Kalėdos yra ne vien tik kasmet minimas mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus gimtadienis, bet nuolatinis jo gimimo išgyvenimas. Jis gimė istorijos bėgyje, bet savo malone nuolat gimsta mumyse.

„Jėzaus Kristaus gimimas buvo toks. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:

Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. Jam negyvenus su ja kaip vyrui, ji pagimdė Sūnų, kurį jis pavadino Jėzumi“. (Mt 18–24)

Kaip buvo sutiktas gimęs Kristus? Jis gimė tvartelyje, kur nuo vėjo ir šalčio slėpėsi gyvuliai. Jam gimus dangaus skliautuose sužibo žvaigždė. Angelai džiaugėsi ir giedojo: „Garbė Dievui aukštybėse". Piemenys, angelo padrąsi­ti, bėgo Jo pasveikinti. Tai trumpa Kalėdų įvykio istorija.

Ir seniau Viešpats apsireikšdavo žmonijai. Senajame Testamente aprašoma, kaip Dievas apsireikšdavo izraelitams. Jis jiems parodė savo galybę pavergtuosius išvaduodamas iš Egipto vergijos, Sinajaus kalne paskelbdamas Dešimt Įsakymų. Tačiau Dievo galybės apsireiškimas ne būtinai laimi pagarbą, pasitikėjimą, meilę.

Jėzus gimė bejėgiu kūdikiu tamsią ir šaltą naktį, kad mes galėtume džiaugtis dangaus palaiminta šviesa ir nesibaigiančia laime. Taip mūsų Viešpats atėjo kentėti ir mirti, kad mums suteiktų amžiną gyvenimą. Šiame kontekste tampa suprantami ir šv. Pauliaus žodžiai: „Jūs žinote Jėzaus Kristaus meilę. Jis, būdamas turtingas, tapo vargdieniu, kad mes taptume turtingi". Per šimtmečius žmonija džiaugėsi ir tebesidžiaugia mums šitaip apsireiškusiu Dievo gerumu ir meile. Ko Dievas nelaimėjo izraelitams apreikšdamas savo galybę, tą jis laimėjo gimdamas silpnu kūdikiu. Taip visagalis Kūrėjas tampa artimas visiems.

Šv. Pranciškui, visa savo esybe susivienijusiam su Jėzumi, nematomo Dievo paveikslu, ir laisvai pasirinkusiam neturtėlio būklę, tarnystė tampa gyvenimo norma ir pasirinktu egzistenciniu asmeninės ir socialinės veiklos pagrindu. Žmonės, kuriems jis sakė pamokslus, buvo nustebinti ir sužavėti Pranciškaus iš Asyžiaus gyvenimo būdu, kuriuo jis atskleidė savo Dievą. Ir visi ėmė suvokti, kad Viešpats yra artimas ir ištikimas draugas, Emanuelis — Dievas su mumis, kuris gyvena tarp savo žmonių, kaip piemuo tarp savo mylimų avelių.

Šv. Pranciškus taip pat mus moko, kaip dieviškosios Marijos motinystės paslaptis gali nuolat atsispindėti kiekvieno krikščionio šir­dyje. „Mes esame Kristaus motinos, kai Jį su meile nešiojame širdyje ir kūne... ir Jį gimdome darbais, kurie kitiems spindi pavyzdžiu", – sakė jis.

Mes turėtume būti įsitikinę, kad naujas dangus ir nauja žemė, žmonijos lūkesčių objektas, yra Dievo dovana, ir žmogus nėra vienišas, bet Dievo bendradarbis. Dėl to tikėjimas turi skatinti veikimą ir niekuomet nenusilenkti proto reikalavimams arba imponuojančių struktūrų iliuzijų sėkmingumui. Dievui nereikia didelio išradingumo, bet iš žmogaus reikalaujama besąlygiško atsidavimo jo gerumui. Šių dienų žmogui, paskendusiam žemiškuose rūpesčiuose, kurie jį atitraukia nuo aukštesnių troškimų, Pranciškus turėtų daug ką pasakyti. Jis visas buvo persiėmęs Dievo išgyvenimu. Visos jo pastangos, mintys ir darbai buvo nukreipti į Dievą Tėvą su palaipsniui vis didėjančia meile. Ši kelionė į Tėvą per Kristų vyko nuolat atsiveriant, ją šv. Pranciškaus vadino atgaila arba pasikeitimu. Todėl kiekvienas mūsų turi jaustis įpareigotas eiti šiuo evangelinio tobulumo keliu.

Anot šv. Pranciškaus, esame dangiškojo Tėvo vaikai, sužieduotiniai, broliai ir motinos mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Esame sužieduotiniai, kai ištikima siela, veikiant Šventajai Dvasiai, susijungiame su Jėzumi Kristumi. Esame motinos, kai Jį nešiojame širdyje ir kūne su meile, skaisčia ir gryna sąžine ir gimdome Jį šventais darbais, kurie šviečia kitiems.