Gruodžio 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje vyko Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui skirta lituanistų konferencija „Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai“. Viena iš renginio dalyvių buvo profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Dalia Dilytė, kurios pranešimą ir siūlome.

Jame, pasak teksto autorės, pateikiamas bandymas perskaityti Kristijoną Donelaitį kitaip.

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad Donelaitis yra daug filosofiškesnis, negu gali atrodyti. Yra išlikusi eiliuoto jo laiško, dabar sąlygiškai vadinamo eilėraščiu „Ihr Schatten schneller Zeit“, dvidešimties eilučių ištrauka. Ji tikrai nenusipelno iki šiol vyravusio atsainaus ir abejingo Donelaičio tyrėjų ar mėgėjų žvilgsnio. Šis tekstas yra paguodos laiškas giminaičiui ir bičiuliui, mirus jo žmonai.

Proginė poezija XVIII amžiuje klestėjo, nes kiekvienas prakutęs žmogus gebėjo eiliuoti. Sveikinimų, panegirikų, paguodos ir užuojautos kūrinėliai pylėsi kaip iš gausybės rago, žymesni asmenys juos publikuodavo. Šiai poezijai būdingos iš vieno veikalo į kitą keliaujančios standartinės frazės, standartiniai antikiniai ar Apšvietos epochos modifikuoti įvaizdžiai.

Donelaičio laiškas tyrėjams ilgai atrodė panašus į tradicinius tų laikų užuojautos eilėraščius. Tačiau pažiūrėjus atidžiau galima tvirtinti, jog Donelaitis, rašydamas tradicinio žanro eilėraštį, pademonstravo išskirtinį talentą. Mat reikia atkreipti dėmesį į tai, kad eilėraštis kupinas pačioje pabaigoje paminėto graikų filosofo Heraklito skelbtos pasaulio Visybę (Alles) apimančios priešybių kaitos, nepaliaujamo esaties kitimo ir tapsmo, kontrastų dvasios, susietos su atomistinės teorijos kūrėjo Demokrito teiginiu apie Nieko arba Tuštumos (Nichts) buvimą. Jame tvyranti pesimizmo ir optimizmo priešprieša irgi būdinga abiejų graikų filosofų vaizdui. Beje, sąvoką Nichts Donelaitis sieja su tuo pačiu veiksmažodžiu zerfallen (suirti), kaip ir Johannas Wolfgangas Goethe heraklitiškos dvasios eilėraštyje „Eins und Alles“. Donelaitis rašo: Bis es mit seinem Nihts in seinem Nichts zerfiel („Kol suiro į Nieką savajame Nieke“), o Goethe: „Denn Alles muß in Nichts zerfallen“ („Visa turi suirti į Nieką“). Apie Goethe's įtaką Donelaičiui negali būti kalbos, nes Goethe parašė savo eilėraštį geru pusšimčiu metų vėliau, praėjus 41 metams po Donelaičio mirties. Matyt, reikėtų galvoti, kad abu poetai naudojosi bendrais šaltiniais. Tad pirmiausia, be jokių abejonių, eilėraštį reikėtų priskirti prie geriausių lietuvių literatūros filosofinių eilėraščių. O antra, turime džiaugtis ir didžiuotis, kad lietuvių poetas, parašydamas tokį intelektualų laišką, gerokai pralenkė daugumą savo laikmečio proginės poezijos autorių.

Patyrinėjus Donelaičio pasakėčias, aišku, kad jos nė kiek nenusileidžia XVIII amžiaus poetų Friedricho von Hagedorno, Christiano Fürchtergotto Gellerto, Magno Gottfriedo Lichtwerio ir kitų kūriniams. Siužetų originalumo požiūriu Donelaitis kūrė panašiai, kaip ir jo amžininkai, kai kurias pasakėčias rašę ezopiniais motyvais, o kai kurių siužetus sukūrę patys.

Pritaikius Gottholdo Ephraimo Lessingo pasakėčios teoriją Donelaičio pasakėčioms, išeitų, kad mūsų poetas sukūrė ir paprastų, ir sudėtingų pasakėčių. Prie paprastų būtų galima priskirti pasakėčias „Šuo Didgalvis“ ir „Vilks provininks“. Joms abiem būdingas vienas apibendrinimas: stiprieji neteisingai skriaudžia silpnuosius. Kitos pasakėčios priklausytų sudėtingų pasakėčių tipui. Pavyzdžiui, „Pasakos apie šūdvabalį“ mėšlavabalio vaizdas siejamas su nešvara bei nevalyvumu, o grikvabalių vaizdas – su kenkėjiškumu. Tai pirmoji apibendrinimo pakopa. Bet pasakėčia ja nesitenkina, jai reikia dar vieno, Lessingo žodžiais tariant, moralinio teiginio, būtent pamąstymų apie tai, ar gali blogieji pasimokyti iš blogųjų. Tad Donelaičio pasakėčios yra gerokai sudėtingesnės ir, Lessingas pasakytų, filosofiškesnės, nei gali atrodyti į jas pažvelgus paviršutiniškai.

