Sveikas, mielas šventinis skaitytojau!

Kalėdų eglė jau moja šaka ir nebeįmanoma suprasti, ar Tu prie jos eini, ar ji artėja prie Tavęs. Vis dėlto papuošiau ją tekstinėm skiautėm, kokių radau „Kultūros“ skrynutėj – dabar galima bus per šventes eiti ratelio aplink tuos tekstus ir skaitinėti. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia – nenuvarginti akių, kad pavyktų išvysti žvaigždę tada, kai jos stigs labiausiai. To ir linkiu.

Ketvirtadienis (12 16): nuotraukos ir knygos

Zenekos nuotrauka

Sostinės „Prospekto“ galerijoje atidaryta paroda „Optimizmo epocha – sovietinė 1920–1939 m. fotografija“. Nepaisant pavadinimo dviprasmiškumo ir pakankamai nutolusių datų, straipsnis apie parodą pateikia glaustų, bet vertingų istorinių žinių. Tiesa, gana keista matyti tekste įvardijimą „Po Didžiojo Tėvynės karo“... Matyt, vertinys iš rusų kalbos. Esame jau labiau pratę prie „Antrojo pasaulinio“.

Išleista Sergejaus Kozlovo pasakų knyga „Ežiukas rūke“. Kas bent sykį matė to paties pavadinimo animacinį filmą, dar anksčiau vadintą multiplikaciniu, tas jau niekada jo nepamirš.

Kita su knygomis susijusi naujiena – dar viena rašytojo Gendručio Morkūno knyga, pasiekianti skaitytoją jau po jo mirties. Neįprastas pavadinimas – „Iš nuomšiko gyvenimo“ – buvo paliktas autoriaus valia: „Berašant keistasis pavadinimas prilipo prie viršelio, o kai kurių raidžių dažai įsigraužė net į paskutinį puslapį. Taigi keistojo pavadinimo negalėjau nepalikti. Juolab kad mačiau, jog knygai jis patiko. Tikiuosi, patiks ir jums. Nebijokite. Apie tai, kas tie nuomšikai, sužinosite jau pirmuosiuose knygos puslapiuose.“ Neabejoju, kad knyga bus įdomi.

Penktadienis (12 17): tapatybės ir apdovanojimai

Zenekos nuotrauka

Kartais verta pasitikrinti, ar supranti, iš kur atėjai, ar jauti savo šaknis, su kuo tapatiniesi? Tokie tekstai kaip profesoriaus Sergejaus Temčino pranešimas, skaitytas konferencijoje „Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai“ leidžia pasiklausinėti savęs tokių klausimų. Kitoks Palemono mito perskaitymas leidžia iššifruoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės herbo, Vyčio, apibrėžimą: „Kovotojas – tai yra laimingas, sočiai valgantis, tvirtai valdantis Julijaus (Cezario) karys.“ Interpretacija surašyta labai sklandžiai. Net pernelyg. Dėl to ir lieka įtarimų.

Patikrinus paauglių skaitymo lygį ir kaskart aptinkant jį vis prastesnės būklės, visi imame skėsčioti rankomis, dairytis į šalis, analizuoti. Kęsto Kirtiklio įžvalgos baigiamos ironišku šyptelėjimu: „(...) kol kas lieka tik medituoti apie tai, kad netrukus ši ne per geriausiai skaitančiųjų armada baigs mokyklas, paskui pasieks aukštąsias mokyklas. Ir gaus diplomus. O anksčiau ar vėliau jie ateis ir į darbo rinką.

Nors, kai gerai pagalvoji, va, kirgizai užima tyrime paskutinę vietą, ir nieko, gyvena...“ Tad gyvensime ir mes.

O kaip gyvena rašytoja Giedra Radvilavičiūtė, galima nujausti iš jos esė. Šis tekstas dedikuotas poetei Elenai Mezginaitei, kurios premija „Panevėžio literatūrinės žiemos“ buvo apdovanota autorė. Perskaitęs pagalvojau – jei kada norėčiau aprašyti pažintį su kitu žmogum, tikrai mokyčiaus iš panašių esė. Nes jie nepanašūs į nieką. Gyvi.

Kadangi neminėta anksčiau, priduriu, kad tame gruodžio 3–4 dienomis vykusiame literatūriniame festivalyje būta ir kitų apdovanojimų, skirtų poetams ar su jų kūryba susijusiems: Rimvydas Stankevičius gavo Julijono Lindės-Dobilo premiją, Erika Drungytė apdovanota „Literatūrinės lapės“ prizu, Viktorui Rudžianskui atiteko „Literatūrinė skrybėlė“, Gintarui Bleizgiui – „Literatūrinės žiemos riterio rožė“, o Panevėžio mero Vitalijaus Satkevičiaus įsteigta premija buvo pagerbta profesorė Viktorija Daujotytė.

