Prūsų kalba – tai iki šių dienų neišlikusi baltų kalba, dar iki XVIII a. pradžios vartota dabartinės Karaliaučiaus srities teritorijoje ir piečiau jos esančioje Lenkijos dalyje. Šiandien prūsų kalbos faktai yra labai svarbūs baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų istorijos tyrimams. Todėl nenuostabu, kad šia kadaise išnykusia ir daug kam nežinoma kalba jau ne pirmas šimtmetis domisi įvairių pasaulio šalių mokslininkai. Tad kuo gi prūsų kalba tokia svarbi šių dienų mokslui? Ką ir iš kur mes apie ją žinome? Kuo ji panaši ir kuo skiriasi nuo kitų kalbų, visų pirma nuo artimiausios savo giminaitės lietuvių kalbos?

Mirusi baltų kalba reikalinga... tyrimams

Kitaip nei vienintelės dvi gyvosios baltų kalbos – lietuvių ir latvių, kalbininkų vadinamos rytų baltų kalbomis, prūsų kalba priskiriama vakarų baltų kalbų pogrupiui, kuriam, manoma, galėjusios priklausyti dar ir jotvingių bei kuršių kalbos. Iš visų mirusių baltų kalbų prūsų kalba visų pirma išsiskiria tuo, kad ji apie save yra palikusi ne tik fragmentinius liudijimus ja kalbėjusių žmonių gyventos teritorijos vietovardžiuose bei istorijos šaltinių menamuose asmenvardžiuose, bet ir rašytinių paminklų – jais remdamiesi mokslininkai šiandien gali ne tik pakankamai patikimai atkurti pačią kalbą, bet ir šį tą spręsti apie prūsų materialinę bei dvasinę kultūrą.

Maždaug prieš pustrečio tūkstančio metų savarankišką raidos kelią pradėjęs vakarų baltų kalbų pogrupis, o vėliau ir iš jo išsirutuliojusi prūsų kalba iki pat išnykimo XVII–XVIII a. sandūroje (pasak vieno 1700 m. datuojamo istorinio liudijimo, 1677 m. miręs paskutinis prūsiškai kalbėjęs senelis Kuršių nerijoje, tačiau „tenai tokių dar esą“) laikui bėgant įgijo įvairių specifinių, tik sau būdingų bruožų, neaptinkamų kitose kalbose, tačiau kita vertus, besivystydama nepriklausomai nuo rytinių baltų kalbų, ji išsaugojo ir daugybę pastarosiose vėliau išnykusių senovinių ypatybių. Taigi tuo metu, kai dar buvo vartojama, prūsų kalba ne vienu atžvilgiu buvusi archajiškesnė už, pvz., lietuvių kalbą, kuri šiandien, kaip žinoma, yra archajiškiausia gyvoji indoeuropiečių kalba.

Dėl šios priežasties prūsų kalbos faktai yra labai svarbūs baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų istorijos tyrimams. Todėl nenuostabu, kad šia kadaise išnykusia ir daug kam nežinoma kalba jau ne pirmas šimtmetis domisi įvairių pasaulio šalių mokslininkai. Galima paminėti vos keletą svarbesnių kapitalinių prūsistikos veikalų autorių: tai ir žymiausias visų laikų latvių baltistas Janis Endzelynas, Antrojo pasaulinio karo metais dviem kalbomis (latvių bei vokiečių) paskelbęs iki šiol nepasenusią prūsų kalbos gramatiką, ir žymusis rusų kalbininkas Vladimiras Toporovas, parengęs penkis nepaprastai išsamaus prūsų kalbos tezauro tomus, ir amerikietis Williamas Schmalstiegas, originalios prūsų kalbos gramatikos anglų kalba autorius, ir lenkas Wojciechas Smoczyńskis, savo šalyje suorganizavęs kelias tarptautines mokslines prūsistikos konferencijas, be to, neseniai išleidęs nemažos apimties prūsų kalbos veiksmažodžių žodyną, ir originaliomis idėjomis pasižymįs olandų indoeuropeistas Frederikas Kortlandtas, savo asmeninėje interneto svetainėje paskelbęs visus prūsų kalbos rašytinius paminklus. Ypač daug prūsistikai nusipelnęs yra ilgametis Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Mažiulis, parengęs kelis epochinės reikšmės veikalus, kurių necituoti negali nė vienas save gerbiantis šių dienų prūsų kalbos tyrėjas: kritinį dviejų tomų prūsų kalbos tekstų leidimą, keturtomį etimologijos žodyną ir istorinę gramatiką.

Pirmasis baltiškas eilėraštis

Prūsų kalba ypatinga tuo, kad ji yra anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paliudyta baltų kalba. Seniausias iki šių dienų išlikęs baltiškas tekstas – ilgą laiką mokslui buvęs nežinomas prūsiškas humoristinis dvieilis, įrašytas į vieną vos prieš keletą dešimtmečių Bazelio universiteto bibliotekoje atrastą XIV a. foliantą:

 Kayle rekyſe. thoneaw labonache thewelyse.

