Rodos, ne taip seniai buvo kalbėta apie Tado Gutausko skulptūrą „Laisvės kelias“, kuri be jokių konkursų ir vertinimų, su miesto leidimu ir valstybės parama buvo pastatyta Vilniuje. Atrodė, kad miesto valdžia turėtų reaguoti ir nustatyti griežtas taisykles, kaip skulptūra ar paminklas gali atsirasti viešojo miesto erdvėje. Tačiau senos tradicijos yra stiprios – šiuo metu pačiame miesto centre, priešais Martyno Mažvydo biblioteką, dygsta dar viena skulptūra, kuriai nebuvo skelbtas joks konkursas, o Dailininkų sąjungos ekspertai šį darbą vertina neigiamai. Tai sovietmečiu sukurta skulptoriaus Juozo Kęstučio Patamsio (1939–2007) skulptūra „Žinia“. Darbas buvo skirtas Sniečkaus miestui (dabar Visaginas), vėliau bandyta ją siūlyti ir kitoms vietoms, tačiau realizuota ji niekur nebuvo. Ir staiga šia skulptūra planuojama įamžinti Lietuvos Nepriklausomybės idėją ir taip paminėti Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį.

Įdomu, kad skulptūroje pavaizduota mergaitė su lanku, ji panaši į medžioklės deivę Dianą. Toji mergaitė stovi ant nulūžusios kolonos, o šis simbolis skulptūroje reiškia „netektį, liūdesį“ ir dažniausiai naudojamas kapinių paminklams.

Kaip atsitiko, kad net sovietmečiu niekur nepritapęs paminklas staiga turi įamžinti mūsų valstybės atkūrimo idėją? Kodėl jis statomas priešais senąją mūsų biblioteką? Kodėl Vyriausybė, nesikonsultavusi su profesionalais, šiam projektui skiria net 360 tūkst. litų?

Į šiuos klausimus iš dalies atsako faktas, kad šio projekto iniciatorius yra tas pats Tadas Gutauskas, kuris pastaraisiais metais Vilniuje yra įamžinęs tokius šventus lietuviams dalykus, kaip krepšinis, Baltijos kelias, Mūsų vienybė, o dabar, prašom, ir Nepriklausomybė.

Kodėl skulptoriai kritikuoja šį sumanymą, Lietuvos Sąjūdis atsisakė paremti skulptūros statybą, o Vyriausybė dosniai skyrė 360 tūkst. litų?

„Bernardinai.lt“ skelbia Lietuvos radijo žurnalistės Laimos Ragėnienės parengtą pokalbį su Nacionalinės premijos laureatu, skulptoriumi Stanislovu Kuzma, skulptoriumi ir dėstytoju Valdu Bubelevičiumi ir rašytoju Andriumi Jakučiūnu. Pokalbis buvo transliuotas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Gerbiamas Andriau Jakučiūnai, Jūs este rašęs apie šią J. K. Patamsio skulptūrą „Žinia“. Kokių minčių ji Jums sukėlė?

Andrius Jakučiūnas. Išties paminklai šiandien yra didžiulė problema, o nerimas kyla dėl to, kad paminklai dygsta it grybai po lietaus. Ir reikia turėti galvoje, jog tai visų pirma yra ideologiniai paminklai. O ideologinio paminklo problema yra ta, kad jis skleidžia tam tikrą tiesą, kuri nebūtinai amžina. Šiuo atveju aš neturiu galvoje, jog Nepriklausomybei paminklas nebūtinas ar jos neturėtume įamžinti, tačiau bent jau turėtume pasistengti, kad paminklas kiek įmanoma tiksliau atspindėtų tai, ką mes į tą žodį sudedame. Šiuo atveju J. K. Patamsio skulptūra, mano galva, to visiškai neliudija. Tiesiog pamėginta jai prikergti kažkokią naują prasmę, o ji pati tebeskendi gūdžiame sovietmetyje, kai buvo įprasta vaizduoti tokias stilizuotas mergeles. Taip mes liekame ne tik kad nieko nepasakę, bet ir subjauroję viešąją erdvę.

Stanislovas Kuzma. Kai gavome žinią, kad vėl ketinama statyti skulptūrą netradiciniu būdu – be konkurso, skulptorių sekcijos pirmininkas pasirūpino skubiai apie tai išplatinti žinią. Taip susidarė iniciatyvinė grupė skulptorių, kurie jaučia atsakomybę už tai, kas statoma Lietuvoje. Šioje grupėje – įvairaus amžiaus ir pažiūrų skulptoriai. Ši grupė nuvyko pasidomėti minimu darbu.