Bet didžiausias Donelaičio nuopelnas yra tas, kad jis sukūrė ypatingą, dar niekur negirdėtą neregėtą epo rūšį, sudarančią didaktinio ir herojinio epų sintezę. Poetas nekartojo nei grynojo herojinio, nei grynojo didaktinio epo principų. Pasinaudodamas ir vieno, ir kito epo duotybėmis, sukūrė visiškai naujo žanro ir siužeto kūrinį. Tokio epo nebuvo antikoje. Nesekė mūsų poetas ir XVIII a. poemų tradicija.

Iš didaktinio epo į „Metus“ atkeliavo pamokymų ir patarimų nuostata. Poetas pataria, ragina, moko nepamiršti protėvių nustatytų žemės ūkio taisyklių, dievotumo ir dorovinių normų tradicijų, neprarasti tautinio identiteto. Beje, didaktiškumas būdingas ir herojiniam epui. Karaliaučiaus krašto sūnus, labai žymus vokiečių XVIII a. literatūrologas Johannas Christophas Gottschedas, kurio kūrinius Donelaitis gerai žinojo, teigė, kad geras epas būtinai turi turėti didaktinį užtaisą.

Iš herojinio epo Donelaičio nusižiūrėta veikėjų kategorija skatina su ja susijusio elemento dialogo atsiradimą. Poemoje nerandame personažų vidinių pokalbių su savimi, kalbėjimo savo širdžiai ar svarstymų mintyse. „Metuose“ vyrauja dialogai. Iš gražiai sudėtų, retorikos taisykles atitinkančių kalbų sudaryti „Metų“ veikėjų dialogai yra natūralus epinio kūrinio elementas. Dialogų gausa rodo, kad Donelaičiui labiausiai rūpėjo sukurti ne pavienių individų, o visos Vyžlaukio krašto lietuvių valstiečių bendruomenės, siejamos komunikacijos ir dialogiškumo santykių, vaizdą. Tuo tarpu poeto amžininkų Saint-Lambert’o, Bernis, Thomsono ir kitų poemose kalba tik autorius, personažų pokalbių ten nėra.

Su senovės epais ir senovine pasaulėjauta „Metus“ sieja ciklinio laiko idėja, išreikšta Saulės kelionės dangumi vaizdu. Poemoje meiliai saulele vadinama Saulė pavasariop grįžta ir kopia į zenitą, o rudenį ritasi tolyn, visą laiką diktuodama valstiečių darbus ir užsiėmimus. Poemos pabaigoje miršta bendruomenės vadovas seniūnas Pričkus, bet poetas teigia, jog niekas tuo nesibaigia: lietuviai gyvens toliau, vėl dirbs tuos pačius darbus, smagius pavasarius keis karštos vasaros, riebūs rudenys, sniegingos žiemos, ir ratas suksis kaip sukęsis. Amžinajame būties rate gimstama, senstama, mirštama, viskas kartojasi, nieko naujo neatsitinka. Tad nereikia stebėtis, kad epas su tokia idėja neturi svaiginančių posūkių kupino siužeto: „Metuose“ neskubant vaizduojami darbštuoliai ir tinginiai, valstiečių sueigos, jų pokalbiai, darbai ir valgiai, vestuvės, ponų sugedimas ir kietaširdiškumas. Kartojantis tiems patiems ratu bėgančio gyvenimo elementams, nei naujovės, nei individualumas nėra pageidautini, todėl tokiam epui nereikia įvairiapusiai ir ryškiai individualizuotų charakterių: Lauras, Selmas, Krizas, Dočys, Slunkius ir kiti poemos veikėjai paženklinti tik keliais amžių, dorovines ypatybes nusakančiais ženklais.

