Lina Jurkonytė. „Laimė – tai noras dirbti dėl savo šalies, kurios ateitimi aš tikiu“
![]() |
|
Nuotraukos autorius Šarūnas Mažeika/BFL |
Artėjant šventiniam laikotarpiui, daugelis Lietuvą palikusių žmonių keliauja atgalios, į Tėvynę. Jie sugrįžta, tačiau, deja, tik kaip svečiai, be noro pasilikti čia, Lietuvoje, tačiau su ilgesio kupinomis širdimis šiai šaliai. Kodėl taip yra? Tikriausiai daugelis atsakytų paprastai: „Vykdoma politika mus skatina ieškoti geresnių gyvenimo sąlygų svetur.“ Arba: „Nematome savo ateities Lietuvoje.“
Taip, neneigsiu, Lietuvoje gyvenimo sąlygos yra kur kas prastesnės už kitų Europos valstybių. Nedarbas, skubotai ir neapgalvotai priimti įstatymai skatina žmones ieškoti kitų alternatyvų. Skaudu taip sakyti, tačiau šis krizinis laikotarpis mūsų valstybei kainavo labai brangiai – keli šimtai tūkstančių emigrantų. Tai kaina, kuri baugina. Mūsų tauta ir taip maža, nykstanti. O ši emigracijos banga dar labiau priartino ją prie išnykimo ribos. Skaudžiausia yra tai, kad Lietuvą palieka jauni žmonės, kurie ir yra bet kurios valstybės ateitis, nesvarbu, ar tai būtų Lietuva, ar Airija, ar Ispanija. Jaunimas yra ta jėga, kurios rankose sutelktas svarbiausias tikslas – išsaugoti, kurti ir puoselėti savos šalies rytojų. Tam tikslui pasiekti reikia tik noro, didelio noro, ir pastangų iš dviejų pusių – politinio šalies elito ir pačių piliečių.
Pati esu jauna asmenybė, jaunas žmogus, kuris taip pat galėjo pasirinkti, mano manymu, ne patį lengviausią, o priešingai, kur kas sunkesnį kelią – išvykimą, o ne pasilikimą Lietuvoje. Daugelis paprieštarautų mano pasakymui „sunkesnis kelias“.
Žvelgiant mano akimis, emigrantai yra labai stiprūs žmonės. Jie pasirenka nežinomybę, pasirenka gyvenimą toli nuo šeimos, draugų, namų, daugelis palieka vaikus, sutuoktinius vardan geresnio duonos kąsnio. Ilgesys širdyse, ašaros akyse, nuolat mintis aplankantys draugų, artimųjų veidai, stiprybės ieškojimas savyje prabūti dar ir dar, ir dar vieną dieną, kalendoriuje braukomi langeliai ir skaičiuojamos dienos iki to momento, kada įsės į lėktuvą ir ramia širdimi pasakys: „Lietuva, aš grįžtu!” - tai kaina, kurią moka mūsų broliai, sesės, tėvai, bičiuliai. Įvertinus visus jausmus ir išgyvenimus, kuriuos patiria svetur iškeliavę mūsų draugai, imi mąstyti, ar geresnis duonos kąsnis yra vertas tokios aukos? Ar geresnės kokybės drabužis, prabangesnė mašina tikrai yra verta tokios kainos, kurią mes mokame? Ar ilgesingos mylimų žmonių akys yra vertos, viso labo, pinigų, uždirbamų ten, kur Tavęs niekas nelaukia, šalyje, kuri yra Tau svetima? Aš atsakyčiau, kad ne. Visa tai yra per didelė kaina, kurią žmonės pasirengę mokėti ir, deja, moka.
