Elvyra

Zenekos nuotrauka

Su ponia Elvyra susipažinau visai atsitiktinai. Buvau patekusi į vieną eilinę mokslinę konferenciją, klausiausi kalbų ir piktinausi jų nykuma. Aplinkinių veidai buvo pilni nuobodulio, o galvos – minčių apie kavutės pertraukėlę. Vienintelis žmogus, smalsiai klausantis pranešimų, buvo ponia Elvyra, ir ji tai darė ne būtinybės verčiama, o noriai ir tiesiog nuginkluojamai dėmesingai. Dabar prisimenu Salingerio apysakos „Zujis“ heroję, įtikintą, kad verta keltis nuo sofos ir tęsti darbus, kurti ir kalbėti kitiems, nes pasiklausyti ateis Storoji Dama – tokį Jėzaus įvaizdį buvo sugalvojęs jos brolis Simoras. Todėl girdėdama daugybės menininkų nusivylimą, kad jų kūryba niekam neįdomi, arba, atvirkščiai, išnaudojama, virtusi snobiškų pokalbių tema, galiu juos nuraminti tik patikindama, kad į jų koncertus, parodas, knygų pristatymus ar paskaitas ateis ponia Elvyra.

Papasakokite apie save. Iš kur Jūs?

Nemokėsiu įdomiai kalbėti. Esu iš pautenas. Gimiau 1943 metais, pavasarį. Tai buvo Sadarečiaus kaime, Užpalių parapijoj. Vaikystėje mes iš ten išvykom, 1952 metais atsidūriau Vilniuje. Gailėjau savo kaimo, bet taip likimas lėmė, neturėjom kitaip kur dingt.

Vilniuje pradėjau mokytis, baigiau šešias klases Jeruzalės pradinėje mokykloje. Septintoje klasėje mane atidavė į Trakų mokyklą-internatą, nes mama sirgo, o mamos tetai, mamos senelės seseriai, buvo sunku mane išlaikyti, nors ji ir padėjo labai daug. Vienuolika klasių baigiau Trakų mokykloje-internate, tai buvo šiaip jau labai neblogai, geriau negu Vilniuj.

Paskui iškart pradėjau dirbti, nelabai turėjau kitokių galimybių. Pradėjau dirbti Skaičiavimo mašinų gamykloje, surinkimo ceche. Darbas buvo įdomus, nors iš pradžių nelabai – toks popieriukų kilojimas, bet paskui įėjau į cechą, išsimokiau būti metalo žymėtoja. Vėliau paaiškėjo, kad jau nelabai reikia, toks vyrukas žadėjo išeiti, bet neišėjo, o aš jau buvau ryžtingesnė ir susiradau kitą darbą, taip pat įrankių ceche. Įtikinau juos, kad metalo žymėtoja reikalinga, kad tekintojams ir frezuotojams būna gerai, kai pažymi dalis. Ir man ten visai neblogai sekėsi. Nuėjau, turėdama pirmą žymėtojos atskyrį, o paskui vis leisdavo antrą laikyti ir trečią, ir iki penkto išlaikiau, o sudėtingesnių nebebuvo. Taip dirbau septyniolika metų.

Vėliau pajutau, o ir spaudoj pradėjo rašyti, kad triukšmas labai gadina sveikatą. Nutariau išeiti iš gamyklos. Tuo metu gyvenau su mama, pokaris jai labai sugadino sveikatą. Išėjusi iš gamyklos, nors ten neblogai uždirbau, vidurkis buvo 200 rublių, ir moteriai tuo metu tai buvo neblogai. Išėjau į Sporto rūmus dirbti valytoja. Septyniolika metų dirbusi fabrike devyniolika dirbau valytoja-kiemsarge. Sporto rūmuose buvo labai įdomu, galėjome žiūrėti nemokamai koncertus, atvažiuodavo atlikėjų iš užsienio.

