Pažintis su kryžiadirbiu ir kraštotyrininku Artūru Norkevičiumi prasidėjo per jo darbus. Dalyvavau šventinant gražų koplytstulpį šalia Žeimių, kur kadaise buvo mano senelių sodyba. Tądien išgirdau ir apie Žeimiuose gyvenantį kūrybingą žmogų, kuris ne tik drožinėja, tačiau taip pat renka medžiagą apie savo kraštą.

Kai tarėmės su A. Norkevičiumi dėl pokalbio, jo sodybą atrasti buvo nesunku. Ji išsiskyrė iš aplinkinių, iš karto buvo matyti, kad čia gyvena menininkas, kiemą puošė įvairūs dirbiniai. Paklaustas apie aplinkinių požiūrį, Artūras nusišypso ir sako: „Aišku, kad žiūri kaip į keistuolį. Daug įprasčiau, kai žmogus degtinę geria, nei kai drožinėja ar istorinę medžiagą renka. Kaime įprasčiau būti prie butelio, o ne prie meno.“ Šie žodžiai nuskambėjo net ne kaip skundas, bet kaip realistiškas tikrovės įvertinimas. Tuo labiau kad, paklaustas apie dabartinio kaimo ydas, A. Norkevičius susimąsto, bet netrukus pradeda pasakoti apie tai, kas gražu, apie tai, kad žmonės geri ir sugeba įveikti visas krizes.

Pirmiausia papasakokite apie save. Kaip atsidūrėte Žeimiuose?

Gimiau 1973 metais Kaune, čia baigiau mokslus. Dar gyvendamas Kaune vasaras ir savaitgalius praleisdavau Žeimiuose pas senelius. Miestas man visada buvo per nuobodus, stengiausi, atsiradus laisvai akimirkai, iš jo ištrūkti. Net ir dabar miestą aplankau tik būtinam reikalui esant.

Atvykęs į Žeimius įsirengiau staliaus dirbtuvėles ir pradėjau meistrauti. 1996 metais pabaigiau savo pirmąjį kryžių ir tiesiog „užsikrėčiau“ kryžiadirbyste. Per keturiolika metų esu padaręs 37 didelius meninius darbus ir daugiau kaip 1000 smulkių dirbinių. Esu laimingas, kad 2010 metais mano kryžiams buvo suteiktas sertifikatas, liudijantis, kad mano kūryba atitinka lietuviškos tradicijos kanonus.

1996 metais pradėjau domėtis Žeimių miestelio istorija. Neretai kreipiasi net profesionalių istorikų iš Kauno ar Vilniaus, prašydami duomenų, nes esu sukaupęs tikrai nemažą kolekciją apie šio krašto istoriją.

Taip pat kaip bendraautoris esu išleidęs nemažai leidinių apie Jonavos regioną. 2005 metais man buvos suteiktas garbės kraštotyrininko vardas, o 2007-aisiais buvau apdovanotas renginyje „Lietuvos kaimo šviesulys“, man buvo skirta kaimo amatininko nominacija.

O kas Jus išmokė drožinėti ir meistrauti?

Drožinėti ir meistrauti mokiausi pačiu seniausiu būdu – iš knygų, gamtos ir senų meistrų... Tikrai norėjau surasti žmogų, kuris mane pamokytų drožinėti, tačiau tokio mokytojo neradau, tad pradėjau viską rinkti po trupinėlį: vieni meistrai parodė, kaip pirmąjį peiliuką pasidaryti, kiti paaiškino, koks medis tinkamas. Tačiau tik labai nedaugelis noriai atskleidžia meistrystės paslaptis,

Nemanau, kad esu labai rimtas menininkas, nes esu visiškai savamokslis. Paimu medį, nubraukiu kirviu, kas man atrodo nereikalinga, – tiek to mano meno. Ne visi darbai man patinka, kol darau, susigyvenu su tuo, ką darau, priprantu, savotiškai prisijaukinu. Jei kitiems nepatinka, tegu nežiūri. Pagalvojau – kiek to gyvenimo tėra, tegu būna mano medinukai šalia manęs. Kai manęs neliks, tai galės kiti kad ir sudeginti, jei bus niekam nereikalingi dalykai. Svarbu, jog bent dabar kažkokį malonumą skleidžia.

Kraštotyrininko veikla tik pomėgis. Kaip užsidirbate kasdienei duonai? Ar žmona pritaria tokiam Jūsų pomėgiui?

Bernardinai.lt

Dirbu Jonavos krašto muziejuje restauratoriumi, kartais gaunu laisvalaikiu užsakymų išdrožti kokį kryžių, koplytstulpį – tai ir visi mano pragyvenimo šaltiniai. Žinoma, uždarbis nėra didelis, nes muziejuje moka tik kiek daugiau nei minimumą, nedaug ką gali prisidurti ir iš kryžiadirbystės. Galėčiau važiuoti į užsienį ar pasiieškoti geresnio darbo mieste, bet tada turėčiau palikti savo Žeimius, negalėčiau domėtis kraštotyra ir drožyba…

Žmogui skirtas vienas gyvenimas, ir nenorėčiau jo iššvaistyti, gainiodamasis didesnio atlyginimo. Man čia patinka, dirbu tai, kas miela širdžiai, esu visiškai laimingas savo susikurtame pasaulyje.

