2012 m. gegužės 26 d., šeštadienis

Lina Jurkonytė. „Laimė – tai noras dirbti dėl savo šalies, kurios ateitimi aš tikiu“

2010-12-17
Rubrikose: Religija » Jaunimo niša  Visuomenė » Lietuviai užsienyje  LUX/jauniems » Spygliai 

Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Artėjant šventiniam laikotarpiui, daugelis Lietuvą palikusių žmonių keliauja atgalios, į Tėvynę. Jie sugrįžta, tačiau, deja, tik kaip svečiai, be noro pasilikti čia, Lietuvoje, tačiau su ilgesio kupinomis širdimis šiai šaliai. Kodėl taip yra? Tikriausiai daugelis atsakytų paprastai: „Vykdoma politika mus skatina ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų svetur.“ Arba: „Nematome savo ateities Lietuvoje.“

Taip, neneigsiu, Lietuvoje gyvenimo sąlygos yra kur kas prastesnės už kitų Europos valstybių. Nedarbas, skubotai ir neapgalvotai priimti įstatymai skatina žmones ieškoti kitų alternatyvų. Skaudu taip sakyti, tačiau šis krizinis laikotarpis mūsų valstybei kainavo labai brangiai – keli šimtai tūkstančių emigrantų. Tai kaina, kuri baugina. Mūsų tauta ir taip maža, nykstanti. O ši emigracijos banga dar labiau priartino ją prie išnykimo ribos. Skaudžiausia yra tai, kad Lietuvą palieka jauni žmonės, kurie ir yra bet kurios valstybės ateitis, nesvarbu, ar tai būtų Lietuva, ar Airija, ar Ispanija. Jaunimas yra ta jėga, kurios rankose sutelktas svarbiausias tikslas – išsaugoti, kurti ir puoselėti savos šalies rytojų. Tam tikslui pasiekti reikia tik noro, didelio noro, ir pastangų iš dviejų pusių – politinio šalies elito ir pačių piliečių.

Pati esu jauna asmenybė, jaunas žmogus, kuris taip pat galėjo pasirinkti, mano manymu, ne patį lengviausią, o priešingai, kur kas sunkesnį kelią – išvykimą, o ne pasilikimą Lietuvoje. Daugelis paprieštarautų mano pasakymui „sunkesnis kelias“.

Žvelgiant mano akimis, emigrantai yra labai stiprūs žmonės. Jie pasirenka nežinomybę, pasirenka gyvenimą toli nuo šeimos, draugų, namų, daugelis palieka vaikus, sutuoktinius vardan geresnio duonos kąsnio. Ilgesys širdyse, ašaros akyse, nuolat mintis aplankantys draugų, artimųjų veidai, stiprybės ieškojimas savyje prabūti dar ir dar, ir dar vieną dieną, kalendoriuje braukomi langeliai ir skaičiuojamos dienos iki to momento, kada įsės į lėktuvą ir ramia širdimi pasakys: „Lietuva, aš grįžtu!” - tai kaina, kurią moka mūsų broliai, sesės, tėvai, bičiuliai. Įvertinus visus jausmus ir išgyvenimus, kuriuos patiria svetur iškeliavę mūsų draugai, imi mąstyti, ar geresnis duonos kąsnis yra vertas tokios aukos? Ar geresnės kokybės drabužis, prabangesnė mašina tikrai yra verta tokios kainos, kurią mes mokame? Ar ilgesingos mylimų žmonių akys yra vertos, viso labo, pinigų, uždirbamų ten, kur Tavęs niekas nelaukia, šalyje, kuri yra Tau svetima? Aš atsakyčiau, kad ne. Visa tai yra per didelė kaina, kurią žmonės pasirengę mokėti ir, deja, moka.

Gal esu optimistė, gal naiviai mąstau, tačiau šventai tikiu, jog ir Lietuvoje galima susikurti sau tokį gyvenimą, kokio mes ir norime. Įdėtos pastangos, galimybių ieškojimas, sunkus, varginantis darbas, bemiegės naktys kuriant planus ir ieškant optimaliausių sprendimų yra kaina, kurią verta mokėti. Mes norime visko labai greitai, „čia ir dabar“, užmirštame, kad greitai uždirbami pinigai yra lygiai taip pat greitai išleidžiami, mes lekiame ir skubame gyventi. Dėl ko mes taip darome? Vien tam, kad pasipuikuotume prieš draugus gražesne mašina? O gal dėl to, kad visiems parodytume, jog ant mūsų dėvimų marškinėlių puikuojasi etiketė „ Dolce&Gabbana“? Jūs tikrai manote, kad visa tai turi vertę? Ar visa tai tikrai yra gyvenimo prasmė? Ar būtent dėl to mes norime aukoti savo jaunystę ir gyvenimo laiką?

