Re­li­gi­ja – vie­nas iš dau­ge­lio žmo­gui, pa­cien­tui bū­din­gų fe­no­me­nų, su ku­riais su­si­du­ria lo­go­te­ra­pi­ja. Ta­čiau, lo­go­te­ra­pi­jos po­žiū­riu, ir re­li­gin­ga, ir ne­re­li­gin­ga eg­zis­ten­ci­ja – tai gre­ta vie­nas ki­to eg­zis­tuo­jan­tys fe­no­me­nai, ku­rių atžvil­giu ji pri­va­lo lai­ky­tis neut­ra­lios nuo­sta­tos. Juk lo­go­te­ra­pi­ja yra vie­na psi­cho­te­ra­pi­jos kryp­čių ir užsi­im­ti ja – bent jau pa­gal Aust­ri­jos gy­dy­to­jų ko­dek­są – te­ga­li gy­dy­to­jai. Jau vien to­dėl lo­go­te­ra­peu­tui, kaip gy­dy­to­jui, da­vu­siam Hi­pok­ra­to prie­sai­ką, tu­rė­tų rū­pė­ti, kad jo tai­ko­ma lo­go­te­ra­pi­nė me­to­di­ka ir tech­ni­ka tik­tų kiek­vie­nam li­go­niui – ti­kin­čiam ar ne, kad jo­mis ga­lė­tų nau­do­tis kiek­vie­nas gy­dy­to­jas, kad ir ko­kia bū­tų jo as­me­ni­nė pa­sau­lė­žiū­ra. Ki­taip ta­riant, re­li­gi­ja ga­li bū­ti tik lo­go­te­ra­pi­jos ob­jek­tas, bet ne jos pa­grin­das. Lai­ky­da­mi šiuo pa­grin­du me­di­ci­ną, pa­mė­gin­ki­me at­ri­bo­ti lo­go­te­ra­pi­ją nuo te­olo­gi­jos; mū­sų ma­ny­mu, tai ga­li­ma pa­da­ry­ti taip.

Psi­cho­te­ra­pi­jos tiks­las – sie­los išgy­dy­mas, re­li­gi­jos tiks­las – sie­los išga­ny­mas. Kuo ski­ria­si šie tiks­lai, pa­aiškės pri­si­mi­nus, kad tam tik­ro­mis ap­lin­ky­bė­mis siek­da­mas išga­ny­ti ti­kin­čio­jo sie­lą, ku­ni­gas są­mo­nin­gai ri­zi­kuo­ja dar la­biau pa­di­din­ti emo­ci­nę įtam­pą – jis ne­ga­li nuo to ap­sau­go­ti. Juk pir­mi­niai ku­ni­go mo­ty­vai anaip­tol ne psi­cho­hi­gie­ni­niai; pa­sak vie­no są­mo­jin­go jė­zui­tų vie­nuo­lio iš JAV, re­li­gi­ja nė­ra tik prie­mo­nė, gelbs­tin­ti nuo psi­cho­so­ma­ti­nės skrandžio opos. An­tra ver­tus, nors pra­di­niai re­li­gi­jos ke­ti­ni­mai ne­su­si­ję su sie­los gy­dy­mu ar li­gų pro­fi­lak­ti­ka, vis dėl­to vi­sai to ne­ke­tin­da­ma re­li­gi­ja ga­li pa­da­ry­ti psi­cho­hi­gie­ni­nį ar net psi­cho­te­ra­pi­nį po­vei­kį, su­teik­da­ma žmo­gui to­kį prie­globs­tį ir to­kią at­ra­mą, ko­kių jis ne­ras­tų nie­kur ki­tur: prie­globs­tį ir at­ra­mą trans­cen­den­ci­jo­je, ab­so­liu­te. Pa­našus šalu­ti­nis po­vei­kis kar­tais ly­di ir psi­cho­te­ra­pi­jos pro­ce­są, tam tik­rais at­ve­jais grą­ži­nan­tį pa­cien­tus prie se­niai užvers­tų pir­map­radžio, ne­są­mo­nin­go, išstum­to re­li­gin­gu­mo ver­smių. Taip ga­li nu­tik­ti, bet gy­dy­to­jas nie­ka­da ne­tu­rė­tų kel­ti sau to­kio tiks­lo, – ne­bent su­si­tik­tų ir ben­drau­tų su pa­cien­tu kaip tos pa­čios kon­fe­si­jos ti­kin­ty­sis; bet tai reikštų, kad nuo pat pradžių el­gia­si su pa­cien­tu ne kaip gy­dy­to­jas.

