Robert Musil. Svajokliai. Trijų veiksmų pjesė. Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė. V.: Apostrofa, 2009. 164 p.

Roberto Musilio skaitymo malonumas turėjo preliudiją: dar nemačiusi šios knygos (nors išleistos 2009-aisiais), nuėjau į renginį „Skaitome su vertėju“ A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos Austrų ir šveicarų literatūros skaitykloje.  Vakaro vedėja Kristina Sprindžiūnaitė ir vertėja Rūta Jonynaitė pasistengė ne tik nubrėžti pjesės siužeto kontūrus, bet ir pamasinti psichologinėmis-filosofinėmis gelmėmis, muzilišku veikėjų „neaiškumu“, „neapibrėžtumu“. Vis dėlto labiausiai įsirėžė abiejų germanisčių prisipažinimas, kad „jų laikais“ studijų programoje R. Musilio nebuvo, šis vardas buvęs net negirdėtas. R. Jonynaitė patikino, kad tokia padėtis buvusi ne tik Lietuvoje ar Sovietų Sąjungoje, bet ir Vakaruose – karo metais miręs rašytojas pokariu buvęs išstumtas aktualesnių autorių; R. Musilis „atrastas“ ištikus progai 1980-aisiais paminėti dar Austrijos-Vengrijos imperijoje gimusio rašytojo šimtmetį.

Taip, galbūt gimtoji Austrija, visos vokiečiakalbės literatūros šalys, o ir „visas pasaulis“ nuo rašytojo knygų, pirmiausia nuo solidaus romano „Žmogus be savybių“ dulkes nušluostė praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, mes pernelyg neskubėjome…

Grįžusi iš renginio turėjau progos išsitraukti ir savuosius „Pokalbius apie austrų rašytojus“ („Pradai“, 1999), prisiminti, kad pirmasis klausimas, kurį apie R. Musilį uždaviau savo pašnekovams dr. Ramintai Gamziukaitei ir dr. Silvestrui Gaižiūnui, buvo: „Štai mano rankose vadovėlis „XX amžiaus Vakarų literatūra“, išleistas 1994 metais. […] R. Musilio čia nėra. Norėčiau paklausti: kodėl? – ar jis mažesnis intelektualas nei, pavyzdžiui, A. de Saint-Exupéry?“ Pamenu, net varčiau prieš garbiųjų pašnekovų akis tą vadovėlį, ne, ne vidurinėms – aukštosioms mokykloms… R. Gamziukaitė pripažino: „[…] kai kas galvoja, jog jis didesnis intelektualas ir už F. Kafką, ir už Thomą Manną, ir už M. Proustą“ (p. 77).

Taigi džiaukimės, kad R. Musilį jau kone visą turime lietuviškai: R. Jonynaitės verstą rašytojo jaunystės romaną „Auklėtinio Terleso sumaištys“ (1998; „Svajoklių“ viršelyje kažkodėl nurodyti 1988-ieji), jo opus magnum – Teodoro Četrausko verstą neužbaigtąjį (bet dėl to svorio neprarandantį) dvitomį „Žmogus be savybių“ (2004, 2005), noveles, o dabar štai – pjesę „Svajokliai“.

Žinia, norint patirti autentišką skaitymo įspūdį, nėra labai išmintinga prieš atsiverčiant knygą eiti klausytis „pristatymo“. Na, ką pasirinkai, tą ir turi. Bet štai kai vos atsivertusi viršelio atvartą gavau sutrauktinę „Kas yra kas“, pajutau kylant protestą. „Atplėšęs savo mylimąją Reginą nuo sutuoktinio Jozefo, profesoriaus ir garbingo žmogaus, Anzelmas atsiveža ją į jaunų dienų bičiulio Tomo namus“ ir t. t. – visa santykių ir vyksmo schema pateikta (kaip vėliau patyriau – iš vertėjos baigiamojo žodžio, kur šie paaiškinimai visai vietoj). Ir bent aš skaitydama nebežinau – kiek tekstas man atsivėrė, o kiek manąjį suvokimą aplenkė ši „matrica“. O norėtųsi gal net iki galo nesuprasti, bet – pačiai; tuo labiau kad autorius, pristatydamas personažus, yra pateikęs „šeiminius ryšius“ – kas kieno vyras ar žmona (taip, kartkartėm tekdavo atsiversti pasitikslinti, nes tarpusavio santykiai tikrai komplikuoti). Juk nustebtume A. Čechovo tomelio priešlapyje radę paaiškinimą, kurį puodelį begeriant kažkas sudužo…

Šis vidinis protestas prieš išankstinius paaiškinimus stabdo ir mane, besidalijančią skaitymo įspūdžiais, imtis įvardijimo, kas ką su kuo čia veikė…