Baigusi bakalauro studijas mąsčiau apie išvykimą svetur. Tačiau dėkoju Dievui, jog mano mintis nukreipė kita linkme, kad mano širdyje įžiebė dar didesnę meilę Tėvynei, šaliai, kurioje gimiau ir užaugau, kurioje susiformavo mano asmenybė, kurioje gyvena mano Tėvai, kurioje gimė mano svajonės, kurioje gyvena tie, kuriems esu brangi. Būtent šioje šalyje jaučiuosi laiminga ir mylima. Nors mano atlyginimas nesiekia kelių tūkstančių litų per mėnesį, nors gyvenu kukliame bendrabučio kambarėlyje, nors ant mano drabužių nesipuikuoja garsių mados kūrėjų vardai, o mano šaldytuvas kartais būna ir apytuštis, tačiau aš laiminga. Šį žodį tariu iš visos širdies, nes man laimę suteikia ne materija, man laimė yra kur kas platesnė sąvoka. Laimė – tai gyvenimas ten, kur nori širdis, laimė – tai buvimas su tais, su kuriais jautiesi laiminga, laimė – tai artimi žmonės, kurie man yra didžiausia vertybė, laimė – tai noras dirbti vardan savo šalies, kurios ateitimi aš tikiu. Laimė – tai ne pinigai, laimė – tai svajonės, tikslai, kuriuos Tu nešioji savyje, ir aplinka, kurioje šypsena Tau sklinda iš širdies.

Tad artėjant šventiniam laikotarpiui, norėčiau paraginti kiekvieną susimąstyti, ar vergavimas fabrikuose, žemės ūkiuose yra tikrai tie dalykai, kuriems mes norime paaukoti savo gyvenimą?! Mes dažnai užmirštame, kad gyvename tik vieną kartą, tad nugyvenkime tą vieną kartą prasmingai ir su tais, kuriuos mes vadiname savo draugais, savo šeima, savo namais.

 

Bernardinai.lt

Rašyti komentarą gali tik prisijungę lankytojai. Prisijungti »
  • komentuoti
  • skaityti komentarus (12)
  • komentarų RSS
  • spausdinti

RENGINIAI

Dienos mintis baneris

REKOMENDUOJAME

Kelionė su Bernardinai.lt Nr. 18

Šįsyk norėjome pabrėžti mokinystę, kaip susitikimą su Mokytoju. Susitikimą, kuris keičia gyvenimą. Apie tai geriausia pasakoti kalbinant žmones, kurių gyvenimas švyti susitikimo šviesa.

Brabander

Galvojome, kaip pranciškonams įsitraukti į Klaipėdos miesto šventę, ir nusprendėme, kad būtų prasminga atkreipti dėmesį į miesto ištakas, nutarėme aplankyti tuos Baltijos jūros pakrantės miestus, kuriuose pranciškonai įsikūrė, prieš atvykdami į Klaipėdą.

VII šeimų susitikimas Milane

Milane gegužės 30 d. prasidės VII Pasaulinis šeimų susitikimas, į kurį susirinkusios šeimos iš viso pasaulio apmąstys labai aktualią ir svarbią temą: „Šeima: darbas ir šventė“.

Profesorius Marco Rossi

Krikščionio gyvenime vaizdas yra viena iš raiškos formų, tačiau jos neužtenka. Reikalinga patirtis. Gana dažnai iškyla būtent ši grėsmė, kad turime raiškos formas, už kurių nėra visiškai nieko.

Vaikų chorų šventė Kretingoje

Gegužės 26 dieną Kretingoje vyks XXII Vaikų ir jaunimo bažnytinių chorų šventė „Sveika, Jūrų Žvaigžde“, į kurią tradiciškai susirenka kelios dešimtys vaikų ir jaunimo chorų ne tik iš Žemaitijos, bet ir iš visos Lietuvos.