„Metuose“ randame būdingą bet kurio epinio kūrinio elementą katalogą, kilusį, kaip manoma, iš magiškos formulės, pakviečiančios išvardytą daiktą atsirasti čia ir dabar. Katalogų yra ne tik antikiniuose epuose, bet ir „Nibelungų giesmėje“, Tasso „Išlaisvintoje Jeruzalėje“, Miltono „Prarastajame rojuje“ ir kituose epuose. Katalogu epo autorius tarsi įtvirtina kiekvieno paminėto daikto ar reiškinio egzistenciją. Išskaičiuodamas ir įvardydamas įvairius lietuvių valstiečių pasaulio dalykus (žmones, paukščius, graužikus, vabzdžius, žvėris, gyvulius, javus, daržoves, grybus ir kitus kasdieninio maisto produktus), Donelaitis stengiasi neleisti jiems pasilikti nebūtyje ir pašaukia juos būti, įtvirtina ne tik valstiečių buities, bet ir jų būties tvarką, amžinumą, pilnatvę.

Su herojiniu epu „Metus“ sieja veikalą persmelkusi viežlybumo idėja, atitinkanti graikų sąvoką àret$ arba romėnų virtus. Dabar neturime vieno žodžio šioms talpioms, apimančioms ir dorybingumą, ir narsumą, ir sąžiningumą, ir garbingumą, ir dievotumą, ir pareigingumą, ir tradicijų gerbimą, ir kitus tobulo žmogaus bruožus, sąvokoms išreikšti. Donelaitis savo epui tokį žodį buvo radęs. Radinys gal ir nėra perimtinas, nes žodis „viežlybumas“ yra nelietuviškas, bet poeto gebėjimą išsiversti su vienu gerąsias žmogaus savybes aprėpiančiu žodžiu reikėtų labai vertinti. Juk viežlybas yra tas „Metų“ žmogus, kuris neišsižada savo protėvių gyvensenos, papročių, kalbos, kuris sąžiningai atlieka savo darbą, kuris negirtuokliauja, yra garbingas, padorus, dievotas, teisingas, tvarkingas. Viežlybumas, kaip ir àret$ ar virtus, yra visos bendruomenės idealas, jos gyvavimo bei išlikimo garantas.

Donelaičio veikėjai nėra nei karvedžiai, nei karaliai, nei narsūs eiliniai kariai ar jūrininkai, kurių knibždėte knibžda herojiniuose epuose. Vyžlaukio krašto būrai nedalyvauja kare, tačiau Donelaitis pabrėžia, kad jie gyvena apimti nuolatinės kovos būsenos ir įtampos, priešiškoms jėgoms, tai yra dvarui ir atėjūnams kolonistams be paliovos puolant ir kėsinantis į jų turtą, papročius, moralę, egzistenciją. Heroizmo jiems reikia nė kiek ne mažiau, negu, pavyzdžiui, Trojos gynėjams. Kaip ir Troja, lietuvių bendruomenė turi išlikti, išsilaikyti svetimųjų apsiaustyje. Tai labai sunki, amžina, alinanti kova.

Apsuptiesiems lietuviams priešintis yra nė kiek ne lengviau, o gal dar ir sunkiau. Trojėnai susidurdavo su apsiautusiais miestą užpuolikais mūšių lauke, ten priešas buvo aiškus ir neabejotinas, o į Vyžlaukio kraštą sėlinanti svetimųjų įtaka yra apgaulingai viliojanti apdarų prašmatnumu, svaigalais ir skanumynais, įvairiopu moraliniu palaidumu.

Šio krašto valstiečiai tegali priešintis tik viežlybumu: darbštumu, prisirišimu prie savo kalbos ir papročių, griežtu dorumu ir garbingumu. Tam reikia karžygiško atkaklumo, kantrybės ir narsos. Būrai turi be paliovos kautis su savo ydomis (tinginyste, nevalyvumu, polinkiu į vagystes, klastas ir kitomis) ne tiek dėl asmeninio tobulumo ar amžinojo išganymo, kiek dėl bendruomenės išlikimo.

Donelaitis nuolatos kartoja, kad jie turi būti ir turi jaustis esą kitokie ir geresni negu atėjūnai. Poetas pabrėžia būrų vertę. Jis sako, kad ujami ir niekinami būrai neturi gėdytis savo padėties, savo vyželių. Poetas teigia, jog būrai gali didžiuotis savo darbu išlaiką visus kitus gyventojus. Valstiečio darbas, Donelaičio teigimu, yra ir tam tikro intelektualumo mokykla. Tie, kurie nemoka valstiečio darbų, dažnai kvailai nusišneka. Donelaitis pabrėžia, jog protu kaimo žmonės dažnai pranoksta miestiečius. Būrai toli gražu pralenkia ir atėjūnus, ir miestiečius morale, jų gyvensena tobulesnė.

