Andriaus Staniulio nuotrauka (eFoto.lt)

Žemiau aptarsiu ne realią, o išgalvotą Lietuvos istoriją, pateiktą Palemono legendoje, ir pasiūlysiu tris skirtingas, bet tiesiogiai tarpusavyje susijusias šios legendos interpretacijas.

Rusėniškai rašyti Lietuvos metraščiai pasakoja apie lietuvių legendinį protėvį – Romos didiką Palemoną, atvykusį kadaise į Nemuno šalį drauge su penkiais šimtais bajorų, iš kurių kilmingiausi buvę keturi: Kentaurų giminės kunigaikštis Dausprungas, Kolonų giminės kunigaikštis Prosperas, Ursinų giminės kunigaikštis Julijonas ir Rosių giminės kunigaikštis Hektoras. Paties Palemono giminės metraščiai nemini, tačiau pažymi, kad jis buvęs paties Romos imperatoriaus giminaitis.

Šios legendos turinys ir kilmė aiškinami skirtingai. Vieni specialistai randa šių legendinių veikėjų istorinius prototipus – šio mito atsiradimo metu realiai gyvenusius italus, vienaip ar kitaip susijusius su Lietuva ir turėjusius tuos pačius vardus ir pavardes. Kiti linkę manyti, kad šių giminių pavadinimai iš tikrųjų reiškia ne pavardes, o tų giminių turėtus herbus. Išvertus šiuos pavadinimus iš lotynų kalbos, turėsime: Kentauro, Stulpų, Meškos ir Rožės herbus. Tokie herbai tikrai egzistavo Senojoje Lietuvoje. Juos turėję didikai galėjo paskatinti šios legendos kūrimą, kad įtvirtintų savo išskirtinį kilmingumą.

Kartais pastebima, kad kai kurie iš šių herbų priklausė ne tik atskiroms didikų šeimoms, bet ir etniniams Lietuvos valstybės vienetams – žemėms. Pavyzdžiui, Meškos herbas tradiciškai priklauso Žemaitijai, Stulpai kadaise naudoti kaip lietuvių žemės herbas. Plėtojant šią mintį, galima spėti, kad mito kontekste ir kiti du herbai priklauso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėms: Rožė – rusėnams, o Kentauras – jotvingiams, kurių palikuoniais laikyti Juodosios Rusios (apie Naugarduką) gyventojai. Kentauro herbą turėjo iškiliausia suslavėjusių baltų stačiatikių giminė – kunigaikščiai Alšėniškiai (beveik tuo pačiu metu susigiminiavę tiek su Vytautu, tiek su Jogaila), o lotyniškas rožės pavadinimas (rosa) labai primena rusėnų vardą, kurie vadino save tiesiog rusais arba rosais.

Šis aiškinimas leidžia manyti, jog Palemono legendą skelbiančių Lietuvos metraščių autoriai suvokė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kaip keturių tautų – lietuvių, žemaičių, jotvingių ir rusėnų – junginį. Pasakodami apie Palemono giminės pabaigą metraščiai įvardija valstybę kaip Lietuvos, Žemaitijos, Naugarduko ir Rusios Didžiąją Kunigaikštystę.

Taigi Palemono mito sukūrimo laikais Lietuva buvo suvokiama dvejopai: kaip atskiros lietuvių tautos ir jos gyvenamos žemės pavadinimas ir kaip keturių tautų – lietuvių, žemaičių, jotvingių (tuomet jau juodrusių) ir rusėnų – visuma. Tad, pasak šios legendos, romėnišką kilmę turėjo lietuviai ne siaurąja, o plačiąja prasme: ne vien etniniai lietuviai, bet ir kitos trys pagrindinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tautos: žemaičiai, juodrusiai (buvę jotvingiai) ir rusėnai. Visų keturių tautų protėviai atvykę iš Romos su savo simboliais.

Toks mito perskaitymas verčia atitinkamai aiškinti ir jos pagrindinį veikėją Palemoną, kurio graikiškas vardas reiškia ‘kovotojas’. Jau pastebėta, kad šio vardo simbolinis atitikmuo – tai Vytis, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbas. Ši interpretacija paaiškina, kodėl Palemono legendoje pagrindinis herojus, skirtingai nuo keturių savo kilmingųjų palydovų, neturi herbo: jis pats yra valstybės herbo prototipas.