Gal esu optimistė, gal naiviai mąstau, tačiau šventai tikiu, jog ir Lietuvoje galima susikurti sau tokį gyvenimą, kokio mes ir norime. Įdėtos pastangos, galimybių ieškojimas, sunkus, varginantis darbas, bemiegės naktys kuriant planus ir ieškant optimaliausių sprendimų yra kaina, kurią verta mokėti. Mes norime visko labai greitai, „čia ir dabar“, užmirštame, kad greitai uždirbami pinigai yra lygiai taip pat greitai išleidžiami, mes lekiame ir skubame gyventi. Dėl ko mes taip darome? Vien tam, kad pasipuikuotume prieš draugus gražesne mašina? O gal dėl to, kad visiems parodytume, jog ant mūsų dėvimų marškinėlių puikuojasi etiketė „ Dolce&Gabbana“? Jūs tikrai manote, kad visa tai turi vertę? Ar visa tai tikrai yra gyvenimo prasmė? Ar būtent dėl to mes norime aukoti savo jaunystę ir gyvenimo laiką?
Baigusi bakalauro studijas mąsčiau apie išvykimą svetur. Tačiau dėkoju Dievui, jog mano mintis nukreipė kita linkme, kad mano širdyje įžiebė dar didesnę meilę Tėvynei, šaliai, kurioje gimiau ir užaugau, kurioje susiformavo mano asmenybė, kurioje gyvena mano Tėvai, kurioje gimė mano svajonės, kurioje gyvena tie, kuriems esu brangi. Būtent šioje šalyje jaučiuosi laiminga ir mylima. Nors mano atlyginimas nesiekia kelių tūkstančių litų per mėnesį, nors gyvenu kukliame bendrabučio kambarėlyje, nors ant mano drabužių nesipuikuoja garsių mados kūrėjų vardai, o mano šaldytuvas kartais būna ir apytuštis, tačiau aš laiminga. Šį žodį tariu iš visos širdies, nes man laimę suteikia ne materija, man laimė yra kur kas platesnė sąvoka. Laimė – tai gyvenimas ten, kur nori širdis, laimė – tai buvimas su tais, su kuriais jautiesi laiminga, laimė – tai artimi žmonės, kurie man yra didžiausia vertybė, laimė – tai noras dirbti vardan savo šalies, kurios ateitimi aš tikiu. Laimė – tai ne pinigai, laimė – tai svajonės, tikslai, kuriuos Tu nešioji savyje, ir aplinka, kurioje šypsena Tau sklinda iš širdies.
Tad artėjant šventiniam laikotarpiui, norėčiau paraginti kiekvieną susimąstyti, ar vergavimas fabrikuose, žemės ūkiuose yra tikrai tie dalykai, kuriems mes norime paaukoti savo gyvenimą?! Mes dažnai užmirštame, kad gyvename tik vieną kartą, tad nugyvenkime tą vieną kartą prasmingai ir su tais, kuriuos mes vadiname savo draugais, savo šeima, savo namais.
KOMENTARAI
Komentarai surikiuoti nuo naujausio iki seniausio (rodyti atvirkščiai)
Stai istrauka is vienos, neseniai isvykusios is Lietuvos moters uzrasu:
"Paskutinė stotelė, degalinė Kalvarijos pasienyje. Laukdama, kol mūsų vairuotojai pavalgys, įsitikinau, kad posakis "Visa Lietuva išvažiuoja" - ne iš piršto laužtas: per pusvalandį čia sustojo bene septyni panašūs mikroautobusai, pilni keleivių. Žmonės į užsienį važiuoja su mažais vaikais, į priekabas susikrovę namų apyvokos daiktus, dviračius... Galima pagalvoti, kad mūsų šalyje karas ir visi skuba evakuotis."
