Trumpai atpasakosiu kadaise skaitytą istoriją.

Vieno miestelio bažnyčioje buvo pasiruošta Kalėdoms – kaip ir kasmet papuoštas altorius, pastatyta prakartėlė, štai ir Marija su Juozapu, kūdikėlis Jėzus guli… Bet vieną vakarą, pažiūrėjus į šventą šeimą, kunigą išpylė prakaitas – kūdikėlis Jėzus dingo! O, kiek skausmingų minčių prislėgė Dievo tarną – kas galėjo taip piktai, šventvagiškai pasielgti? Kas drįso apvogti Dievo namus, išniekinti dievišką šeimą? Kunigas svarstė, kas galėjo pavogti Jėzų. Juk visi miestelio gyventojai pažinojo vieni kitus. Taigi dvasininkas bandė klausinėti žmonių, bet nieko nepešė. Artėjo pamaldos, brendo sunkūs pamokslo  žodžiai, smerkiantys nuodėmę ir tuos, kurie ją daro… Kiekvieną dieną mintys pamokymams dėliojosi vis sunkesnės ir griežtesnės, nes kūdikėlio Jėzaus kaip nebuvo, taip nebuvo.

Artėjant pamaldų valandai, žmonės rinkosi į bažnyčią, šnekučiavosi. Kunigas rūsčiai nužvelgė susirinkusiuosius.

Staiga prie šventosios šeimos tyliai pritipeno mažas berniukas – vienoje rankoje jis nešėsi mašinytę, o kitoje – kūdikėlį Jėzų! Vaikas tyliai stengėsi paguldyti Jėzų į jo lovelę.

Kunigas kaipmat priėjo ir paklausė, kodėl berniukas taip pasielgė – niekam nieko nesakęs išsinešė Jėzų.

Vaikas kiek sutrikęs ir nuraudęs pasipasakojo:

– Kai pamačiau Jėzų pirmą kartą, man taip jo pagailo. Man jis pasirodė čia toks vienišas… Tuomet pažadėjau jam, kad kai tik galėsiu, pavežiosiu jį savo mašinytėje bei aprodysiu mūsų miestelį.

                        ***

Simboliška istorija. Tarytum Kalėdos vaiko akimis.

Ir mes, kaip mus pavadinęs vaikų rašytojas G. Morkūnas – suaugėliai – nepalikime Jėzaus vienišo bažnyčiose. „Neškimės” Jį namo, į savo šeimas… Parodykime Jam, kaip mes gyvename, kuo „kvėpuojame“. Ir tegu Jis lieka mūsų gyvenimuose, mūsų namuose bei darbuose nuolatos. Juk Jis yra gyvybės duona, nužengusi iš dangaus. Kad įprasmintų būtį, išganytų mūsų sielas...

Švęskime Kalėdas su Juo, dėl Jo ir Jame.

Gražių, prasmingų Kalėdų.

Foto iš blueberryforest.com