Mildos Juknevičiūtės nuotrauka

Šį kartą – rimtai apie paprastus dalykus, kurie gyvenime pasirodo besą svarbiausi. Savo mintimis ir keletu rudeniškų patiekalų, nukeliančių į vaikystę, receptų dalijasi kunigas Julius Sasnauskas OFM.

Kiek teko matyti tave gaminant valgį, atrodo, kad tai tau – liturgija. Kuo tau toks brangus pamaitinimas, susėdimas prie vieno sriubos puodo?

Paralelė tarp liturgijos ir sriubos puodo yra tikras daiktas. Ne mes ją sugalvojome, turbūt visos religijos suteikia valgymui sakralumo žymę. Krikščionys žino, kiek daug evangelijose kalbama apie duoną ir kokia svarbi yra Jėzaus užstalė. Ir jis pats tarp daugelio savo vardų turi Gyvosios duonos vardą.

Bet ryšys tarp tų dviejų stalų – eucharistinio ir mūsų kasdienės duonos – randasi ir nesižvalgant į evangelijų pavyzdžius. Visi esame išgyvenę kažin kokį šventumo šuorą sėdėdami prie bendro šeimos ar draugų stalo, vaišinami kitų ir patys vaišindami. Ir priešingai, liturgija nesyk dovanoja paprastą ir žmogišką kartu valgomos duonos džiaugsmą. Kitados sau tvirtai atradau, kad Šventoji Komunija turi kasdienės duonos prieskonį, o kelias prie altoriaus veda per patirtis, įgytas virtuvėse ir užstalėse.

Atminty prisirinkę daugybė įspūdžių bei išgyvenimų, susijusių su valgymu. Graudžių, juokingų, sentimentalių, dramatiškų. Porą sykių esu elgetavęs duonos. Mačiau gražiausios meilės liudijimus, išsakytus puodų kalba. Ir kaip bendri pusryčiai stato bažnyčią. Ir ką reiškia, kai esi godus, nesidalijantis, apsirijęs. O kitą kartą ne duona, bet alkis tampa broliškumo, užuojautos mokykla.

Katalikai bijo sureikšminti valgį. Šv. Pranciškus, žiū, ko įkrėsdavo jam elgetaujant į dubenėlį, tą ir valgydavo. Kaip susigaudyti, kur riba tarp gurmaniško apsirijimo ir nuoširdaus džiaugimosi Dievo dovanomis?

Man irgi patinka, kai žmogus valgydamas yra neišrankus, neišpuikęs. Galima puikiai išmanyti virtuvės meną, turėti gerą skonį ir nepurkštauti, jeigu ne viskas ant stalo yra tobula. Kažkodėl gardžiausius patiekalus paprastai užmirštame, o išlieka atminty koks nors lašinių gabalėlis, virta bulvė, saldainis, kakavos puodelis iš vaikystės. Aišku, jei nori ką nors pavaišinti, jei yra kokia ypatinga proga, šeimininkė nersis iš kailio, kad tik būtų kuo skaniau ir kuo daugiau džiaugsmo svečiams. Tai jokia tuštybė ar nuodėmė prieš dvasingumą.

Kitas dalykas, jei nuolat pataikaujama gomuriui, jei atsiranda maisto kultas, nesibaigiančios kalbos apie kulinariją, užsieniuose aplankytus restoranus, išragautus patiekalus. Nemažai žmonių Lietuvoje vartotojiškoji kultūra yra įtraukusi į šiuos spąstus. Dėl to pravalgome tiek daug pinigų, o populiariausias mūsų vaistas – „Mezym“ tabletės. Galėtum to nepastebėti, bet gaila, kad augant gurmanų gretoms silpnėja bendrų šeimos užstalių tradicija ir neišgirstama, ką iš tiesų kalba mums duona.

Pasidžiaugęs kokiu retesniu šventiniu patiekalu, kitą sykį turi mokėti džiaugtis paprasta sriubos lėkšte, rieke duonos su sviestu, obuoliu, medaus šaukšteliu. Ir nepamiršti, kad pamaitinus kitą būna dar didesnis džiaugsmas.

Tėvas Antanas Saulaitis sakydavo, kad jo kunigiškojo darbo vaisiai retai kada matomi. Norėdamas konkrečių rezultatų, jis eidavęs į virtuvę ir kepdavęs pyragą. Panašiai būna ir man. Deja, su pyragais nieko gero, bet prisiminęs mamos virtuvę išmokau kelis „firminius“ patiekalus.