Šeštadienis (12 18): vampyrai ir mokslai

Zenekos nuotrauka

Prisijaukinti vampyrą? Ar lengva tai padaryti? Šitai, gerokai praplėtęs vampyro apibrėžimą, svarsto Rodney'us Clappas. Įdomu, kad vampyro įvaizdžio stiprėjimą tarp amerikiečių galima sieti su Rugsėjo 11-osios įvykiais. Kita vertus, dažnai apima jausmas, kad bet kokie mąstymo pokyčiai tame areale kildinami iš įvykių, susijusių su Rugsėjo 11-ąja ir Osama bin Ladenu. Ar tikrai taip?

Grįžtant prie lietuviškų realijų – atrodo, kad mažesnis pavojus gresia poeto Justino Marcinkevičiaus gyvybei. Beveik kasdien sostinėje praeidamas pro paminklą Adomui Mickevičiui, vis prisimenu, kam turiu būti dėkingas už į lietuvių kalbą išverstas „Vėlines“ ir „Gražiną“. Jau nekalbant apie J. Marcinkevičiaus „Dienoraštį be datų“ – svarbų ne tik prieš tris dešimtis metų, bet ir dabar.

O Klaipėdoje steigiama Jaunųjų mokslininkų mokykla. Keista, kad ten, kaip galima suprasti iš pranešimo spaudai, bus mokoma tik tiksliųjų mokslų: „mokykloje turėtų veikti informatikos ir programavimo, skaitmeninės grafikos ir fotografijos, jūrinės ekologijos ir aplinkotyros, biofizikos sekcijos.“ Teigiama, kad mokykla bus orientuota į gimnazijų antrų-ketvirtų klasių moksleivius. Ar humanitarinės sritys nepatenka steigėjų akiratin dėl savo „nemoksliškumo“?

Sekmadienis (12 19): atmintys ir klasikai

Zenekos nuotrauka

Genocido aukų muziejuje Vilniuje atidaryta ir holokausto ekspozicija: „Įrašus lenkų kalba su aiškiai matomomis datomis ir vardais galima apžiūrėti po specialiu gaubtu 10 kvadratinių metrų kameroje. Joje nuo kitų metų vidurio taip pat ketinama nuolat rodyti filmą apie holokaustą ir pateikti informaciją apie žydų gelbėtojus Lietuvoje.“ Ko gero, tai nedidelis, bet vis dėlto postūmis kolektyvinei atminčiai pažadinti tai, ką nuolat stengiamės nugrūsti į pasąmonės užkaborius.

Turbūt ir valdžios nutarimas paskelbti kitus metus Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metais susijęs su minėtom istorinėm akistatom.

Tarp svaresnių naujienų, nepatekusių į grynosios „Kultūros“ valdas, bet esančių kažkur visai šalia –  „Religijos“ skiltyje – atsirado ši: Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis su bendraautorium Evaldu Darškum pristatė savo leidinį „Evangelija kasdien“.

„Niekada nesu prašęs publikos, kad plotų man dainuojant“, – sako maestro Virgilijus Noreika, kuriam ką tik skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija. Skaitant pokalbį jauti, kad kalba dainininkas „iš pašaukimo“. Ar daug tokių Lietuvoje dabar – „Triumfo arka“ juos težino...

„Literatūros“ rubrika pateikia Dalios Dilytės pranešimą apie Kristijono Donelaičio kūrybą, skaitytą konferencijoje „Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai“. Reziumė šitokia: „Donelaitis „Metus“ pabaigė žodžiu „vargsim“, taip išsakydamas žmogaus gyvenimo prasmę. Tad turime dar nemažai pavargti Donelaičio ir lietuvių kultūros labui.“

O kalbant apie kaimyninių šalių kultūrą – ten poetai irgi turi sveikatos problemų. Baltarusijoje rinkimų dieną stipriai sumuštas, o vėliau ir iš ligoninės išgabentas nežinoma kryptimi) opozicijos kandidatas į prezidentus, poetas Viktoras Nekliajevas. Ir ką? Negarsūs pasipiktinimo garsai, nepritarimo žodelių murmėjimai, piketėliai, ir tarsi niekas nieko... Tylu.

Teko girdėti, kad V. Nekliajevo eilėraščių yra išvertęs ir spaudai parengęs dabartinis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, poetas Jonas Liniauskas. Jei būtų galimybė bent vieną kitą kūrinį per radiją paskaityti solidarumo vardan...