---

Rašytojas pjesėje jau gvildena „savo“ temą, kuri bus visiškai išskleista didžiajame romane „Žmogus be savybių“ – šio pavadinimas koduoja ne herojų blankumą, bet pastangas išlikti „neapibrėžtu“, „galimybių“ žmogumi, niekad galutinai „neišsipildyti“, neužkirsti sau kelio į alternatyvias elgesio, veiklos, gyvenimo formas. „Svajokliai“, kaip taikliai pažymi vertėja, yra „tartum Roberto Musilio didžiojo romano „paralelinė akcija“, perkelta į sceną“ (p. 160). (Aliuzija atklydusi iš vienos romano siužetinės linijos: Vokietijai 1918-aisiais rengiantis švęsti kaizerio Vilhelmo II valdymo trisdešimtmetį, Austrijoje randasi judėjimas už „paralelinę akciją“, pagerbiant savojo imperatoriaus valdymo 70-metį.)

Sunku spręsti, ar šią pjesę būtų lengva pastatyti – veikėjų tarpusavio santykių ir savų intencijų gvildenimas scenoje gali ir „pakibti“ lyg tuščiažodžiavimas. Tuo labiau kad autoriaus pageidaujami neverbaliniai komunikavimo niuansai neretai yra itin subtilūs: štai išduotojo vyro nusamdytas seklys pasišalina „spėjęs mesti švelnų tiriamą žvilgsnį“ (p. 128) į pašnekovą… Bet viena yra tikra: kaip literatūros kūrinys „Svajokliai“ pripildyti ir rafinuoto, ir gilaus psichologinio turinio, įkūnyti puikia (kalbine) forma. Apie pastarąją, žinia, galiu spręsti tik iš vertimo, neturėjau tikslo jo lyginti su originalu. Bet turtingi (paradoksalūs) psichologiniai veikėjų charakterių, poelgių, savianalizės niuansai, regis, savaime pareikalauja ir kalbos išraiškingumo, jei ne naujadarų kūrimo, tai bent naujų prasmių suteikimo tradicinėms sąvokoms. Kaip pripažino vertėja, reikėję pasukti galvą, kol radosi ir šis pavadinimas – „Svajokliai“: R. Musilis pjesę pavadina ne įprastuoju „Träumer“, bet kiek neapibrėžtesnę prasmę turinčiu „Schwärmer“.

„Svajokliuose“ regime tik uždarą – namų – erdvę, tarsi „siaurą“ – tik kelių žmonių santykių – tematiką. Bet būtent šis egzistencinio „neapibrėžtumo“ įvedimas sulaužo psichologinio kameriškumo rėmus, atveria slaptingas psichologinių motyvų, troškimų gelmes, galimybių perspektyvas. R. Musilis, regis, naudojasi ne tiek kalbos turtingumu, kiek minties paradoksais – o juose turinys ir forma susilieja į viena. Štai ne vienas veikėjas tai rimtai, tai ironizuodamas ištaria: „Nes žmogus tuo labiau būna savimi, kuo labiau save praranda!“ (p. 92) Arba: „Kai viską iš anksto numatai, kai nori ir pasieki, – tikrai nebūni laimingas“ (p. 123); „Kai atsiduodi kokiam dalykui visa siela, paskui jis pasidaro to vertas“ (p. 130).

Šią žmogiškų santykių ir asmenybės raiškos simfoniją, kurioje (vaizduojuosi) herojų partijos neretai disonansiškai susikerta, vis persmelkia švelnus, nostalgiškas à la piemenėlio ragelis: prisiminimai apie vaikystės įspūdžius, patirtus šiuose namuose, į kuriuos vėl susiburta bėgant, išduodant įteisintus (vyro ir žmonos) santykius…

Man ši knyga yra sunki. Tikrai galima ją „praryti“ ar pasimėgaujant po gabalėlį paskaitinėti (rinkausi šį variantą), bet nerimasties kirminas sieloj graužiasi dėl nuolatinių herojų „virsmų“, paradoksalių jų poelgių, tarpusavio santykių. Galiausiai – abejoju, ar mano santykiai su jais, mano simpatijos ir antipatijos sutampa su rašytojo intencijomis. Bet juk R. Musilis per daug talentingas, kad, ketindamas pjesėje supriešinti „apibrėžtus“ ir „neapibrėžtus“ charakterius, „sugebėtų“ sukurti schemas. Galima sakyti, kad kiekvieną jo svajoklį regime „kaip angelą su ožio kanopa“ (taip svajoklis vilioklis apibūdina savo draugo žmoną, kurią kviečiasi – kur? – bėgti kartu su juo ir savo seserimi, kita – gal ne jo, gal tolių, galimybių, alternatyvų? – sugundytąja…).

Taip, patirtas skaitymo malonumas pajaučiant: ši knyga yra Literatūra ta senąja, didžiąja prasme.

Šiaurės Atėnai