Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, šiais mokslo metais Europos šalių aukštosiose mokyklose studijavo šiek tiek daugiau nei 7 tūkst. Lietuvos studentų. Tai sudaro 3,5 proc. visų Lietuvoje studijuojančių. Ir nors išvykstančiųjų skaičius po truputį didėja (2007 m. užsienyje studijuojančių lietuvių buvo 6 tūkst. 800), švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius yra užsiminęs, jog daug lietuvių, nors ir pradeda studijuoti užsienio universitetuose, ilgai neištvėrę grįžta ir bando stoti į Lietuvos aukštąsias mokyklas.

Priežasčių tam itin daug. Įvardyti ir kultūriniai skirtumai, ir prastesnis kalbos mokėjimas, nepritapimas prie naujos bendruomenės. Ir, kaip kažkada teigė ministras, netenkinanti užsienio aukštųjų mokyklų studijų kokybė.

Netyčia teko susipažinti su dabartiniu Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) architektūros studijų programos pirmo kurso studentu Domu Markevičiumi.

Jis prieš kelerius metus baigė mokyklą ir pradėjo mokytis Utrechto aukštojoje menų mokykloje, Olandijoje. Studijavo urbanistinį dizainą ir interjero dizainą, tačiau, praėjus pusmečiui, studijas metė. Nedaug trūko, kad pradėtų mokslus Jungtinėje Karalystėje, tačiau, pabuvęs ten, apsisprendė grįžti į Lietuvą ir stoti į VGTU architektūros studijų programą.

Kaip pats apie save sakė Domas, kalba jis daug. Išties daug, bet tai nereiškia, kad neįdomiai. „Bernardinai.lt“ su vaikinu kalbėjo apie studijas čia ir ten, apie kilusius sunkumus. Pats svarbiausias klausimas, kodėl jis grįžo į Lietuvą, kai didelė dalis abiturientų tik ir tesvajoja apie lagaminų supakavimą, jų pridavimą oro uoste ir bent kelių valandų skrydį.

Zenekos nuotrauka

Kaip nusprendei išvažiuoti mokytis?

Mokykloje nuo dešimtos klasės turėjau fantastišką kompaniją. Mūsų buvo gal penkiolika. Vieni kitų gimtadieniams rengdavome staigmenas ir šiaip gerai leidome laiką. Galiausiai baigėme mokyklą, ir jie liko tais žmonėmis, prie kurių esi prisirišęs taip, kad galima juos vadinti šeima. Daugelį jų traukė užsienis. Visi kažkur įstojo pagal savo norus, į skirtingas šalis. Aš taip pat galvojau, ką man daryti. Sakau, ir man reikia galvą „praplauti“ kažkuo labai keistu. Pradėjau ieškoti. Italija traukė ir Ispanija – šiek tiek, bet apsisprendžiau ten nestudijuoti.

Dauguma draugų buvo priimti į Jungtinės Karalystės universitetus, bet manęs ta šalis netraukė. Nors ir nebuvau ten buvęs, turėjau tokį stereotipą, kad ten nelabai mielas kraštas, todėl ieškojau vietos kitur.

Utrechto centras

Domo Markevičiaus nuotrauka

Viena lietuvė įstojo į Utrechto universitetą Olandijoje, pasiūlė ir man, sakė, jog dar turėčiau spėti sutvarkyti dokumentus. Visai džiaugiausi sužinojęs apie galimybę, nes Olandija – dizaino kraštas.

Iki birželio 1-osios užpildžiau dokumentus ir man parašė, jog birželio 10-ąją vyks stojamieji egzaminai, tačiau aš atsisakiau ten vykti. Atsiprašiau ir pasakiau, jog man šiek tiek per toli. Jie paprašė atsiųsti savo darbų internetu. Aš nusiunčiau, man dar davė užduočių, kurias įvykdžiau, ir mane priėmė. Kartu įstojau ir Lietuvoje į Vilniaus dailės akademiją (VDA), į architektūrą.

Svarsčiau, ką rinktis: ar likti čia, ar važiuoti ten. Tada pagalvojau, o kodėl ne? Jei lėksiu kažkur į kitą šalį, man nutiks kažkas naujo. Galvojau, jog neturiu čia laikytis įsitvėręs, juk neturiu ko prarasti. Gal prarasiu visus savo pinigus, bet vis vien gyvas ir sveikas liksiu.

