Šiais laikais, kai visuomenėje ypač akcentuojama tolerancija, kai religija tampa vis mažiau svarbiu dalyku, groti krikščionišką muziką yra tam tikras iššūkis. Būtent tokį iššūkį priėmė šiuolaikinio šlovinimo grupė „Ichthus“, susikūrusi 2007 metų vasario mėnesį. Šiuo metu grupę sudaro šeši nariai. „Viskas prasidėjo nuo šlovinimo, kuris, ypač brolių pranciškonų dėka, paskatino mus susiburti ir imtis muzikinės veiklos“, – sako jie.

Pakalbinau keturis grupės narius – Mildą, Onę, Gintą, Paulių, ir paprašiau papasakoti apie savo muziką, veiklą, požiūrį...

Adrė: Kaip pavadintumėte muziką, kurią grojate? Koks tai muzikos stilius?

Gintas: Mūsų grojamoje muzikoje susipynę įvairūs stiliai. Neturime tikslo groti konkrečiai vieną muzikos stilių ar jį propaguoti, nes ne tai yra svarbiausia. Mūsų muzika – tai visų pirma šlovinimas.

Onė: Įdomu tai, jog laikui bėgant mūsų atliekama muzika įgauna vis naujų stilių, nuolat keičiasi.

Ką jums reiškia šlovinimas?

Gintas: Tai – bandymas muzikos ir teksto kalba perteikti kitiems tai, ką patys jaučiame tikėdami į Dievą. Prieš ateidamas į grupę net neįsivaizdavau, kas yra šlovinimas; ir tik po ilgesnio laiko suvokiau, jog tai yra tikėjimo idėjos nešimas žmonėms, mūsų klausančiai auditorijai.

Milda: Šlovinimas – tai giedojimas Dievui, kuriame svarbiausia – širdies atvėrimas Jam. Be muzikos turbūt neįsivaizduojame nė vienų šv. Mišių. Žodis, perteikiamas muzika, yra labai įtaigus, paliečiantis žmogų. Man pačiai tai yra vienas artimiausių būdų bendrauti su Dievu. Taip pat turime tikslą pakviesti kitus žmones šlovinti kartu.

Onė: Man tai yra priimtiniausia maldos forma, tapusi neatsiejama mano gyvenimo dalimi, teikianti didelį džiaugsmą.

Ką norite perteikti savo grojama muzika?

Onė: Mūsų tikslas – skelbti Dievo Žodį, grojama muzika atverti žmonių lūpas ir širdis.

Milda: Visuomet turėjau troškimą, kad bažnyčioje skambėtų muzika, patinkanti ir jaunai auditorijai, nes keičiantis laikams keičiasi šlovinimo forma. Juk kadaise žmonės šlovino arfom ir lyrom, kartais vien balsu, vėliau vargonais... Šiandien mes šlovinam elektrinėm, bosinėm gitarom, būgnais, balsais, kuriuos pastiprina mikrofonai. Visa tai yra šiuolaikinis šlovinimas, kurio, mano nuomone, Katalikų bažnyčiai šiuo metu trūksta.

Vienu metu internete buvo pasirodęs straipsnis, kuriame teigiama, jog Bažnyčioje per daug sekuliarizacijos. Aplinkui taip pat tenka išgirsti balsų, nepatenkintų pernelyg pasaulietiniu šlovinimu, esą tuomet bažnyčioje žmogus jaučiasi lyg koncerte. Ką apie tai manote?

Milda: Manau, jog visuomet yra, buvo ir bus žmonių, kuriems kažkas nepatinka. Tai yra normalu, mūsų skoniai, stiliai ir t. t. skirtingi. Ir tikrai galime vertinti meną iš moralinės pusės, tai dažnai darome ypač mes, krikščionys, nes mums svarbu, kokią žinią menas neša. Tačiau kai imame neigiamai vertinti tik stilių, nežiūrėdami į turinį, tai nėra gerai. Juk viskas yra Dievo, muzika yra Dievo dovana žmonėms! Tiktai mes, žmonės, naudojame dalykus blogiems arba geriems tikslams, juos teršiame arba skaistiname.

Paulius: Norėčiau paminėti liturgiją. Mes, kaip šlovintojų grupė, tikrai jaučiame didelį skirtumą tarp liturginių apeigų ir koncerto. Būgnais bažnyčioje grojame tik per didžiąsias šventes.

Gintas: Bažnyčia – sakrali erdvė. Šlovintojai privalo ją gerbti, taip pat, kaip ir atėjusius pasimelsti žmones, kunigus... Privalome atsižvelgti į tai, kad bažnyčią lanko skirtingo amžiaus, prie vienokių ar kitokių tradicijų pripratę ir jų besilaikantys žmonės. Taigi, mūsų muzika neturi būti per garsi, šokiruojanti ar agresyvi. Šv. Mišių metu skambanti šlovinimo muzika ir giesmės turi padėti žmogui melstis, medituoti, o ne blaškyti jo mintis. Pagarbą bažnyčiai išlaikyti yra labai svarbu, nepaisant to, kokiu instrumentu tu groji. Patys visuomet turime atminti ir siekti, kad žmonės į bažnyčią ateitų ne mūsų pasiklausyti, o atrasti Dievą. Tam mes, šlovintojai, esame tik priemonė.“

Onė: Šlovinimo muzikoje labai svarbų vaidmenį atlieka kokybė. Neužtenka turėti talentą, būtina skirti laiko pasiruošimui ir repeticijoms. Privalome stengtis, kad mūsų atliekama muzika pakeltų, leistų bendruomenei įsijungti į šlovinimą, būtų maloni ausiai, kokybiška...