Visų pirma pats darbas sukėlė abejonių, nes tai grynai anachronistinis kūrinys. Mane nustebino, nes jis yra labai netechniškai padarytas. Aš pažinojau šį skulptorių nuo seno – jis yra Šiauliuose, ant Salduvės kalno, padaręs monumentą tarybiniams kariams ir, žinoma, to darbo reputacija yra nekokia. Tačiau tai nereiškia, kad tas žmogus negali nieko padaryti. Tačiau darbas „Žinia“ buvo skirtas dabartiniam Visaginui. Todėl man ir keista, jog jis dabar pretenduoja būti pastatytas priešais Mažvydo biblioteką.

Bet kas jį atrado, kodėl buvo apsispręsta, kad ši skulptūra ir ne jokia kita?

Stanislovas Kuzma. Tą darbą iš skulptorių protegavo Tadas Gutauskas. Jis rūpinosi šio darbo pastatymu. Mane tai irgi labai nustebino. Tadas Gutauskas, kaip profesionalas, atrodytų, skonį turėtų tokiems dalykams. Bet kalbant apie šią skulptūrą, ji nieko bendra neturinti su skulptūros forma. Yra ten ir sentimentų, ir judesys, dorovinių, moralinių aspektų, bet tai nėra skulptūros kūrinys. Tai yra daiktas.

Manau, kad šiandien yra savotiška paminklų Lietuvoje krizė. Daugelis skulptorių susilaiko nuo darbų. Yra toks skulptūros žanras – miesto skulptūra, gali ji būti visokia, nebūtinai ideologinė. Bet yra kitas dalykas – ar pas mus tas žanras klesti, ar jis merdėja.

Dar yra visuomenės skonis, kuris pastaruoju metu ypač diktuoja, kas turi būti pastatyta. Dėl to, kad visuomenės skonis yra stipriai pagadintas rinkos dėsnių – žmonės įgauna teisę ir galimybę spręsti apie meną visiškai nesivaržydami. Mes matome visokių koncertų, Akropolio organizuojamų renginių, kur liaudis pasako, kas jiems patinka. Bet mes kalbėkime apie profesionalius dalykus. Ar profesionalioji dailė Lietuvoje tiek nusmuko, kad galėtų apie ją spęsti ne specialistai?

Tuo metu, kai buvo kuriama J. K. Patamsio skulptūra „Žinia“, Jūs, Valdai, buvote Dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių skyriaus pirmininkas.

Valdas Bubelevičius. Dar tarybiniais metais prie Dailės kombinato buvo tokia meno taryba, kuri ir spręsdavo, kokiose vietose ir ką galima statyti. Ta „Žinia“ jau buvo rodyta, buvo bendrauta ir su Visaginu, ir su Elektrėnais. Lyg ir Palangoje buvo bandyta surasti jai vietą. Tačiau niekur ji taip ir nebuvo pastatyta.

Dabar pati skulptūra yra Vilniuje, Žemuosiuose Paneriuose, sandėlyje, atrodo, aštuonių metrų aukščio?

Valdas Bubelevičius. Esu matęs ją ir anksčiau J. K. Patamsio dirbtuvėje. Jau tada jis iš cemento buvo ją nulipdęs, ir cementinė ji atrodė geriau, nes dabar skarda apkalta atrodo prastokai. Jau nekalbu apie pačią skulptūros plastiką.

Kaip į šią skulptūrą galima pažvelgti iš technologinės pusės?

Stanislovas Kuzma. Ji padaryta technologija, kurios skulptoriai yra atsisakę, – vario skarda apkaltas cementas. Tai yra skirtingos medžiagos, kurios turi tarpusavio sąlytį ir suvirinimo siūlės paprastai būna kietesnės už patį metalą. Cementas reaguoja į temperatūros skirtumus, iš čia atsiranda skirtingi medžiagų tempimai, ir tos siūlės trūksta. Todėl aš abejoju dėl šio darbo ilgalaikiškumo. Mes jį turėsime nuolat remontuoti. Pro visus plyšius bėgs vario druskos, paminklas bus visada aptekėjęs. Mano manymu, šis darbas yra techniškai nešvariai pagamintas. Bet jei tai būtų meno kūrinys ir tai galėtume jam atleisti...