Kol dar ne tik turguje, bet ir ant medžių galima aptikti antaninių obuolių, siūlau pasigaminti skanią rudenišką užkandą. Sako, jokios lietuviškos vaišės neapsieiną be silkės. Išdarinėkite dvi dideles silkes ir supjaustykite mažais gabalėliais. Paskui reikia nulupti 5 ar 6 antaninius obuolius, išimti sėklas, supjaustyti griežinėliais, pasmulkinti, lygiai kaip verdant obuolių košę. Ant keptuvės augaliniame aliejuje apkepti du susmulkintus svogūnus, sutarkuotą morką. Jiems apkepus į keptuvę sukrėsti obuolius ir toliau troškinti uždengus dangtį ant silpnos ugnies ir vis pamaišant. Galiausiai sudėti prieskonius: juodųjų ir kvapniųjų pipirų, gvazdikėlių, lauro lapų, gerą žiupsnį cinamono. Paprastai obuolių griežinėliai visiškai sukepa, nors galima juos palikti ir sveikesnius. Paruoštą troškinį reikės sumaišyti su silkės gabalėliais. Jei silkė buvo „iš statinės“, kietesnė, jai geriau tiks truputį ataušęs, bet dar šiltas troškinys. Jeigu pasirinkote silkių filė, tada troškinį ataušinkite visiškai, kad silkė jame neištižtų. Sumaišytą patiekalą tinka palaikyti per naktį šaldytuve, o paskui valgykite ir vaišinkite kitus advento penktadieniais.

Antrasis patiekalas – taip pat rudeninis. Lenkai jį vadina „bigosu“ ir laiko savo nacionaliniu pasididžiavimu. Tai rauginti kopūstai, troškinti su kiaulės kulniuku („karka“). Kiauliena gali būti šviežia arba rūkyta (ši ilgiau verda). Vienam vidutinio dydžio kulniukui reikės kokių 2 ar 3 litrų raugintų kopūstų. Šio patiekalo gaminimas trunka ilgai. Pirmiausia dideliame puode verdu kiaulieną su prieskoniais. Kai jau būna minkšta, išimu ir padedu ataušti, o į puode likusį pasūdytą sultinį suverčiu kopūstus. Sultinio neturi būti per daug, kad neišeitų sriuba. Jei norite mažiau rūgštumo, trečdalį raugintų kopūstų galite pakeisti šviežiais, bet raugintus kopūstus dėkite pirma, nes jie verda ilgiau. Įpjaustykite morką, jeigu jos nebuvo kopūstuose, porą svogūnų, petražolės šaknį. Kopūstams besitroškinant ant silpnos ugnies, sudorokite ataušusį kiaulės kulniuką, atskirdami mėsą nuo kaulų ir susmulkindami. Ją sudėsite į puodą ir baigsite troškinti. Galite įpjaustyti kelias skilteles česnako, įberti žiupsnelį kmynų. Jeigu mėsos atrodys per mažai, pridėkite rūkytų dešrelių ar šonkaulių. Lenkai verda „bigosą“ kelias dienas, maišo tris ar keturias mėsos rūšis, pila baltojo vyno. Galima troškinti su bulvėmis arba su pupelėmis (išmirkytomis iš anksto). Verta visaip pamėginti. Šis patiekalas kiekvieną kartą būna kitokio skonio. Geriausia jį gaminti ant kaimiškos krosnies, pamažu, leidžiant susifermentuoti. Kaip ir raugintų kopūstų sriuba, „bigosas“ skaniausias kitą dieną. Tai riebus, sotus patiekalas, tinkantis rudenį ir žiemą, po smagių talkų, didelei kompanijai. Būna pavojingai skanu.

O jeigu vyresnioji karta nori patiekalo su vaikystės prisiminimais, siūlau išsivirti labai paprastą, kuklią pienišką sriubą su tarkuotų bulvių kukuliais. Dviem litrams sriubos reikės 5 ar 6 didelių bulvių, kurias sutarkavus ir šiek tiek nusunkus, suminkomi maži kukuliai. Puode užvirti vieną litrą vandens, pasūdyti ir suberti kukulius. Jie verda 10–12 min. Paskui supilti litrą pieno ir palikti ant silpnos ugnies, kol priartės prie virimo. Sriubą tinka pagardinti sviestu arba užspirginti rūkytais lašinukais. Rudens vakarą srėbdami šį gardų viralą neišvengiamai sugrįšite į vaikystės rojų.

Susirašinėjo Dalia Zaleskienė