No­rė­da­mi api­bū­din­ti žmo­giško­jo mat­mens san­ty­kį su die­viškuo­ju, ga­lė­tu­me pa­si­telk­ti auk­si­nio pjū­vio tai­syk­lę. Anot jos, mažes­nio­ji vi­su­mos da­lis su­tin­ka su di­des­ni­ą­ja taip, kaip di­des­nio­ji su vi­su­ma. Ar ne­ga­lė­tu­me to pa­ties teig­ti apie gy­vū­no ir žmo­gaus bei žmo­gaus ir Die­vo san­ty­kį? Kaip žinia, gy­vū­nui bū­din­ga tam tik­ra ap­lin­ka, o žmo­gus „tu­ri pa­sau­lį“ (Ma­xas Sche­le­ris); ta­čiau šio pa­sau­lio san­ty­kis su ant­gam­ti­niu toks, koks gy­vū­no ap­lin­kos san­ty­kis su žmo­giškuo­ju pa­sau­liu. T. y. kaip gy­vū­nas ne­įsten­gia su­pras­ti žmo­gaus ir jo pa­sau­lio, žvelg­da­mas iš sa­vo ap­lin­kos, taip žmo­gus ne­pa­jė­gus su­vok­ti ant­gam­ti­nį pa­sau­lį.

Tar­ki­me, beždžio­nei da­ro­mos skaus­min­gos in­jek­ci­jos sie­kiant gau­ti se­ru­mo. Ar ji ka­da nors įstengs su­pras­ti, ko­dėl tu­ri ken­tė­ti? Iš sa­vo ap­lin­kos beždžio­nė ne­ga­li su­vok­ti žmo­gaus, įtrau­ku­sio ją į sa­vo eks­pe­ri­men­tus, sam­pro­ta­vi­mų: žmo­gaus pa­sau­lis, pras­mės pa­sau­lis jai ne­pri­ei­na­mas, ne­pa­sie­kia­mas, į šį mat­me­nį ji ne­ga­li įženg­ti. Ar ne­rei­kė­tų tar­ti, kad žmo­gaus pa­sau­lį sa­vo ruožtu pra­noks­ta ki­tas, jau žmo­gui ne­pa­sie­kia­mas pa­sau­lis, ku­rio pras­mė – aukš­čiau­sia pras­mė – tik ir te­ga­li su­teik­ti pras­mę žmo­gaus kan­čiai.

Psi­cho­te­ra­pi­ja pri­va­lo pa­si­lik­ti šia­pus ti­kė­ji­mo ap­reiški­mu; juk tai, kad žmo­gus pri­pa­žįs­ta ap­reiški­mą, jau liu­di­ja jį ap­si­spren­dus ti­kė­ti. An­tra ver­tus, vi­siškai be­pras­miška įro­di­nė­ti ne­ti­kin­čia­jam, esą pa­si­tai­ko ap­reiški­mų, – lai­ky­da­mas juos ap­reiški­mais jis jau ir bū­tų ti­kin­tis.

Nors mi­nė­jo­me, kad lo­go­te­ra­pi­ja tu­rė­tų lai­ky­ti re­li­gi­ją „tik“ sa­vo ob­jek­tu, vis dėl­to ši jai la­bai rū­pi dėl pa­pras­tos priežas­ties: lo­go­te­ra­pi­jos kon­teks­te lo­gos reiškia pras­mę. Išties, žmo­gaus štai-bū­tis vi­sa­da peržen­gia sa­vo ri­bas, vi­sa­da yra nuo­ro­da į pras­mę. To­kios štai-bū­ties pa­grin­das – ne žmo­gaus ma­lo­nu­mas, ga­lia ar sa­vęs re­a­li­za­vi­mas, o pras­mės įgy­ven­di­ni­mas. To­dėl lo­go­te­ra­pi­ja kal­ba apie „va­lią siek­ti pras­mės“ (Wil­le zum Sinn).

Re­li­gin­gu­mo fe­no­me­nui pri­skir­da­ma ne vien ti­kė­ji­mą Die­vu, bet ir ben­dres­nį ti­kė­ji­mą pras­me, psi­cho­te­ra­pi­ja vi­sai pa­grįs­tai do­mi­si šiuo fe­no­me­nu ir ti­ria jį. Čia ji išvien su Al­ber­tu Eins­tei­nu, pa­sak ku­rio, klaus­ti apie gy­ve­ni­mo pras­mę ir reiškia bū­ti re­li­gin­gam.

