiai šitame pasaulyje. Šiek tiek pabūsim ir išeisim. Tad šviesios, turtingos, prasmingos viešnagės. O tą prasmę kiekvienas turi atrakinti pats, ieškodamas to vienintelio, jam tinkančio skaičių kodo.“ - taip mūsų gyvenime lūkesčius skaitmenina poetė Daiva Čepauskaitė.

Vienas iš jubiliejinių datų riterių kitąmet bus poetas Česlovas Milošas. Valstybės pagarbos sulaukęs Nobelio premijos laureatas turbūt skatins ir daugiakultūriškumo, daugiakalbiškumo Lietuvoje aptartis. Jau dabar skatina. Štai Alicjos Rybalko keliami klausimai, į kuriuos kažin ar esame kada nors atsakę. Ar sugebėsime atsakyti kitąmet, vis minėdami poeto vilniškumą? „Ar kas nors svetimas gali tapti dvasiniu savųjų vadovu? Savųjų lenkų, savųjų lietuvių, savųjų baltarusių? Savųjų, savyje užsidariusių Vilniaus lenkų?.. (...) Jau matau, kaip ant debesėlio sėdėdamas ponas Czesławas sutrikęs gūžteli pečiais.“ Ko gero, gūžčiosim ir mes dar ilgai, prilipę prie savo monitorių ir langų, bet atskirti nuo kitų savo sienų.

Kultūros be sienų temos atspindžiai matomi ir interviu su režisieriumi Gintaru Varnu: „Apskritai visas Lietuvos teatras veikiamas rusų teatro. Išimtis būtų tik prancūziškasis Juozas Miltinis, kurio pasekėjų nėra.“ O kaipgi pasekt nepasekamą?

Ketvirtadienis (12 16): intencijos ir pasiūlymas

Agnės Biliūnaitės pokalbis su islandų kultūros atstove, tarptautinių šokių organizacijos kūrėja pateikia įvairių rakursų, kuriais galima pažiūrėti į menininko veiklą pasaulyje. Svarbiausia mintis, ko gero, nenauja, bet ją galima kartoti visais laikais ir visiems laikams: „pasaulis be meno paprasčiausiai iš viso neegzistuotų. Meninės išraiškos yra stipriausi ir galingiausi įnagiai, kuriuos (te)turime pasauliui ir jo grožiui, jo siaubui, jo ateičiai nusakyti."  Ypač ją pravartu kartoti, kai kultūros politika bendrame šalies paveiksle yra net ne podukra, – jos apskritai nėra daugelio politikų akiraty.

Stringa Kryžių kalno apšvietimo projektas. Vieni kaltina Šiaulių rajono savivaldybę, kiti – paveldosaugininkus. Vieni taupo, kiti saugo. Visų tų kibirkščių skėlimo rezultatas – tamsa.

Zenekos nuotrauka

Paskutinis dar dienos šviesoj išvystas ketvirtadienio tekstas buvo Andriaus Užkalnio pasidairymai po turgų ir šio fenomeno apmąstymai, netgi pavadinant jį amžinu.

Ką gi, kad tokiu amžinu, nepabaigiamu turgumi nepavirstų mano apžvalginiai skiautiniai, baigiu šį savaitlaiškį komerciniu pasiūlymu – linkiu savaitgalį apsilankyti Nacionalinėje dailės galerijoje už vieną litą. Pigiau nerasit, tikrai.

P. S. Įsivaizduojate, kokią sutikimo šventę galima surengti draugams, turint dešimt litų?