Visažinė amerikiečių Centrinė žvalgybos valdyba tvirtina, jog Lietuvoje raštingumo procentas gana nemažas – 99,6 nuošimčiai. Ir tai nestebina, juk esame Europos valstybė, o ne koks pilietinio karo, skurdo ir nepriteklių siaubiamas Centrinės Afrikos kraštas. Pastarieji dalykai, žinoma, raštingumo nedidina. O pas mus pilna darželių, mokyklų, o universitetų – net per daug. Tai kur jau čia būsi neraštingas. Net pagalvoti apie tai, kad Lietuvoje, pavyzdžiui, skaitymo įgūdžiai gali šlubuoti, kažkaip nejauku.

Todėl visai nenuostabu, jog praėjusią savaitę paskelbti tarptautinio penkiolikmečių pasiekimų tyrimo PISA rezultatai visai nedžiugina ir net kiek trikdo. Pasirodo, Lietuvos penkiolikmečių skaitymo įgūdžiai anaiptol nėra puikūs. Tiksliau – ne skaitymo, o teksto supratimo. Mat, pasak tyrimo koordinatorės Lietuvoje Jolitos Dudėnaitės, tyrime akcentuojamas skaitymas mokymuisi, o ne mokymasis skaityti. Todėl tyrime nėra matuojami patys elementariausi skaitymo gebėjimai. Tyrimas ne apie tai, ar penkiolikmetis raideles pažįsta (ir be EBPO tyrimų ir be CŽV pranešimų žinom, kad taip), bet apie tai, ką tos raidelės jai/jam sako. O sako, pasirodo, ne per daug.

Pakvimpa kirčiu pačiai švietimo sistemai. Nereikia kalti, – sako bene populiariausia edukologinė maksima, – tereikia tik žinoti, kur kas parašyta, kur susirasti paskaityti. Jai entuziastingai pritaria ir moksleiviai ir jų tėvai. Ir net pažangiais save laikantys pedagogai. Kurgi ne! Pastarasis tyrimas rodo, kad Lietuvos penkiolikmetis žiūri į knygą ir pernelyg dažnai mato špygą. Daugiau arba mažiau ryškią.

Tai ką?

Ministro šia proga daryto pranešimo tonas nėra nei tragiškas, nei skalambijantis pavojaus varpais, o beveik nuosaikiai samprotaujantis, ką gi, pasidžiaugti neturime kuo, esame žemiau nei tyrimo vidurkis, ir per pastaruosius trejus metus dar kiek suprastėjome, vadinasi, turime kur pasitempti. Nemalonu, žinoma, kad mus lenkia estai ir latviai (lenkai irgi lenkia, bet jau ir Baltijos kaimynių smūgių pakanka, kam čia dar ir su kitais lygintis), bet va, rusai atsilieka, vis šis tas. Be to, tyrime nedalyvauja Afrikos valstybės ar skurdesni Azijos regionai (kas čia per Kinijos atstovai – megapoliai Šanchajus ir Honkongas, o kur vargingesnės ir atitinkamai reprezentatyvesnės provincijos?). Taigi, jei dalyvautų ir jos, tai mes šoktelėtume gerokai į viršų. Pavytume ir aplenktume vidurkį, kur jau ten, jis liktų toli toli.

Bet jei orientuojamės į Europą ar konkrečiau – į Šiaurės Europą, tai situacija išties nekokia. Visi šiame regione mus lenkia. Kai kas (pvz., pirmajame trejetuke esantys suomiai) – net smarkiai.

Galima prieštarauti, kad čia menka bėda. Kas gi šiais laikais skaito? Niekas, o kam skaityti knygas, jei pagal geriausias iš jų yra pastatyti filmai, – samprotauja ne vienas ir ne du penkiolikmečiai. Be to, knygos, kaip byloja mokyklos literatūros kurso patirtis, yra tokios nuobodžios ir nesusijusios su gyvenimu, kad jų neskaityti tikrai geriau negu skaityti. Sutaupai daug brangaus laiko. O ką prarandi?

Šiame tyrime – skaityti tai ne tik džiūti prie klasikinių literatūrinių tekstų. Tai gerokai daugiau. Pasižiūrėjus į užduočių pavyzdžius paaiškėja, jog skaitymu vadinamas gerokai bendresnio pobūdžio supratimas, kurio prireikia ne tik žiūrint Žemaitės „Marčią“ ar, pavyzdžiui, šitą tekstą, bet ir į lenteles, diagramas, žemėlapius, schemas, kvitus ir t. t. Tyrimas rodo, jog tokius netęstinius (nekuriančius pasakojimo) tekstus penkiolikmečiai supranta dar prasčiau nei nuobodžiąją literatūrą. Tai ką jie apskritai bent kiek padoriau supranta?! – benaršant duomenis ir ataskaitas ne juokais apima desperacija.

Nieko nieko, – ramina ministras, – čia tik laikinos problemos. Pagerinti padėtį neabejotinai padės turtinga mokymosi aplinka, pedagogų rengimo pertvarka. Šiuos dalykus tuoj sutvarkysime.

Tik aš kažkodėl netikiu. Ne todėl, kad taip sako ministras (nors Lietuvos švietimo sistemoje benusistovintis „gero tono“ kanonas reikalauja visuomet su juo nesutikti), jei taip sakytų kokie ugningi gatvės reformistai aš taip pat netikėčiau. Nepadės čia aprūpintos bibliotekos ir besišypsantys jauni pedagogai, nepadės kompiuterių klasės populiariai parašyti vadovėliai. Net atlikus visas šias reformas, pagrindinė problema – absoliučiai žema motyvacija mokytis, ateinanti (tiksliau – neateinanti) iš kasdienės lietuviškos kultūros, taip ir liks nepajudinta. O kam mokytis, kam skaityti, kam lavinti intelektinius įgūdžius, jei jų niekas, visiškai niekas nelaiko vertybe? Jei man dabar būtų penkiolika, aš, ko blogo, irgi neskaityčiau...

Ar žinote receptą, kaip greitai ir užtikrintai pakeisti vertybes? Aš – ne. Nežino jo ir Švietimo ir mokslo ministerija, ir pedagogai. Tad kol kas lieka tik medituoti apie tai, kad netrukus ši ne per geriausiai skaitančiųjų armada baigs mokyklas, paskui pasieks aukštąsias mokyklas. Ir gaus diplomus. O anksčiau ar vėliau jie ateis ir į darbo rinką.

Nors, kai gerai pagalvoji, va, kirgizai užima tyrime paskutinę vietą, ir nieko, gyvena...