Šiaip ar taip, ga­li­me tvir­tin­ti: nors lo­go­te­ra­pi­ja, kaip psi­cho­te­ra­pi­jos at­mai­na, pri­klau­so prie me­di­ci­nos, psi­chiat­ri­jos, vis dėl­to ji tu­ri tei­sę do­mė­tis ne tik va­lia siek­ti pras­mės, bet ir va­lia siek­ti ga­lu­ti­nės pras­mės, ku­rią esu lin­kęs va­din­ti ant­pras­me (Über-Sinn). Re­li­gi­nis ti­kė­ji­mas ga­liau­siai yra ti­kė­ji­mas šia ant­pras­me, pa­si­ti­kė­ji­mas ja.

Žinia, to­kia re­li­gi­jos sam­pra­ta ne­daug tu­ri ben­dra su kon­fe­si­niu ri­bo­tu­mu ir jo išda­va, re­li­gi­ne trum­pa­re­gys­te, kai Die­vas lai­ko­mas bū­ty­be, ku­riai te­rū­pi, kad kuo dau­giau žmo­nių ja ti­kė­tų ir dar taip, kaip pri­sa­ko ta ar ki­ta kon­fe­si­ja. Ne­ga­liu įsi­vaiz­duo­ti, kad Die­vas bū­tų toks smul­kme­niškas. An­tra ver­tus, ne­ga­liu įsi­vaiz­duo­ti, kad bažny­čiai bū­tų pras­min­ga rei­ka­lau­ti, jog ti­kė­čiau. Aš ne­ga­liu už­si­ma­nęs įti­kė­ti, kaip ne­ga­liu už­si­ma­nęs pa­mil­ti, tai­gi pri­mes­ti sau mei­lės, kaip ne­ga­liu pri­mes­ti sau vil­ties. Yra da­ly­kų, ku­rių ne­ga­li už­si­ma­nęs ir ku­rie ne­at­si­ran­da pa­rei­ka­la­vus ar pa­lie­pus. Pa­pras­tas pa­vyz­dys: ne­ga­liu juok­tis pa­gal ko­man­dą. Pa­no­rė­jus, kad juok­čiau­si, rei­kės pa­plu­šė­ti ir pa­pa­sa­ko­ti anek­do­tą.

Pa­našiai es­ti ir mei­lės, ir ti­kė­ji­mo at­ve­ju: jais ne­pa­ma­ni­pu­liuo­si. Tai in­ten­cio­na­lūs fe­no­me­nai, at­si­ran­dan­tys tik ta­da, kai nušvin­ta adek­va­tus ob­jek­tas.

Vie­ną die­ną ma­ne klau­si­nė­jo ame­ri­kie­tė žur­na­lo Ti­me ko­res­pon­den­tė. Ji pa­si­tei­ra­vo, ar aš ne­pa­ste­bįs ten­den­ci­jos trauk­tis nuo re­li­gi­jos. At­sa­kiau, kad ten­den­ci­ja trauk­tis aki­vaiz­di, bet ne nuo re­li­gi­jos, o nuo tų kon­fe­si­jų, ku­rioms, re­gis, te­rū­pi varžytis tarp sa­vęs per­vi­lio­jant ti­kin­čiuo­sius. Žur­na­lis­tė pa­klau­sė, ar tai ne­reiškia, kad ga­liau­siai at­si­ras uni­ver­sa­li re­li­gi­ja? At­sa­kiau, kad, prie­šin­gai, ar­tė­ja­me ne prie uni­ver­sa­laus, o prie as­me­ni­nio, ne­pa­pras­tai su­as­me­nin­to re­li­gin­gu­mo, kai kiek­vie­nas, kreip­da­ma­sis į Die­vą, at­ras sa­vą, as­me­ni­nę, jam ar­ti­miau­sią kal­bą.

Žino­ma, tai anaip­tol ne­reiškia, kad ne­liks ben­drų ri­tu­a­lų ir sim­bo­lių. Juk yra dau­gy­bė kal­bų, ta­čiau ar dau­ge­lio jų ne­vie­ni­ja ben­dras rai­dy­nas? Šiaip ar taip, re­li­gi­jų įvai­ro­vė pri­me­na kal­bų įvai­ro­vę. Nie­kas ne­ga­li teig­ti, kad jo kal­ba pra­našes­nė už ki­tas: kiek­vie­na kal­ba kal­bė­da­mas žmo­gus ga­li at­ras­ti tie­są – vie­ną tie­są, ir kiek­vie­na kal­ba jis ga­li klys­ti ar net me­luo­ti. Pa­našiai ir kiek­vie­na re­li­gi­ja ga­li bū­ti tar­pi­nin­kas, pa­de­dan­tis jam ras­ti ke­lią pas Die­vą – vie­ną Die­vą.

Iš knygos Vik­tor E. Frankl „Žmogus prasmės akivaizdoje“, vertė Austėja Merkevičiūtė, „Katalikų pasaulio leidiniai“, 210

0