Prie mano keistenybių teko prisitaikyti ir žmonai. Ji pati pradėjo drožinėti ir dalyvauja net konkursuose, parodose. Neretai ji ir man padeda išdrožti didesnius darbus.

Finansiniai sunkumai, deja, neretai riboja mano kraštotyrinius tyrimus. Pavyzdžiui, negali nuvykti į Varšuvą ar į Peterburgą, susitikti su žmonėmis, kurie galėtų suteikti informacijos. Na, tokiu atveju ieškai kitų kelių. Kartais tenka kantriai kelis mėnesius susirašinėti, kol pagaliau pavyksta gauti reikiamą informaciją.

Kaip į Jūsų pomėgius žiūri kiti miestelio gyventojai?

Esu kaimo keistuolis, nes negeriu degtinės. Jei guli kas prie parduotuvės, tai dažniausiai palinguoja moterėlės galvomis, kad vargšelis padaugino. Jei renki, eidamas per žmones, nuotraukas ir atsiminimus, tai neretai ir išvysti, kaip prie smilkinio pirštą pridėta suka. Aišku, pasitaiko visokių žmonių. Vieni labai patenkinti, kad kas nors domisi kraštu, kuriame jie gyvena,, kiti niekaip negali patikėti, kad už šį darbą man niekas nemoka ir į akis vadina kvaileliu.

Žinote, kartą man išsilavinęs vyriškis tiesiai pasakė: „Koks tu vyras, jei degtinės negeri ir prie meno esi.“ Atsakiau: „Man geriau prie meno nei prie butelio.“ Žinoma, likau nesuprastas.

Žinau, kad turite ir Žeimių bažnyčios archyvą. Kaip jis pas Jus pateko?

Ne visai taip. Žeimių bažnyčios archyvo kelias knygas teturiu, kurias paskolino klebonas. Taip pat gerai žinau, kokia medžiaga bažnyčioje saugoma ir, reikalui esant, pasiskolinu.

Apie bažnyčią turiu surinkęs įvairių publikacijų ir dokumentų iš archyvų, senų leidinių. Nuotraukas ir pasakojimus rinkau ir žmonių. Nemažai vertingos informacijos esu gavęs iš Lenkijos, kur gyvena architekto, projektavusio bažnyčią, – Vaclovo Michnevičiaus – giminės. Taip pat daug ką pavyko sužinoti iš senų miestelio gyventojų, kurie išsibarstė po įvairius kraštus.

Apskritai, kuo šis kraštas žymus, ir kaip nutiko, kad tokiame nedideliame miestelyje buvo pastatyta tokia įspūdinga bažnyčia?

Žeimiai yra sena gyvenvietė, kurią mini Strijkovskis savo kronikose. Jis rašo, kad 1317 ar 1319 metais čia įvyko didelis mūšis su kryžiuočiais, kurį laimėjo lietuviai. Tuo metu Žeimiai galėjo būti Žemaitijos pasienis, nes Žeimių kraštu vadinta teritorija nuo Neries iki Nevėžio, o už Nevėžio, kur dabar Kėdainiai, jau buvo Žemaitija. Kryžiuočiai kėlėsi iš Žemaitijos ir ketino niokoti Lietuvą, bet Gediminas juos sutriuškino būtent Žeimių krašte. Tiesa, ne visi istorikai pripažįsta tokią interpretaciją. Kartais teigiama, kad Strijkovskis paprasčiausiai supainiojo vietoves ir įvykius. Visgi šis pasakojimas ar legenda yra pats žymiausias įvykis, siejamas su Žeimiais.

Oficialiai Žeimių miestelio įkūrimu vadinamas jo paminėjimas 1363 metais kituose istoriniuose šaltiniuose. Tačiau aš manau, kad tai nėra teisinga. Nes juk 1363 metais, kaip rašoma, kryžiuočiai dešimt dienų siaubė Žeimius. Kaip rašoma, gaisro atšvaitai buvo matomi net Ukmergėje. Tai, panašu, buvo keršto akcija. Tai reiškia, kad keršyta už kažką…

Žeimių istorijoje nemažai kančių. Ne vieną kartą miestelis buvo nusiaubtas ir vėl turėjo būti atkurtas iš naujo.

Įdomu tai, kad pačiame Žeimių miestelyje nėra geriamojo vandens. Tiksliau, jis labai giliai. Tarpukario Lietuvoje buvo vienintelis šulinys miestelyje, kur iki vandens buvo nuleisti net 30 rintinių. Gyvuliams žmonės vandenį atsiveždavo iš netoliese esančio ežero. Toliau už miestelio vanduo jau vėl buvo negiliai. Visa tai paskatino, jog miestelio centre kūrėsi tų specialybių atstovai, kuriems ne taip reikėjo vandens – visokie amatininkai.