Eg. koyte. poyte. nykoyte. penega doyte.

 Dėl to, kaip tiksliai reikėtų skaityti šį tekstelį, kalbininkai nėra priėję vieningos nuomonės, tad čia pateikiama tik viena iš galimų interpretacijų (V. Mažiulio): „Sveikas, pone! Tu nebe geras dėdelis, jeigu tu nori gerti, [bet] nenori tu pinigą duoti.“ Geriau įsiskaitę, dvieilyje nesunkiai atpažįstame kai kuriuos bendrabaltiškos kilmės žodžius, nors ir ne visai tą patį reiškiančius prūsų bei lietuvių kalbose, plg. pr. labonache, thewelyse, poyte, doyte ir lie. labas, tėvelis, puota, duoti. Iš kitų prūsų kalbos paminklų Bazelio tekstelis išsiskiria tuo, kad jo autorius turbūt buvęs gimtakalbis prūsas – manoma, kad tai galėjęs būti prūsų kilmės Prahos universiteto studentas. Tačiau yra pareikšta ir nuomonė, kad teksto autorius galėjęs būti vokietis, tik užrašęs kolegos prūso tariamus žodžius – tą esą rodo pernelyg dažnai pasitaikanti nemotyvuota žodžių galūnė -e, atspindinti tam tikrus to meto vokiečių kalbos tarmių ir rašybos reiškinius.

Senieji žodynėliai

Dar anksčiau už Bazelio tekstelį – XIII a. pabaigoje ar XIV a. pradžioje – turėjęs būti parengtas ir kitas ne mažiau svarbus baltų raštijos paminklas – vadinamasis vokiečių–prūsų kalbų Elbingo žodynėlis (pavadintas pagal miestą, kuriame buvo rastas XIX a.), iki šių dienų neišlikęs ir žinomas tik iš XIV–XV a. sandūros nuorašo. Žodynėlį sudaro per 800 prūsiškų žodžių, išdėstytų pagal įvairias temines grupes, pvz., religinės sąvokos, įrankių, gyvūnų, augalų, spalvų pavadinimai ir pan. Jau pirmas žodynėlio žodis deywis atspindi pagrindinį prūsų kalbos garsyno skirtumą nuo rytų baltų kalbų – išlaikytą baltišką dvibalsį ei, kuris, pvz., lietuvių kalboje tam tikrais atvejais pavirto į ie, plg. lie. dievas. Žodynėlio duomenys rodo, kad prūsų kalboje buvusios trys daiktavardžių giminės: vyriškoji (pvz., deywis), moteriškoji (pvz., saule) ir bevardė (pvz., assaran [sk. azaran]). Taigi prūsų kalboje buvusi išlaikyta sena indoeuropiečių kalbų ypatybė – bevardė giminė, iki šių dienų išlikusi, pvz., rusų ar vokiečių kalbose, tačiau išnykusi lietuvių kalboje: pastarojoje visi buvę bevardės giminės daiktavardžiai yra perėję į vyriškąją giminę, plg. minėtojo pr. assaran lietuvišką atitikmenį ežeras.

Tiek Elbingo žodynėlio autorius, tiek perrašinėtojas buvę vokiečiai, o ne gimtakalbiai prūsai, todėl žodynėlyje yra nemaža klaidų bei netikslumų. Dar daugiau klaidų yra kitame prūsų kalbos paminkle – žodynėlyje, įdėtame į XVI a. Simono Grunau „Prūsų kroniką“. Tokių netikslumų išaiškinimas yra vienas pagrindinių šiuos šaltinius tiriančių mokslininkų uždavinių. Pvz., visai neseniai buvo pasiūlyta nauja Grunau žodynėlyje pateikto prūsų kalbos žodžio mosla interpretacija: atitaisant perrašinėtojo klaidą šio žodžio reikšmę nurodančiame vokiškame atitikmenyje leimat į leinsat, šiandien jau galima visiškai kitaip suprasti ir patį prūsišką žodį, t. y. ne kaip reiškiantį klijus (taip manyta iki šiol), o kaip linų sėmenis.

Tekstai

Iš senųjų žodynėlių sužinome, kaip prūsai vadindavę įvairius savo aplinkos daiktus ar reiškinius, tačiau mažai ką galime išpešti apie jų kalbos gramatinę sistemą: kad ir kokį ilgą sąrašą tik vardininko forma užrašytų daiktavardžių turėtume, vien juo remdamiesi vis tiek negalėtume sukurti nė vieno taisyklingo prūsiško sakinio. Tam reikalui būtini rišlūs tekstai. Dėl to pagrindiniais prūsų kalbos šaltiniais laikytini kad ir negausūs, bet vis dėlto iki mūsų dienų išlikę trys XVI a. Karaliaučiuje išleisti katekizmai – vieninteliai bent kiek didesnės apimties rišlūs prūsiški tekstai. Pirmasis jų, pasirodęs 1545 m., t. y. pora metų anksčiau už M. Mažvydo katekizmą, yra ne tik pirmoji prūsų, bet ir apskritai pirmoji baltiška knyga.