Ten nuėjau dirbti kokiais 1962 metais, tada buvo visai įdomu, o paskui darėsi vis silpniau, kol visai sunyko. Labai ryškiai atsimenu vieną dainininką iš Vengrijos, gana žymų, jis buvo labai talentingas ir žavus vyrukas. Kartą pasirodė tokia mergina iš užsienio, dainininkė, ji parodė užpakalį ir išėjo iš scenos, tada dar tai nebuvo labai madinga, ir tuo metu visiems buvo didelis smūgis. Ko tik nebūdavo. Buvo pirmas gražuolių rinkimas. Neatsimenu metų, gal kai laisvėjom, aš tada dar dirbau Sporto rūmuose. Kiek menu, pirmąją gražuole tapo Sabonio žmona.

Gyvenome Žalgirio gatvėje, turėjome darželį, buvo labai gražių medžių. Bet kai tiesė šiluminę trasą, sunaikino jį, sako, kitaip negalėjo pasielgti, nors aš jau buvau priprašius, kad kažkaip apeitų, bet, gaila, neišėjo.

O paskui,1989-aisiais, kai namą Žalgirio gatvėje nugriovė, gavau butą kažkaip netyčia Dominikonų gatvėje. Tuo metu Menininkų rūmai buvo kur dabartinė Prezidentūra. Todėl aš, kad man arčiau būtų, be to, ten tokių labai įdomių vakarų būdavo, pradėjau ieškoti juose vietos. Ir priėmė mane kiemsarge, taigi dirbau ir ten kiemsarge. Ėjau žiūrėti, kur įdomesnis gyvenimas. Mama buvo mirusi, jos nebereikėjo prižiūrėti, bet nenorėjau kur kitur eiti, turėdama metalo žymėtojos specialybę, nors buvau baigus vakarinį politechnikumą – metalo apdirbimą pjovimu. Taip dirbau ir visur vaikščiojau, viskas buvo man labai įdomu.

Kas tuo metu vyko Menininkų rūmuose? Ką geriausiai prisimenate?

Buvo toks susitikimas su Vytautu Žalakevičiumi. Kas pasirodė įdomu – jis toks nuostabus režisierius, jį turbūt aktoriai suprasdavo iš pusės žodžio ar kaip kitaip. Tada dalyvavo jis, dar kažkoks žymus aktorius iš Maskvos, jie dviese sėdėjo priešais mus. Aktorius kalbėjo labai įdomiai, o Žalakevičius tik sumojuodavo arba rankomis ar galvą papurtydavo. O žmonės ir sako man už nugaros (nors labai kultūringai klausė, ir beveik nešnekėjo): „Taigi sarmatą daro Lietuvai, nieko nepasako.“ Bet jis turbūt nešnekus, ko gero. Nors jo filmai man labai patinka.

Kai Rotušėje neseniai buvo Laimono Tapino knygos apie Vytautą Žalakevičių pristatymas, nežinojau, nors turėjo būti labai įdomu, o aš nežinojau ir nebuvau. Nesu net varčiusi jos.

Į pensiją išėjau 1999-ųjų rudenį. Pagal to meto įstatymus, man reikėjo dar dirbti gal metus ir septynis mėnesius daugiau nei sovietmečiu buvę 55 metai.

Ką tuo metu veikėte?

Iš pradžių išėjau atostogų. Vaikščiojau po Utenos rajoną, svečiavausi pas gimines ir pažįstamus savo krašte. Buvau nusipirkusi saldainių, dalijau visiems. Labai džiaugiausi, kad išeinu į pensiją. Niekad neturėjau stiprios sveikatos ir laukiau pensijos. Pasidžiaugiau rudeniu, grįžau į Vilnių ir pirmąją pensiją kaip skuduru per veidą gavau, žiūriu, kad net už butą negalėsiu sumokėti. Tada dar nepadaviau pareiškimo išeiti, o iki pavasario dirbau. Sulaukusi jo išėjau iš darbo. Tuo metu, 1999-ieji buvo labai sunkūs, jaunimas neturėjo darbo. Man pažįstama sakė: „Mano marti neturi darbo.“ Bet jei, sakau, tu laikaisi darbo išėjusi į pensiją, tai nesistebėk, kad kitiems jo trūksta.