Donelaitis herojizuoja savo veikėjus. Tam tarnauja hiperbolės. Iki šiol aiškinta, kad hiperbolė yra viena būdingiausių Donelaičio satyrinės išraiškos formų, bet iš tikrųjų hiperbolė dažniausiai reikalinga epinės herojinės erdvės, didumo, monumentalumo įspūdžiui sukurti. Pavyzdžiui, komišku tyrėjai laikė kiaulės svilinimo epizodą:

O Mikols darže taip smarkiai svilina kuilį,

Kad per mylią dūmai, nei debesiai pasikėlę,

Saulę su žvaigždėms ir šaltą mėnesį tamsin.

(RG 345–347)

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, kad kiaulės svilinimą vaizduojanti hiperbolė nėra visiškai nepriklausoma, ji įterpta į retorinę gradacijos figūrą: prieš tai poetas pasakė, kad Bendiksas pjauna žąsiną, Paikžentis – aviną, Vauškus – bulių. Atrodo, buliaus vaizdu gradacija galėtų baigtis, bet ji nesibaigia, nes Donelaitis sugalvoja dar didesnį dalyką, išreikštą puikia, vaizdinga epine hiperbole: Mykolas taip smarkiai svilina kiaulę, kad dūmai net dangų siekia. Kadangi pirmieji gradacijos nariai nėra satyriniai, tai ir paskutinio negalime laikyti satyriniu. Tai viena. Antra, nepaisant neįtikimų dalykų (kur tai matyta, kad saulė, mėnulis ir žvaigždės kartu danguje būtų ir svilinamos kiaulės dūmai juos užtamsintų!), ši hiperbolė išreiškia ne pašaipą, ne Donelaičio norą pasityčioti (toks noras būtų visiškai nelogiškas ir neaiškus), o didžiulį jo džiaugsmą, kad uoliai, atkakliai, ištvermingai vargę ir triūsę būrai rudenį turi tiek daug maisto. Tai patvirtina toliau einančios eilutės: Taigi dabar dešrų visokių bus prisivalgyt / Nės lašinių bei kumpių jau rūkyt pakabytų / Žiemai pas būrus daugybė didelė kaba (RG 348–350). Vadinasi, Mykolas visai nėra satyrinis personažas. Priešingai, tai herojiškas personažas. Poetas šiuo vaizdu parodo ir valstiečių darbo, ir jo rezultatų didybę. Paprastas būras šiame epizode nėra nereikšmingas žemės kirminas, jo veiksmai, kaip ir herojinių epų veikėjų, įgyja kosminį mastą. Kiaulės svilinimo vaizdas „Metuose“ yra panašus į Vergilijaus „Eneidos“ karo stovyklos laužų vaizdą. Tų laužų dūmai irgi tamsina žvaigždynus, ir šimtai Vergilijaus tyrinėtojų laiko šį vaizdą herojizuojančiu karius vaizdu. Tai kodėl mes taip niekiname Donelaitį ir save, kad laikome šį epizodą komišku? Panašiai „Metuose“ herojizuojami Krizas, Enskys ir kiti būrai. Tą pačią funkciją atlieka ir tankiai vartojami stiprinamieji žodžiai „didelis“, „didus“, „daug“, „baisus“, „smarkus“ ir panašūs. Tokio pobūdžio dalykai labai intensyvina vaizdą, teikia jam epinio sodrumo, raiškumo, pakylėtumo.

Tokie milžiniški yra Donelaičio nuopelnai ne tik lietuvių, bet ir pasaulio literatūrai, nes panašaus epo XVIII amžiuje niekas nebuvo sukūręs. Pasaulinės kultūros elementus padaręs savo savastimi ir panaudojęs savo idėjoms išsakyti, poetas atidavė jai naują produktą.

Lenkdamiesi jo talentui, privalėtume dar gerokai pasidarbuoti: reikėtų naujo jo Raštų leidimo, reikėtų tokių jo kūrybos komentarų, kokie, pavyzdžiui, yra parašyti Dantės „Pragarui.“ Beje, tokių komentarų rašymui praverstų ir kolegų kalbininkų pagalba. Šia proga norėčiau jų prašyti parengti ir išleisti tokį Senosios lietuvių raštijos žodyną, iš kurio būtų aišku, kokį žodį koks rašytojas pirmas padarė literatūros žodžiu. Esami anų laikų žodynų leidimai (Sirvydo, Brodovskio) nelabai daug tegali padėti dėl to, kad žodžio buvimas leksikologijos darbe yra kiek kitoks dalykas nei jo buvimas literatūros kūrinyje. Donelaitis „Metus“ pabaigė žodžiu „vargsim“, taip išsakydamas žmogaus gyvenimo prasmę. Tad turime dar nemažai pavargti Donelaičio ir lietuvių kultūros labui.