Pirmąją Žeimių bažnyčią 1522 metais pastatė Zavišos. Vėliau kelis kartus perstatė, kol galiausiai grįžęs iš mokslų užsienyje, žeimietis Vaclovas Michnevičius suprojektavo naują mūrinę bažnyčią kaip dovaną savo kraštui. Tuo metu į eilinio sekmadienio pamaldas, kaip rašoma, susirinkdavo iki 3000 žmonių. Sueidavo iš aplinkinių kaimų, namuose likdavo tik sveikatos neturintys seneliai ir maži vaikai.

Žeimių krašte buvo nemažai dvarų, kuriuos valdė daugiausia lenkų dvarininkai. Todėl šis kraštas buvo labai sulenkėjęs. Kita vertus, tai buvo savotiškas pasipriešinimas prieš carinę rusinimo politiką, nes Žeimių krašto žmonės aktyviai dalyvavo sukilimuose prieš carinę valdžią.

Žeimių dvare pastaraisiais metais vyksta įvairūs kultūriniai renginiai. Gal galite plačiau papasakoti apie šį dvarą?

Žeimių dvaras minimas dar 1500 metais. Ji tuomet valdė Zavišos. Prieš tai Žeimiai priklausė LDK kunigaikščiui Jogailai, kuris juos užrašė Skirgailai.

Nuo 1567 dvarą valdė Medekšų giminė, 1629–1690 m. Steponas Pranciškus Medekša buvo Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Jono Kazimiero sekretoriumi .

1682 m. Lietuvos kancleris Kristupas Pacas pavedė vienam iš Medekšų Pažaislio bažnyčios statybos priežiūrą.

1760 m. Medekšos pradėjo mūrinio dvaro statybą Žeimiuose, bet 1780 m. jau jis parduodamas vyskupui Juozapui Kosakovskiui. Ši giminė dvarą valdė iki pat 1941 metų. Sovietmečiu čia buvo įrengtas Žemės ūkio technikumas, vėliau – pradinė mokykla, bendrabutis. Šiuo metu naujieji savininkai stengiasi dvarą paversti kultūriniu židiniu, rengia įvairius meninius projektus, diskusijas, parodas, stovyklas.

Įdomu, kiek Žeimiuose yra išlikę čia šaknis giliai įleidusių gyventojų? Ar labai skaudžiai Žeimius palietė dabartinė emigracijos banga?

Žeimiuose šiuo metu gyvena apie 1000 gyventojų. Daugelis senieji gyventojai, turintys čia gilias šaknis, arba jų palikuonys.

Emigracijos bangos, mano nuomone, nereikėtų dramatizuoti, nes žmonės visais laikais kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Pavyzdžiui, vien prieš Pirmąjį pasaulinį karą iš Žeimių emigravo 60 žydų šeimų. Taip pat tarpukario Lietuvoje buvo lietuvių, kurie traukė svetur laimės ieškoti. Net specialios anketos buvo šeimoms, norinčioms išvykti į užsienį. Taip pat ir dabar žmonės išvažiuoja, bet, tikiu, daugelis sugrįš, pasisėmę patirties, atneš naujų idėjų, verslo iniciatyvų ir tikrai neleis nei Žeimiams, nei visai valstybei susenti.

Pavyzdžiui, šiuo metu Žeimiuose, nepaisant visų krizių, yra nemažai veiklių kaimo žmonių, kurie padeda seniūnui organizuoti įvairius renginius ir talkas, stengiasi, kad miestelis gražėtų.

Ar tiesa, kad ne taip seniai Žeimiai buvo reikšmingesni net už Jonavą? Kodėl situacija pasikeitė?

Jonava gavo miesto privilegijos teises 1750 metais. Nuo tada šis miestas pradėjo sparčiai augti, pralenkdamas visus aplinkinius miestelius. Taigi ir Žeimiai tapo ne tokie svarbūs. Tik dvaras ir jo garsūs valdytojai išlaikė ypatingą dėmesį šiam miesteliui.

Minėjote, kad tarpukariu į Žeimių bažnyčią susirinkdavo beveik 3 tūkstančiai žmonių. O kiek šiais laikais susirenka eilinį sekmadienį?

Šiuo metu eilinio sekmadienio pamaldose susirenka apie 100 žmonių. Iš jų nemaža dalis ateina į už jų artimuosius aukojamas Mišias. Nedaug, tačiau veikiausiai tai normalu, nes tarpukariu bažnyčia buvo vienintelis informacijos šaltinis, čia susitikdavo su kitais žmonėmis, aptardavo rūpesčius, išklausydavo naujienų. Dabar turime televizorių, radiją, telefonų. Neretai žmonės ir namuose pasimeldžia. Kaip žinome, nebūtinai tas tikrai pamaldus, kuris kasdien bažnyčioje sėdi, bet tas, kuris gyvena kaip krikščionis.

Pabaigai: o iš kur Jūs semiatės vilties, kas padeda nenuleisti rankų?

Jei dirbi iš pašaukimo ir turi idėjų bei visa tai vienija tikėjimas tuo, ką darai, niekada nenuleisi rankų ir nepristigs vilties.

Kalbino Andrius Navickas