2000 metų pavasarį radau skelbimą bažnyčioje, kviečiantį į kelionę aplink Lietuvą. Ir, aišku, užsimaniau. Visad labai mėgau keliauti. Kai buvau darbininkė, buvo lengviau, pigiau, ir po Sąjungą pakeliavau per atostogas. Užsirašiau į tą kelionę. Ji prasidėjo nuo Nidos. Atvažiavau traukiniu iki Klaipėdos ir prisijungiau. Ėjome per Žemaitiją, pro Latvijos pasienį, buvo labai įdomu. Visa kelionė buvo suplanuota 80 dienų, organizavo toks rimtas žmogus iš Klaipėdos. Bet nesu labai didelė kompanijų mėgėja. Ir nors įdomu buvo eiti, iš paskos važiavo autobusas, žmonės kartais mus sutikdavo ir pavaišindavo, bet man buvo sunku būti tarp žmonių. Ėjom nuo parapijos iki parapijos. Apžiūrėjom daug bažnyčių, šventorių, jų architektūrą. Labai nustebau Josvainiuose, miestelyje, gal net mažesniame už Užpalius, buvo tokia didžiulė ir graži bažnyčia. Paskui Laižuvoj kunigas aprodė Vienožinskio kapą ir pasakojo, kodėl Laižuva taip vadinasi. Atėję kryžiuočiai sakė: „Lai žūva, Dievas atsirinks, kas pagonis, kas tikintis.“ Tarsi nuo to ir pavadinimas – Laižuva.

Dar man susidarė įspūdis, nežinau, ar teisingas, apie Joniškį – bažnyčia ten tokia didžiulė. Iš išorės, regis, nieko, bet viduje toks ypatingas niūrumas. Suolai ypač dideli, labai slegianti vieta.

Keliavau tik 45 dienas, nes mėgstu tylą ir ramybę. Ir iš gamyklos išėjau, nes aplink buvo toks triukšmas, septyniolika metų išdirbau ir išėjau dėl triukšmo, metalo apdirbimo ceche nuolat ūžia, gręžia, pučia. Pajutau, kad nebegerai. Grįžusi namo, bendroje virtuvėje sakydavau (nors šiaip gerai visi sutarėm): „Ar jūs negalit atsikalbėti kol manęs nėra namuos?“ Buvau nusipirkus WEF'ą...

O kas yra WEF'as?

Tai toks radijo aparatas, nebuvo paprasta jį gauti, važiavau pirkti į Rygą. Paskui, žiūriu, kad jo jau nebeįsijungiu, man nebesinorėdavo garso.

Kaip Jūs dabar leidžiate dienas? Žinau, turite tokią knygutę, ką joje rašote?

Rašau renginius. Paskui gana dažnokai išgyvenu, kad ir ten įdomu eiti, ir ten įdomu, o laikas arba sutampa, arba artimas, ir negaliu suspėti visur.

Kur dažniausiai einate? Ką pasirenkate?

Turbūt literatūrinius. Nes aš gal nelabai daug žinau, o taip ir sužinai labai daug, ir autorių, ir knygų, ir egzodo autorių su savom knygom, ir su senom knygom pasirodo, man jie įdomūs. Rašytojų klube labai gerai, ten niekad nepareikalauja nei pinigų, nei žiūri, ar tu kokios klasės, ar kaip atrodai. Ateini sau anksčiau ir atsisėdi, o kitose vietose būna, kad negali ir praeiti.

Pamenu, nors jau senokai, buvau Antano Venclovos namuose-muziejuje, Vytauto Girdzijausko knygos pristatyme. Knyga vadinosi „Ar protas valdo pasaulį?“ Man labai smalsu pasiklausyti, kaip svarstomi tokie klausimai.

Ar būna kur, kad nejauku būtų?