Taip ir padariau. Rugpjūčio 15-ąją išskridau, nes universitete turėjo prasidėti įvairiausi pažintiniai užsiėmimai.

Klausant Tavęs atrodo, jog nekilo jokių sunkumų. Ar ir nuvykus viskas buvo taip paprasta?

Olandijoje kyla didelė problema dėl apgyvendinimo. Universitetas pats minėjo, kad kambario ieškoti reikia tris mėnesius prieš atvykstant, antraip nieko neįmanoma rasti. Ieškoti taip anksti nepradėjau. Tiesa, buvau radęs kambarį pas senelių porelę, kurie rengėsi išvažiuoti, tačiau jie nustatė datą, kada turėčiau pasirodyti. Tai buvo per greitai, tad aš nusprendžiau nesielgti labai spontaniškai ir dar paieškoti.

Kelias į fakultetą

Domo Markevičiaus nuotrauka

Radau ir kitų kambarių, tačiau šeimininkai reikalavo susitikti. Tai yra viena priežasčių, kodėl aš išvykau dar neturėdamas kur apsistoti.

Susiradau hostelį, ir nors tai buvo vienas įdomiausių hostelių, kuriuose teko gyventi, ten ne viskas klostėsi puikiai. Gyvendamas ten radau vieną kambarį, išskubėjau pasišnekėti su šeimininkais, ir bendrajame kambaryje palikau kompiuterį. Kol manęs nebuvo, kompiuterį pavogė. Tai buvo geras „išsivalymas“, nes supratau, jog galima ir kažką kita veikti, ne tik naudotis kompiuteriu. Štai taip susipažinau su Olandija.

Gerai, kad gavau tą kambarį, dėl kurio išbėgau palikęs visus savo daiktus, tačiau tas kambarys buvo ganėtinai toli, visai kitame mieste, tiksliau – Utrechto priemiestyje. Vilniaus kontekste tą vietą prilyginčiau Grigiškėms. Tačiau to miestelio Senamiestis buvo prie pat upės, vakarais ten būdavo itin gražu.

Tačiau ilgainiui išaiškėjo, kad nuomotoja – japonė moteris – nuomodama butus ir kambarius klastoja sutartis. Studentai, dažniausiai iš užsienio atvažiavę, ne visada perprasdavo visus nuomos sutarties punktus, tad juos būdavo lengviau apsukti. Ji galėjo išmesti nuomininką bet kuriuo metu, tik užsinorėjusi. Tačiau su universiteto pagalba problemas išsprendėme, ir aš likau ten gyventi.

Kaip prasidėjo studijos? Kaip Tau sekėsi?

Fakultetas

Domo Markevičiaus nuotrauka

Aš studijavau urbanistinį dizainą ir interjero dizainą. Per pirmus metus, kiek supratau, studijose labiau akcentuojami bendrieji dalykai, o tik vėlesniuose kursuose prasideda specializacijos. Kaip netrukus paaiškėjo, tas kursas pritaikytas dizaineriams, o ne architektams.

Rugsėjo 1-ąją prasidėjo studijos. Dabar jau galiu palyginti: jos buvo visiškai kitokios nei Lietuvoje.

Kuo jos skyrėsi nuo dabartinių tavo studijų VGTU?

Niekas ten neakcentavo piešimo įgūdžių, kruopštumo, pagrindinis dalykas buvo idėja, jos pagrįstumas ir kūrybiškumas, akcentuotas ne tikslas, o kelias to tikslo link. Mokėmės nagrinėti kūrybos kelią. Tikriausiai tokią praktiką galima susieti su pirmaisiais studijų metais.

Darbas fakultete

Domo Markevičiaus nuotrauka

Nors tai buvo įdomu, tačiau ganėtinai sunku: aš čia gyvenau vieną gyvenimą, visiškai griežtą, o ten buvo daug laisviau. Dėl to kartais ta sistema džiugino, o kartais labai erzino: mes kaip vaikai žaidžiame kažką, o man norisi kai ko rimto! Tačiau po kelių mėnesių gal priaugau, o gal prie to pripratau, ir dabar suprantu, kad tai buvo naudinga.