Visa cikla galima rasti cia: http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/zmones/emigranto-uzrasai-1-kodel-isvaziavau-485432/
@baltrus: "Dezertyravimas niekur ir niekada nebuvo laikomas moraliai švariu dalyku." Zinoma. Bet cia manau ne dezertyravimas, cia DEPORTACIJA. Nuosekli. Nuoseklesne, negu i Sibira. Jau sakykim ka norim, bet jei zuvis, gyvendama pasmirdusiam prude, pamatys koki upeli i grynesni vandeni - ji ten ir plauks. Supraskim pagaliau: zmones is Lietuvos bega ne tik del materialiniu priezasciu. Bent jau dauguma (ypac jaunimas) bega, nes cia nebegalima kvepuoti ... Isisakijusi korupcija nuo virsaus iki apacios, neapykanta savo kaimynui, valdzios akyplesiskas turto siekimas ... pareigu, ne zmogaus sugebejimu garbinimas ... Ir visa tai (pasidavimas sitam tyciojimuisi) pateikiama kaip "meile Tevynei" ... Ta akis badanti diskrepancija tarp realybes ir sukiu ir yra paskutinis lasas priverciantis daugeli isvaziuoti. Leisti save deportuoti. Sutinku - tai silpnumo israiska. Gal butu geriau, jei tie apie 0.7 mln nebutu isvaziave. Del to socialines problemos Lietuvoje butu uzastrejusios iki kritines ribis. Butu arsus sukilimas. Gal net kruvinas. Isvaziuodami jie uztesia Lietuvos agonija, jos apsivalyma.
P.S. Kalbedami apie emigrantus daugelis Lietuvoje vis dar turi galvoje tuos "treninginius berniukus", vaziavusius pirmais nepriklausomybes metais. Bet ponai, laikai pasikeite - dabar emigruoja Lietuvos sviesuomene, jos jaunimas!
Šiaip matau tokią problemą, kad emigrantų vaikai jau nebus lietuviai. Dezertyravimas niekur ir niekada nebuvo laikomas moraliai švariu dalyku. Suprantu, kai išvykstama pasisemt žinių ar kai tikrai neįmanoma egzistuoti, bet ar tokių atvejų dauguma? Kai kas palieka savo kraštą ir dėl pilno šaldytuvo... Skaitykit Laučiaus pokalbį su Juliumi Sasnausku.
Labas, matematike. Issipilde jusu ir mano pranasystes --- peretklius lietuviskai kalbanciu Lietuvos pilieciu bus sekmingai nurasinejamas. Tiek to. Man i galva atejo pora minciu. Valdzia (savanaudiska, kaip ir kiekvienas atskirai paimtas pilietis) yra tokia, kokiai rinkejai leidzia buti. Rinkejai savo nepasitenkinima reiskia dviems budais : isleidzia susikaupusi pykti, nepasitenkinima komentuodami ivykius ir tampa jiems lengviau; susikrauna krepsius ir isvyksta svetur. Abu atvejai, Lietuvos valdziai nedaro jokio poveikio. Komentaru niekas neskaito isskyrus tokius pat komentuotojus. O mokesciu moketoju ir pilieciu valdzia importuos is uzsienio pakankamai. Linksmu sv. Kaledu ir laimingu naujuju metu.
Deja kol neismirs sena karta,tol mes ir neizengsim i pazadetaja zeme.Todel daugelis ir bega kurie nemato ateities.Idomu butu suzinoti ar tie kurie Lietuvoje yra visi is meiles ir didelio patriotizmo like?Jei atskymas butu saziningas,koks butu procentas?
Nuosirdus straipsnis, labai patiko! Bet ir naivus. Tarkim kad ir: "o mano šaldytuvas kartais būna ir apytuštis, tačiau aš laiminga." Kazin nuo ko? Nuo tuscio saldytuvo, ar nuo del to, kad jis stovi Lietuvoje, ne kur nors Anglijoje? Dauguma lietuviu nebenori buti "laimingais nelaimeje." Jie isvaziuos. Jie liks lietuviais. Kas pasikeis? Viena tikrai pasikeis: greit nebebus kam is Lietuvos isvaziuoti! Greit lietuvaiciai bus gime Amerikose, Anglijose ir kitur ... Kas tos tragedijos kaltininkas - gana aisku: korumpuota valdzia, ir lietuvio polinkis kysiams. Oh, ar mes tuos du musu didziausius priesus iveiksim?