Kartais prašo bilietą pirkt, o kartais jaučiama beveik diskriminacija. Būna, kad Rotušėje man nelabai patinka. Neseniai Radvilų rūmuose buvo paroda. Kai pagalvoji, beveik grynas humoras: tiems, kurie dirba, turtingiesiems atsiunčia pakvietimų. O tu, vos turintis ką pavalgyti, dažniau neturintis, ne visada gali patekti. Vieną vakarą nuėjau, kai atidarė parodą, – pasirodo, su pakvietimais žymiems žmonėms. Kitą vakarą ėjau, pažįstami buvo pasakę, kad visuomenei tą vakarą, bet ir vėl, nors visuomenei, bet su pakvietimais. Kartais „Arkos“ galerija parašo: „Keičiama paroda. Prašom ateiti nurodytą dieną – valandą“. Tai visai kitas reikalas. Tada ir nueini. Normaliai pasižiūri. O Radvilų rūmuose ar Chodkevičių rūmuose reikia pirkti bilietus. O kai nėra perkamųjų, jau blogiau.

Kaip supratau, kai baigėsi Jūsų darbas ir išėjote į pensiją, daug dažniau visur lankotės? Kai susipažinome, sakėte, kad visą gyvenimą dirbote, o dabar norite, kol yra laiko, daug pamatyti ir sužinoti? Ar daug spėjote pamatyti ir sužinoti per dešimt metų?

Nemažai. Kur galiu, ten ieškau. Tai yra atgaiva, nes kitaip gyvenimas būtų labai neįdomus.

Kiek renginių per dieną aplankote?

[Juokiasi] Kartais kokius du su puse. Jei laikas leidžia, kartais ir tris, Kartais iš ryto vyksta kas nors įdomaus Mokslų akademijoje, visuomenei būna paskaitų. Sykį pamačiau įdomią temą iš biologijos srities. Nulėkiau – pradžia buvo gal 10 valandą, tik pasikabinau paltą, girdžiu: „Elvyra, ir tu čia?“ Pasirodo, iš visos Lietuvos suvažiavę biologijos mokytojai. Iš pradžių nesupratau, kad tai jiems. Atėjau, paklausiau, buvo įdomu. Ten mano brolienė iš Šaulių buvo atvažiavusi, pamatė mane ir nustebo.

Atsimenu, kad susitikome, kai buvote filosofijos konferencijoje, Kultūros, filosofijos ir meno institute. Ar dažnai ten lankotės?

Dabar jau rečiau. Gal senatvė? Be to, centre dabar renginių labai daug. Rašytojų klubas, Mokytojų namai, jų svetainėje daugiausia būna renginių. Vakar išgyvenau, nes ėjau į Rašytojų klubą ir labai norėjau, kad būtų atvežę pakalbėti Robertą Keturakį. Bet pusvalandžiu vėliau vyko Mokytojų namų Žemaičių svetainėje renginys, ten visada būna labai gerai, pasikviečia įdomių žmonių. Taigi ten jau nebegalėjau nueiti.

Sakėte, kad Jums įdomiausi literatūriniai renginiai. Gal ir pati ką nors kuriate?

Ne. Nekuriu. [Juokiasi.] Nors, regis, kai vidurinę baigdama rašiau temą, mokytojas pagyrė, kad gerai išvysčiau temą, bet klaidų tai begalę padariau.

Ką paprastai skaitote?

Neseniai visai netyčia radau knygelę, dabar nemažai knygelių būna Trakų gatvės Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, atneša ir atiduoda žmonės, kurie gal jau per daug turi, tai pasirenku iš ten. Taigi radau ten ar kitoj vietoj Roberto Keturakio poeziją. Dar kitą kartą Ignoto gatvėj, prie šiukšliadėžės, buvo švariai gražiai sudėta daugybė knygų, jos, vadinasi, nebetinkamos, o man tai įdomu, nors ir tarybiniais laikais rašyta. Įdomu palyginti, kaip rašytojai sovietmečiu rašė, ir kaip dabar, nes žmogų veikia toji aplinka, ir tai jaučiama.

Ar sutinkate panašių žmonių, taip pat besidominčių, kurie taip pat lankosi ten, kur ir Jūs?