Ypač svarbus mokslui yra trečiasis, 1561 m. išleistas katekizmas, kurį parengė Pabečių bažnyčios pastorius vokietis Abelis Willis, talkininkaujant parapijos laisvajam valstiečiui Pauliui Megottui. Šis tekstas iš kitų visų pirma išsiskiria savo apimtimi (yra keliskart ilgesnis už pirmuosius du katekizmus) ir ypač tuo, kad jame specialiu diakritiniu ženklu (brūkšneliu) žymimi kirčiuoti ilgieji žodžių balsiai. Kruopšti šio ženklo vartojimo analizė leidžia atkurti gana archajišką ir ne visada su lietuvių kalba sutampančią prūsų kalbos kirčiavimo sistemą. Pvz., būdvardžius su priesaga -ing- prūsai, kitaip nei mes dabartinėje lietuvių kalboje, kirčiuodavo ne tik priesagoje (plg. lie. gėdìngas), bet ir šaknyje, plg. pr. (ni)gīdings „begėdiškas“. Toks kirčiavimas atitinka ir senuosiuose lietuvių raštuose paliudytą formą gė́dingas. Vietoj šaknyje kirčiuoto lie. žẽmė prūsai turi galūnėje kirčiuotą semmē (tarsi būtų žemė̃), kurį vieni kalbininkai laiko senoviškesniu variantu, kiti – prūsų kalbos naujove, treti išvis mano, kad brūkšnelis šiame žodyje galėtų žymėti netgi ne kirtį, o visai kitą fonetinę ypatybę.

Kadangi katekizmus, kaip ir žodynėlius, rengė ne patys prūsai, o vokiečiai, šių tekstų kalbos taisyklingumą šiandienos skaitytojas turi vertinti labai atsargiai. Ypač ausį juose rėžia pažodinį vertimą iš vokiečių kalbos rodanti keista žodžių tvarka, plg. sakinį Thou ni tur kittans deiwans turrettwey „Tu neturi turėti kitų dievų“ su kaip vokiečių kalboje į sakinio galą nukelta veiksmažodžio bendratimi. Ne visi kalbininkai linkę vienodai aiškinti, kodėl tekstuose visiškai nevartojami įnagininko ir vietininko linksniai: ar tai tik pažodinio vertimo iš vokiečių kalbos, kurioje šių linksnių nėra, rezultatas, ar pačios prūsų kalbos faktas? Jeigu prūsų kalboje iš tiesų nebuvo įnagininko ir vietininko, ar tai aiškintina vokiečių kalbos įtaka, ar kaip tik laikytina – kaip manė V. Mažiulis – labai archajiška iš prokalbės paveldėta ypatybe?

Prūsų kalbos atgimimas

Skurdūs prūsų kalbos paminklai kalbininkams šiandien vis dar teikia daugiau klausimų nei atsakymų. Tad vargu ar kada mums bus lemta prūsų kalbą pažinti taip gerai, kaip pažįstame kitas mirusias pasaulio kalbas, pvz., lotynų ar senąją graikų. Ir vis dėlto mūsų dienomis yra nemaža žmonių, kurie nesitenkina vien sausomis senųjų tekstų studijomis ir mėgina patys kalbėti prūsiškai. Prūsų kalbos atgaivinimo judėjimui pradžią davė prieš porą dešimtmečių kalbininko Leto Palmaičio parengta naujosios prūsų kalbos gramatika ir žodynas. Vadovaudamiesi griežtai apsibrėžtais principais ir pasitelkdami giminiškų kalbų duomenis bei pačios prūsų kalbos žodžių darybos priemones, aktyvistai naujosios prūsų kalbos žodyną nuolatos papildo žodžiais, dėl senųjų tekstų skurdumo nepatekusiais į autentiškus prūsų kalbos paminklus, kuria terminus pavadinti įvairiems prūsų dar nežinotiems reiškiniams, pvz., traukiniui, lėktuvui ar telefonui. Naująja prūsų kalba rašomi ir į ją verčiami literatūros kūriniai, jos virtualiai mokomasi interneto pokalbių svetainėse, be didesnių susikalbėjimo sunkumų ji vartojama entuziastų elektroniniuose laiškuose – visa tai rodo, kad prūsų kalba iš aptrupėjusio muziejinio eksponato šiandien pamažu vėl atgyja – tegu ir specifine forma – kaip gyvai funkcionuojantis kultūros reiškinys.

Dr. Vytautas Rinkevičius, VU Filologijos fakulteto Baltų filologijos katedra

Vilniaus universiteto žurnalas „Spectrum“