Tačiau studijas vis dėlto nusprendei mesti. Kodėl?

Mano grupė buvo gana maža, praktiškai vien olandai, išskyrus porą žmonių iš Turkijos, Irano, mergina iš Latvijos. Tačiau net ir jie nemažai laiko gyveno Olandijoje, buvo įsikūrę. Kartkartėmis nueidavome į vakarėlius, ar šiaip į kavinę, tačiau truputį liūdino, kad esu svetimas.

Turiu pripažinti, jog buvau smarkiai pasiilgęs savo draugų, linksmybių, buvau pasiilgęs kažko spontaniško, keisto ir visiškai netikėto.

Domo portretas fakulteto interjere

Domo Markevičiaus nuotrauka

Artėjo vieno mano bičiulio gimtadienis. Jis sugalvojo, kad mums reikėtų lėkti į Gran Kanariją, nes kaip tik buvo radęs puikius bilietus. Sutikdamas negalvojau, jog bus gana svarbi savaitė, kad tikrinsimės darbus, tačiau susitariau su dėstytojais, jog juos patikrins iki mano išvykimo arba grįžus. Susitvarkiau su pusmečio skaitymais, tačiau atsirado kita problema. Po to pusmečio važinėjimo dviračiu gal po 20 kilometrų kasdien, išvargau. Beveik praradau motyvaciją mokytis, ir tai mane žlugdė.

Atvykau motyvuotas, galvojau, kad griebsiu viską į savo rankas, stengsiuosi išspausti, kas geriausia, o čia mane žlugdo visokie trukdžiai. Pagalvojau, ar šios studijos išties yra mano tikslas.

Kaip tik baigėsi sutarties su nuomotoja laikas. Kadangi nenorėjau su ja turėti reikalų, vėl aiškintis tų pačių neaiškumų, naujos vietos paieška tapo dar viena priežastimi, kuri mane paskatino pamąstyti, ar išties verta tęsti studijas.

Galiausiai sumojau, jog įstojau ne ten, kur visą laiką galvojau stoti – ne į architektūrą. Taip ir supratau, jog nebaigsiu šių studijų, juk jei jau dabar galvoju, kaip čia ištverti, tai kas bus vėliau?

Minėjai, kad Tau pavyko susitarti dėl išankstinių atsiskaitymų, sakei, kad dėstytojai tikrai tai suprato ir dėl to nekėlė jokių problemų. Susidaro toks įspūdis, jog universitete buvo gana daug laisvės. Gal galėtum papasakoti apie dėstytojus, apie santykį su jais ir pačias paskaitas?

Studentas ten yra draugas. Su dėstytojais niekada neteko patirti galios santykio, niekas niekada neakcentavo, jog dėstytojas viršesnis už studentą. Mes buvome kaip šeima.

Tik tik pamatę vieni kitus, važiavome į stovyklą, kurioje susirinko visi aukštosios mokyklos pirmakursiai. Susiskaldėme į mažas grupes visi kartu rengėme vaidinimą, bendraudami bandėme susipažinti.

Antrą kartą važiavome į Belgiją. Tai buvo specialybinė kelionė: nagrinėjome interjerus, susipažinome su Mastrichto universitetu, vakarais rengdavome vakarėlius ar keliaudavome į miestą. Visa tai darėme kartu su dėstytojais. Ir tikrai niekam nekildavo mintis, kad dėstytojai sėdės atskirai. Net per paskaitas visada sėdėdavome ratu ir bendraudavome. Tai buvo paprastas, bet labai daug duodantis bendravimas, atviras diskusijoms.

Kultūrinis trečiadienis 2009 m. rugsėjo 30 d.

Domo Markevičiaus nuotrauka

Paskaitos taip pat buvo visai kitokios, nei esu pratęs matyti. Pavyzdžiui, turėjome kultūrinį trečiadienį, kai eidavome į simpoziumus, į galerijas, vykdavome į kitus miestus ir turėdavome atlikti užduotis. Pavyzdžiui, Amsterdame mums parodė kvartalą, kuriame fotografavome mums įdomius objektus, o tada rengėme pristatymus.