Andriau, Jūs savo rašinyje rašėte, kad šiame paminkle yra kapinių paminklo apraiškų.

Andrius Jakučiūnas. Taip, jame yra kapinių paminklo apraiškų, bet man svarbesnis atrodo kitas dalykas – jei mes kiekvienam daiktui galime suteikti bet kokią prasmę ir kažkokiai skulptūrai, atėjusiai iš gūdaus sovietmečio, turinčiai sovietmečio stilistiką, galime lengvai suteikti mūsų laisvės idealų idėją, vadinasi, mums nelabai yra kas švento, nes bet kokį daiktą, suteikę jam kitokią prasmę, galime naudoti toliau. Ir šiuo atžvilgiu mes tyčiojamės iš pačios Nepriklausomybės. Gal čia šneku pernelyg patriotiškai, bet tai yra vienas iš tų retų šventesnių dalykų...

Man rodos, mūsų Nepriklausomybė nusipelnė šio to geresnio, anot gerbiamų skulptorių, mažų mažiausiai – bent jau meno kūrinio ir net nebūtinai skulptūros. Jei kas nors valstybėje, savivaldybėje nori sutaupyti, jie puikiausiai tai gali padaryti nepastatydami nieko, nes mes bet kuriuo atveju liudijame laisvą Lietuvą ir visi šiandien ją kuriame. Kodėl kiekviename kamputyje būtinai reikalingas paminklas arba kokia pervadinta gatvė? Nuo to atmintis netaps didesnė. O prasta skulptūra kaip tik tai gali paversti pajuokos objektu, kaip jau nutiko Gediminui Katedros aikštėje.

Vyriausybė 360 tūkst. 600 Lt jau skyrė šios skulptūros statybai. 2000 metų spaudoje radau paties skulptoriaus teiginius, kai jis skulptūrą siūlė Palangai, kad šiam darbui reikia ypatingos erdvės ir daug žalumos, gal net tiktų skverelis prie karių kapų, o pačią skulptūrą jis ketino pastatyti be honoraro.

Andrius Jakučiūnas. Matyt, pats skulptorius žiūrėjo į tai gerokai nuosaikiau nei tą reikšmę skulptūrai dabar ketinanti suteikti rezistentų organizacija. Man apskritai kartais kyla labai negražus įtarimas, kad tose Laisvės kovotojų organizacijose, kurių iniciatyva atsirado jau ne vienas paminklas, veikia egoistinis mechanizmas, o ne meilė idealams. Kyla mintis, kad šios organizacijos neturi jokios kitos veiklos, kaip tik save išreikšti statant paminklus.

Kita dalykas – visose pastarojo meto paminklų istorijose visuomenė prieš tai niekaip arba tik minimaliai yra supažindinama su planuojamais projektais ir jų įgyvendinimais. O jei ir supažindinama, tai nesulaukiama deramo pasipriešinimo tokiems projektams – turiu galvoje neseniai atsiradusį „Laisvės kelią“. O kokia yra šios skulptūros prasmė? Laisvei pastatyta siena. Iš T. Gutausko norėtųsi tikėtis geresnio darbo. O dabar pribloškia faktas, kad tas pats žmogus yra įsipainiojęs ir į šią istoriją. Vadinasi, gali tekti pervertinti kai kuriuos su šiuo žmogumi susijusius dalykus.

Žinau, kad skulptoriai visaip mėgina stabdyti šios skulptūros statybas...

Valdas Bubelevičius. Dabartiniu laiku vyrauja viešųjų ryšių technologijų metodika, ir visiškai neaišku, kokiais būdais paminklai atsiranda, nes konkursų praktika yra pradingusi. Šiomis viešosiomis technologijos T. Gutauskas mane iki šio laiko ir stebina – šalia „Siemens“ arenos atsirado paminklas krepšiniui, ir sunku suprasti, ar tai paminklas, ar tai galėtų būti ir prizo dydžio darbas. Tų viešųjų ryšių technologijų dėka buvo pastatytas ir darbas, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui. Tolesnis rezultatas – „Baltijos kelias“. Tokia viešųjų ryšių metodika yra juodoji technologija ir, mano galva, rimtiems paminklams bei rimtoms vietoms tokios technologijos neturėtų daryti įtakos. Tai turėtų lemti profesionalų nuomonė. O ir visuomenei reikėtų glaudesnio dialogo su meno sričių specialistais.

Kultūros savaitė