Sutinku, jau iš matymo mes pažįstame vieni kitus. Labai protingas ir daug žinantis ir gerą atmintį turintis yra Eugenijus, tik nežinau jo pavardės. Jei nežinau, kas įdomesnio bus rytoj, jo paklausiu. Arba kartą mano knygelėj, į kurią viską rašausi ir trumpinu, pavyzdžiui, Mokslo akademija yra, pagal adresą G3, taip užsirašiusi žinau, kad ten reiks eiti. MN žymiu Mokytojų namus. Vieną kartą kažką taip užsirašiau ir negaliu iššifruoti. Paklausiau Eugenijaus, Jis pažiūrėjo ir po kiek laiko prisiminė, kur reikia eiti.

Universitete dažnai būna visko. Kolonų salėje neseniai vyko Tarptautinė konferencija, skirta Žalgirio mūšiui paminėti, klausiausi pranešimų vertimų per ausines, buvo be galo įdomu. Regis, man triukšmas taip sunkiai pakeliamas net norėtųsi bėgti iš Vilniaus, o ir reikėtų išvažiuoti, kad lengviau būtų gyventi, bet galvoju, taip nuobodu kitur! Nežinau, kaip čia bus. Į naujus rajonus nebenorėčiau, jei išvažiuočiau – nebent į kaimą. Dabar gyvenu, kaip sakoma, arti bažnyčios, toli nuo Dievo – Dominikonų gatvėje. Visur galiu nueiti pėsčia. Bet triukšmo labai daug, dažnai įsijungia signalizacijos. Dabar jų kiek mažiau, bet anksčiau beveik ėjau skųstis. Kreipiausi, kad labai trukdo, nes vos begaliu pakelti tą triukšmą. Manęs klausė: „Kodėl jūs viena kreipiatės, o kaip kitiems netrukdo?“ Sakiau, kad atstovauju jiems visiems, mane įpareigojo. Stiklių aikštelė įkurta po mano langais, ir joje paliekamos brangios mašinos, tad nuolat įsijungia signalizacija.

Ar yra žmonių, su kuriais pasidalijate įspūdžiais apie tai, ką matėte, ar kas Jums patiko?

Taip. Bet aš tokio ypatingo poreikio neturiu. Mano toks, kaip rusai sako „psich odinočka“, man labai gera pačiai su savo mintimis ir tais renginiais, kurie vyksta. Lengviau susikaupti vienai, kai niekas neblaško.

Kuo skiriasi tie renginiai vieni nuo kitų?

Skirtumas jaučiamas. Ir publika kitokia. Į knygų pristatymus ateina daugiau vieni, į kitus – kiti. Į muzikinius dažniau eina pasipuošę.

Sakėte, kad nors garsų labai nemėgstate, tačiau šįvakar eisite klausytis muzikos?

Taip. Rotušėje bus iš mano krašto atlikėjai, jaučiu beveik pareigą nueiti ir palaikyti. Žinoma, ar pavyks viskas, tik po koncerto gali pasakyti. Bet kartais pasitaiko labai aukšto lygio muzikos.

Ar turite planą beveik kiekvienai savaitei, kur eiti, ar šiandien sprendžiate, kur eisite rytoj?

Turiu planą. Kai nueinu į Rašytojų klubą, nuo skelbimų lentos nusirašau, kas kada bus. Jei jaučiu, kad bus labai įdomu, dar ir pasibraukiu. Apie Mokytojų namų svetainę ar didžiąją salę, kur vyksta renginiai, taip pat sužinau nuo stulpo jų fojė ir pasižymiu. Paskui kartais būna problema, kur eiti, nes sutampa trys ar penki renginiai. Kai pažįstami klausia: „Ar, Elvyra, nebuvai parodos atidaryme?“, dažniausiai būnu nebuvusi, nes parodą juk gali bet kada nueiti apžiūrėti, o jei jos atidarymas sutampa su kitu renginiu, kad ir knygos pristatymu, renkuosi tą, kuris nepakartojamas. Kur nereikia bilietų pirkti, visada nueisi ir pasižiūrėsi.

Žinot, kaip būna, it Evangelijoje, kad vienam Dievas davė vieną talentą, kitam – du, trečiam – gal penkis, o likusiam – nė vieno. Aš turbūt nė vieno neturiu. Nors, pala, turiu vieną. Klausytis.

Kalbėjosi Dalia Pauliukevičiūtė