Turėjome ir vieną keblią užduotį – nufotografuoti penkių Utrechto gyvenamųjų namų svetainių interjerus. Susiskirstėme į grupes ir ėjome prie namų, beldėmės, ir aiškinome, kokiu reikalu atėjome. Sulaukėme keistų reakcijų, kokių tikrai nebuvo galima tikėtis: vieni žmonės aprodė visą namą, kita moteris pakvietė išgerti kavos, ir tik vienas iš šešių žmonių nenorėjo mūsų įsileisti.

Smagios buvo erdvės dizaino pamokos, kuriose nagrinėjome medžiagas, ir kaip jas veikia erdvė, šviesa. Pirmai erdvės dizaino pamokai turėjome atsinešti po kartoninę dėžę. Dėstytojai liepė jas užsidėti ant galvų ir paklausė, ar gerai jaučiamės. Mes tvirtinome, jog jaukumo ten maža, tad užduotis buvo paversti dėžę kaip įmanoma jaukesne įleidžiant į ją šviesos, ar nuspalvinant.

Va taip ir mokėmės, labai keistais, bet įdomiais metodais, kur viskas suvokiama per asmeninę prizmę, per patyrimą. Aišku, buvo ir paprastesnių paskaitų, tokių kaip mokymasis dirbti AutoCad programa.

Apibendrinant, ką galėtum pasakyti apie universitetą?

Fakulteto valgykla

Domo Markevičiaus nuotrauka

Ten nereikėjo rašyti referatų, reikėjo daryti darbus, skirti jiems nustatytą laiką, o tada laukdavo peržiūros, ir taip be pabaigos. Jei nepiktnaudžiauji tau suteikiama laisve, elgiesi sąžiningai ir, nutikus kokiai bėdai, paaiškini, kodėl darbo negali atlikti laiku, arba kodėl nori atsiskaityti anksčiau, tave supranta.

Dar svarbu paminėti, kad medžiagas darbams daryti reikėjo pirkti pačiam, bet technikos universitete – kokios tik nori: ir medžio dirbtuvės su kompiuterinėmis staklėmis, gręžtuvai, ir plastiko dirbtuvės, kur gali išlieti ką tik nori, ir kalvė – metalo dirbtuvės.

Iš esmės dėl to universitete beveik gyvenau, nes vis būdavo darbų, atsirasdavo veiklos.

Mokslas Lietuvoje visai kitoks: išklausai paskaitų ir grįžti namo dirbti, nes sąlygų pasilikti universitete ir mokytis nėra.

Ar pasikeitė Tavo požiūris į architektūrą, į dizainą?

Galvoju, kad pasiteisino mano požiūris į dizainą. Pasitikrinau, jog tai yra bendravimas su žmogumi per daiktus. Olandai netgi socialinio dizaino sąvoką turi. Jie tiria, kaip sukurti vienokias ar kitokias erdves, kur žmonės vienaip ar kitaip bendraus, arba priešingai – nebendraus.

Kokių kultūrinių olandų ir lietuvių skirtumų pastebėjai, ar apskritai pastebėjai?

Kavos pertrauka

Domo Markevičiaus nuotrauka

Krito į akis tai, kad olandai nelinkę skolintis ir skolinti, kad ir kokia prasta situacija būtų. Jų elgesys kartais atrodydavo ne itin logiškas. Tarkime, aš toli gyvenau ir dalį daiktų turėdavau vežtis iš mokyklos į namus ir atvirkščiai, nes visi reikalingi daiktai į spintelę tiesiog netilpdavo. Jei ką pamiršdavau, atgal negrįždavau, nes tai truktų per daug laiko. Kai kartą pamiršau peiliuką raižymui, paklausiau, gal kas netyčia turėtų paskolinti, o mano kolegos iškart parodė greta esančią parduotuvę. Aš pasakiau, jog pirkti nenoriu, nes namuose padėta visa dėžė peiliukų, kurių vieną skolinusiam atvešiu kitą dieną. Tik tada mane pabandė suprasti ir paskolino reikiamą daiktą.