Kokie mūsų privalumai, kuriuos turėtume vystyti? Koks pavyzdys, kurį galime pasirinkti?
Vertingiausias idealas yra didysis kunigaikštis Gediminas. Svarbiausias jo veiklos bruožas, aktualus šiandien, yra atvirumas pasauliui. Jis bendrauja su suverenais užsieny, kaip su jam lygiais. Jis kviečia žmones iš užsienio, kad bendradarbiauti Lietuvos darbuose. Gedimino Lietuva yra susieta su Vakarais, bet žino kelią į Rytus. Gedimino Lietuva naudoja Vakarų kadrus, technologijas, įgūdžius ir darbo etiką, kad spręsti žmonių, gyvenančių Rytuose, problemas, tame tarpe padedant Rytams atsispirti ekspansijai iš Vakarų. Su Gedimino pagalba žmonės iš Vakarų gali pasinaudoti Rytų resursais, bet Rytų gyventojai yra Gedimino apsaugoti nuo Vakarų kultūrinio bei politinio dominavimo.
Mes, lietuviai, turime Gediminui būdingą Rytų ir Vakarų kultūrų suvokimą. Mes ne tik galime, bet ir privalome tęsti Gedimino kultūrinę, ekonominę bei politinę misiją.
Šiltas, jautrus rašinys, už kurį labai AČIŪ jaunajai Autorei. Būtent taip, mano supratrimu, ir turėtų mąstyti jaunas žmogus. Jaunystėje ypač tinka būti optimistu, romantiku ir tikėti savo svajonių išsipildymu. Jei tai pavyksta išsaugoti ir brandžiame amžiuje, tai dar puikiau.
Deja, ne visos jaunystės svajonės pildosi... Kartais gyvenimas taip viską susuka, kad negali patikėti, jog tai vyksta su pačiu tavimi... Tačiau svajoti, tikėtis, siekti ištikimybės savo jaunystės idealams vistiek verta.
Su artėjančiomis šventėmis, mieli tautiečiai, esantys Lietuvoje ir visame plačiame pasaulyje. Mintimis tomis dienomis ir vėl būsime visi kartu - Lietuvoje.






















Broliai kapucinai





















Man sis straipsnis primine jaunas dienas,pilnas idealizmo ir svajoniu. Svajones isliko ir dabar, be ju neisivaizduoju gyvenimo. Taciau sukurta seima ir gimes sunus idealus gerokai pakoregavo. Pilnai sutinku su autore "jos laimes savokos" supratime. Tai artimi zmones, su kuriais autore yra laiminga. Tam,kad buti laimingu su jais, turi sudaryti salygas buti laimingiems ir jiems su tavimi. Ir kaip seimos vyras ir tevas galiu pasakyti, ziurint i apytusti saldytuva laimes pojuti gali isgyventi tik nejauciantis uz tai atsakomybes zmogus. Toks jaunatvisko nerupestingumo ivaizdis subyra sukurus šeima, sulaukus vaiku. Stai tada prasideda tikrasis noras buti laimingam su laimingais ir mylinciais zmonemis. Ir pradeda zmones ieskoti galimybiu atsistoti ant koju. Tik labai daznu atveju isvyksta uzdarbiauti zmogus is seimos ne tam, kad pasipuostu marskineliais ar automobiliu skambiais pavadinimais. Be elementariu gyvenimo ir pragyvenimo salygu ir vizijos i ateiti, laime ilgai netruks. Is esmes straipsnis grazus, verciantis pagalvoti, kazkiek agituojantis, nesmerkiantis besielgianciu kitaip. O tai jau yra labai geras ir pozytivus poziuris. Ir duok Dieve,kad tokiu straipsniu daugiau butu ( o ir komentatoriu, kaip Bernardinuose). Nors idealistiska, bet visgi link Lietuvos, srove teka.