Heraldinė mito interpretacija. Taigi Palemono legendos pagrindą sudaro penki realūs herbai, prikurtos tik dviejų herbų funkcijos, bet ir jos remiasi objektyviais dalykais: lotyniškojo žodžio rosa sąskambiu su rusėnų vardu ir ypatinga Alšėniškių giminės padėtimi Senosios Lietuvos valstybėje. Tikėtis iš legendos tikroviškumo negalima, tačiau šio mito tikroviškumas išties didelis.

Religinė mito interpretacija. Palemono legendos pagrindinių veikėjų vardai yra skirtingos kilmės: du lotyniški, du graikiški ir vienas baltiškas. Dviejų Palemono palydovų vardai – Prosperas ir Julijonas – yra lotyniški ir simbolizuoja lietuvių ir žemaičių žemių katalikiškumą. Trečias vardas – Hektoras – yra graikiškas ir simbolizuoja Rusios stačiatikiškumą. Ketvirtas palydovo vardas – Dausprungas – nėra nei lotyniškas, nei graikiškas – todėl, kad Juodosios Rusios nebuvo galima vienareikšmiai susieti nei su katalikybe, nei su stačiatikybe: ten buvo paplitusios abi šios tradicijos. Tačiau baltiškas Dausprungo vardas pabrėžia baltiškąją juodrusių kilmę. Paties Palemono vardas yra graikiškas, bet pats jis yra romėnas, taigi Romos graikas, jungiantis savyje abi – katalikų ir stačiatikių – tradicijas. Tai Vakarų ir Rytų Bažnyčių unijos idėja, gyvavusi Senojoje Lietuvoje muo pat lietuvių krikšto, bet buvusi itin aktuali po 1439 m. Florencijos bažnytinės unijos.

Bažnytinės unijos idėją išreiškia paties Palemono, o ne kurio nors iš jo kilmingųjų palydovų, vardas. Lietuvos istorijoje išties būta valdovo, vykdžiusio tokią bažnytinę politiką – tai Lietuvos Didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis, valdęs abi šalis 1447–1492 metais. Jo tėvas – Stuplų herbo gediminaitis katalikas Jogaila, motina – prieš santuoką į katalikybę perėjusi Kentauro herbo stačiatikė Zofija Alšėniškė. Tikėtina, kad Palemono idėja sukurta būtent Kazimiero Jogailaičio valdymo laikais.

Kalbinė mito interpretacija. Visų penkių pagrindinių Palemono legendos veikėjų vardai turi konkrečią vidinę semantiką. Šių vardų tiesioginės reikšmes simbolinės: Prosperas (Lietuva) reiškia „Laimingas“, Julijonas (Žemaitija) reiškia „Julijaus (Cezario) kareivis“, Hektoras (Rusia) reiškia „Tvirtai laikantis, valdantis“, Dausprungas (Juodoji Rusia) reiškia „Daug, sočiai valgantis“, o visų jų vado vardas Polemonas (ne Palemonas!) reiškia „Kovotojas“. Šių vardų visuma sudaro virtualų, bet prasmingą sakinį, kuriame pagrindinio vado vardas apibrėžiamas jo kilmingųjų palydovų vardų semantika: Kovotojas – tai yra laimingas, sočiai valgantis, tvirtai valdantis Julijaus (Cezario) karys. Kadangi Kovotojas – tai Vytis, čia turime simbolinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbo apibrėžimą.

Išvada. Palemono mitas yra svarbių simbolių rinkinys. Tiek religinė, tiek kalbinė jo interpretacija susiveda į heraldinę, kuri ir laikytina pagrindine šios legendos ašimi.

Taigi Palemono mito svarbiausia idėja tokia: iš Romos atvykę legendiniai asmenys simbolizuoja keturių Lietuvos tautų vienybę. Ši legenda įamžina keturių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etninių žemių sąjungą ir jos simbolį – Vytį. Toks patriotinis mitas sukurtas XV a. viduryje arba antrojoje pusėje, kilus pavojui Lietuvos nepriklausomybei, todėl Palemono legendoje valstybingumo simboliai pateikti kaip neatskiriama keturių Lietuvos tautų kilmės dalis. Štai šios sąsajos esmė: kilmės atimti neįmanoma, todėl su ja siejamas valstybingumas – amžinas; net ir sugriovus valstybę, jos aukščiausieji simboliai išlieka, įrašyti į kilmės mitą.

Pranešimas skaitytas gruodžio 14 dieną Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui skirtoje lituanistų konferencijoje „Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai“.