Dar prisimenu vieną vaikiną, kuris labai taupė pinigus ir niekad nepirkdavo medžiagų, viską darydavo iš atraižų. Mano nuomone, tokiu atveju nukenčia kokybė, nes norint padaryti gerą darbą, t. y. daiktą, kartais reikia investuoti į medžiagas. Pasiūliau jam naudoti savo priemones, nes iš Lietuvos buvau užsisakęs daug pigios medienos gabaliukų, didesnių lakštų. Jis atsisakė tvirtindamas, jog jam ir taip gerai. Tiesa, ilgainiui jis pradėjo naudoti mano turimas medžiagas, bet visą laiką prieš tai paklausdavo, ar tikrai gali imti.

Minėjai, kad rinkaisi tarp architektūros studijų VDA ir urbanistinio dizaino, interjero dizaino studijų Utrechte, o dabar studijuoji architektūrą VGTU. Kodėl praėjusiais metais nestojai į šią specialybę?

Pernai metais VGTU taip pat buvo pirmoje vietoje, o VDA – antroje. Į VGTU pritrūko balų, nes tik devynetui buvau išlaikęs mokyklinį lietuvių kalbos egzaminą. Šiemet perlaikiau, gerus balus gavau, tad į VGTU įstoti galėjau. VGTU teikiau ir teikiu pirmenybę, nes čia esančių studijų potencialas didesnis.

Ar pastudijavęs Utreche ir metęs studijas neplanavai keliauti į kokią kitą pasaulio šalį?

Birmingemas po viaduku

Domo Markevičiaus nuotrauka

Metęs studijas Utrechte sugalvojau pagyventi Jungtinėje Karalystėje. Tuo metu buvau sumąstęs pasilikti ten. Užpildžiau prašymus, išsiunčiau paraiškas. Tačiau nuėjęs į universitetą, susitikau su kitais studentais. Mus sugrūdo vienoje auditorijoje ir bandė išprovokuoti diskusiją apie architektūrą. Kadangi niekas nieko nesakė, aš pasakiau, jog vertinu brazilų architekto Oscaro Niemeyerio darbus, pritariu jo požiūriui į architektūrą. Visi susižvalgė, atrodė, jog niekas to architekto net girdėjęs nėra. Mane tai nustebino. 

Galiausiai, kai jau visus pradėjo kviesti į interviu, vienas britas priėjo prie manęs ir paklausė: „O tu domiesi architektūra?“ Atsakiau jam, kad domiuosi. Kitas jo klausimas buvo toks: „O tau futbolas nepatinka?“ Tai viską pasakė... Po interviu mane kvietė studijuoti, nereikalavo net kalbos egzamino, tačiau aš vis dėlto nusprendžiau važiuoti į Lietuvą. Jungtinėje Karalystėje man patinka tik muzika ir knygų kultas, nors pastarasis irgi daug abejonių kelia.

Apsvarsčiau visus studijų, gyvenimo Lietuvoje pliusus ir minusus ir grįžau į Lietuvą.

Ką laikytum pliusais, o ką – minusais?

Čia man patinka maistas, yra gražių merginų, daug įdomesni žmonės, yra artimieji. Ir privalumu, ir trūkumu laikau mažą bendruomenę. Viena vertus, visi vieni kitus pažįsta, antra vertus, maža bendruomenė lemia mažesnes galimybes realizuoti save. Galvojant apie kokį verslą, privalu nuolat svarstyti apie kitų šalių rinkas.

Dar man nepatinka tas vyraujantis pesimistinis požiūris. Be to, Lietuvoje vyrauja nekomunikabilumo ir pasyvumo kultūra. Tai matyti beveik visose Lietuvos gyvenimo sferose, taip pat ir universitete. Kai įstojau į VGTU, jie man neatsiuntė jokios man naudingos informacijos, kur ir kas vyks, kur galėčiau rasti daugiau informacijos apie mokslo pradžią, renginius, studijas, kitus svarbus dalykus.

Olandijoje visokiausia informacija apie susipažinimus, renginius, apgyvendinimą siunčiama kokiomis tik nori formomis. Negana to, nuolat klausinėjama, ar tau nereikia pagalbos. Jie rūpinasi studentais, stengiasi, kad studentai gerai jaustųsi, kad jiems nekiltų nereikalingų problemų ir nesusipratimų.

Smalsiausiems: filmukas apie Domo mokyklą Utrechte.

Kalbėjosi Kristina Urbaitytė