Gintas: Taip pat vienas svarbiausių mūsų uždavinių – nepaversti šv. Mišių koncertu. Tarp koncerto ir liturgijos yra tam tikri skirtumai, ir mes tikrai juos jaučiame.

Papasakokite apie kitas savo grupės veiklas.

Onė: Šlovinimas kitur. (šypsosi)

Milda: Dažnai prisijungiame prie įvairių evangelizacijų, kuriose grojame, pasidaliname tuo, kuo gyvename.

Gintas: Taip, prieš porą metų teko groti Veliučionių socializacijos centre, dabar esame pakviesti pašlovinti į Vilniaus pataisos namus... Manau, jog tam tikrą evangelizacijos dvasią mes ten įnešame. Na ir, žinoma, ruošiamės krikščioniškos muzikos festivaliui „Sielos“, kuriame dalyvausime jau trečią kartą. Tai – festivalis, kuriame nėra jokios konkurencijos tarp grojančių kolektyvų ar atlikėjų, nes jo tikslas – pajusti Dievo Dvasią. Kas dar nėra jame dalyvavęs, būtinai turėtų, kadangi tai iš tikrųjų nepakartojamas renginys.

A.: Esate išleidę muzikos albumą „Šaukiuosi Tavęs“. Ar neplanuojate dar vieno?

Milda: Taip, tikrai planuojame, tik dar nežinome, kada pavyks tai padaryti. Norėtume jį suspėti išleisti iki vasaros...

Paulius: Kaip Dievas duos, taip ir bus. (šypsosi)

Norėčiau paliesti dar vieną temą – muziką, kurios klausosi šiandieninis jaunimas. Ką apie ją manote? Ar tai – masinės kultūros dalis ir ar tai yra naudinga?

Gintas: Manau, jog masinė kultūra visuomet buvo ir bus, tačiau turi būti ir atsvara jai. Bėda yra ta, jog šiais laikais žmonės, ypač jauni, pasiduoda šiai per masines informacijos priemones skleidžiamai „kultūrai“, kuriai suprasti nereikia jokių pastangų. Visiškai nekeliamas klausimas, ar tai apskritai yra kultūra, dažniausiai net tingima apie tai pagalvoti. Pigiai sukuriama, greitai parduodama, o suvartojus iš karto išmetama – tokia yra šiandieninė situacija. Prie masinės kultūros lengvai priprantama...

Milda: Blogai, kai žmonės neieško kitokios, alternatyvios kultūros. Manau, jog tam tikras mūsų grupės uždavinys ir yra sukurti tą alternatyvą. Juk kalbėti, kokia bloga toji masinė kultūra, gali kiekvienas, tačiau ar galim pasiūlyti, kuo ją pakeisti? Žmonės piktinasi lengvabūdiška, lėkšta ar nepadoraus turinio muzika, tačiau patys ją dainuoja, klausosi vakarėliuose, „tūsinasi“ jos klausydami... Paauglystėje gal ir nekyla klausimas, kodėl tokios muzikos aš klausausi, bet vėliau šį klausimą reiktų sau užduoti. Juk muzika maitiname savo sielą. Neseniai vienas mano draugas pasidalino savo patirtimi. Jis mėgo klausytis vienos lyriško balso dainininkės, į jos atliekamų dainų tekstus nelabai įsiklausydamas. Tačiau kai pabandė suprasti, apie ką dainuojama, jį blogąja prasme nustebino, kad ta muzika neša savotišką mirties žinią, skleidžia depresiją. Mes tiesiog privalome domėtis tuo, ką klausome. Kaip ir atėję į parduotuvę renkamės sveikesnį (ne vien skanesnį), geresnį produktą be E...

Ta mirties žinia aplink yra nuolatos skleidžiama, ir dažnas jaunuolis jai pasiduoda. Aplink vyrauja gan slogi nuotaika, jauni žmonės emigruoja ir t. t... Ko Jūs galėtumėte palinkėti šių dienų jaunam žmogui?

Onė: Aš norėčiau palinkėti kurti ir mylėti.

Paulius: Linkiu atrasti santykį su Dievu, nes Jis yra visos kūrybos šaltinis. Tai yra pats geriausias dalykas, kurio galėčiau palinkėti...

Milda: Aš linkiu ieškoti, eiti nuolatos pirmyn, atrasti, pažinti... Eidami pirmyn, mes vis tiek kažką atrasim. Baisu tampa tuomet, kai žmonės nebeturi vilties ir jokio pagrindo po kojomis. Tačiau kai atrandi tą pagrindą Dieve, kuris niekuomet nekinta, ant Jo gali pastatyti gražų gyvenimo namą.

Gintas: Norėčiau palinkėti nebijoti būti kitokiems. Išsiugdyti tvirtą stuburą, kad atsispirtumėte masinei kultūrai, neigiamoms emocijoms, kurios paslėpta forma skleidžiamos per žiniasklaidą, pseudomeną ir pan. Visa tai yra netikra ir neturi absoliučiai jokios išliekamosios vertės, nes tai nėra iš Dievo. Noriu paraginti jaunus ir nejaunus žmones tam tvirtai priešintis, linkiu pamatyti šviesiąją gyvenimo pusę ir suvokti, jog ją galime pajusti tik su Dievo pagalba. Nebijokime Jo prašyti. Taip pat grupės vardu visiems skaitytojams ir klausytojams norėtume palinkėti džiaugsmingų ir prasmingų šv. Kalėdų.

Dėkojame grupei „Ichthus“ už nuoširdų pasidalinimą. Tikiuosi, jog tai įkvėps jauną žmogų kilnesniems tikslams ir paskatins susimąstyti, kaip jis nori gyventi: ar pasiduoti masinei kultūrai, ar išlikti savimi..?

Kalbino Adrė Zakrauskaitė