Pirmadienis (12 20): kalbantys ir kalbinamieji

Zenekos nuotrauka

Be abejonės, kaip vieną nuostabiausių interviu, skelbtų šią savaitę „Bernardinai.lt“, skelbčiau Dalios Pauliukevičiūtės parengtą pokalbį su ponia Elvyra. Nuostabiai papasakota moters, mėgstančios lankyti kultūrinius renginius, istorija. Tai ir kalbinančiosios, ir kalbinamosios nuopelnas. Štai apie miestietiško gyvenimo ypatumus ponia Elvyra sako: „Regis, man triukšmas taip sunkiai pakeliamas, net norėtųsi bėgti iš Vilniaus, o ir reikėtų išvažiuoti, kad lengviau būtų gyventi, bet galvoju, taip nuobodu kitur! Nežinau, kaip čia bus. Į naujus rajonus nebenorėčiau, jei išvažiuočiau – nebent į kaimą. Dabar gyvenu, kaip sakoma, arti bažnyčios, toli nuo Dievo – Dominikonų gatvėje. Visur galiu nueiti pėsčia. “

Vaido Jauniškio komentare daug taiklių apibendrinamųjų pastebėjimų. Vienas jų – apie skulptūras, dėl kurių kyla karštų diskusijų: „Užsienio svečiai susidomėję žvelgia į Žaliojo tilto skulptūras ir Grūto parko siurrealizmą ir tuoj pasiūlo analogijų su švedų karaliumi, šalia kurio paminklo renkasi neonaciai – ar dėl to paminklas turi būti nuverstas? Ar reikia uždrausti Knuto Hamsuno romanus? O generolas Mannerheimas baigė karo mokslus Rusijoje – gal tai gali reikšti ką nors kita?“  

Vytautas Bikulčius išsamiai aptaria 2010 metų literatūros premijas, skirtas Prancūzijoje bei jų poveikį apdovanotųjų tiražams: „Cirkas atvažiuoja ir vėl iškeliauja. Taip ir literatūros premijos išdalijamos, skaitytojai suguža į knygynus, gėrisi arba nusivilia premijuotomis knygomis. Tada vėl ima laukti literatūrinio rudens, kai visuotiniame šurmulyje bus paskelbti nauji vardai, pelnę literatūros premijas.“

Pastaruoju metu auga rusų kultūros pristatymas per fotografiją – atidaroma dar viena paroda. Joje pristatomos „vieno didžiausių Rusijoje kasmetinio fotokonkurso „Jaunieji Rusijos fotografai“ dalyvių ir laureatų fotografijos.“

Tiems, kas domisi Vilniaus krašto paveldu, turėtų būti labai įdomus, gausiai iliustruotas Donato Malinausko straipsnis. Žinoma, nuotraukose pamatome ne tik Rytų Aukštaitijos klojimo medinę architektūrą iš arčiau, bet ir nesustabdomo (nes nestabdomo) nyksmo ženklus.

Antradienis (12 21): nuoširdumas ir žvalgymasis

Zenekos nuotrauka

Šiemet sukako 125-osios Kipro Petrausko gimimo metinės. Malonu, kad šiai datai pažymėti ir iškilų operos solistą prisiminti skirtas vakaras.

„Bernardinų žmogus“ Valdas Kilpys apžvelgė besibaigiančius Kauno miesto metus – renginiai, iniciatyvos ir panašiai. Vienas labiausiai pavykusių renginių – „pačių verslininkų organizuota ir miestelėnų draugingai palaikyta šventė aiškiai „perspjovė“ daugelį „iš reikalo“ organizuojamų oficialiųjų miesto švenčių. Priežastis paprasta – viskas buvo labai jauku. Paprastumas ir nuoširdumas negali nejaudinti. “

Įspūdžius iš kitokio renginio pristato Jovita Savickaitė. Tolimajame užsienyje – Nevados valstijoje esančioje dykumoje rengiamas festivalis „Degantis žmogus“. Kodėl degantis ir kam jis skirtas? Geriau sykį perskaityti patį straipsnį, negu skaityti perrašytą.

Jau pavasarį žadama galimybė turistams pasižvalgyti nuo Šv. Jonų bažnyčios varpinės. Netgi liftas įrengtas. Manau, teks apsimesti turistu ir kilti viršun. Gal net ne sykį.

Lietuvių skaitytoją pasiekė dar viena knyga iš Carlo Gustavo Jungo paveldo. Šįsyk tai – „Atsiminimai, vizijos, apmąstymai“. Anotacijoje rašoma, kad ten galima sužinoti, „kaip [Jungas] priėjo išvadą apie žmogaus kolektyvinės pasąmonės egzistavimą ir kitus savo atradimus psichologijoje.“ Jei taip iš tiesų, turėtų būti įdomu.

„Tautinė tapatybė yra kintantis dalykas“, – sako komentare Vanda Zaborskaitė. Straipsnį baigia optimistiškai: „Gerai, kad pradedame atsitokėti.“ Taip, gerai, jei neapsimetame esą tokie... atitokę.

Vienas iš atitokimo ženklų galėtų būti ir šis: „Kultūros ministras Arūnas Gelūnas tikisi kitais metais grąžinti mokestines lengvatas kino atstovams bei steigti Kino instituciją.“ Tas pranešimas nuteikia viltingai. Po ilgėlesnio laiko, rodos, kultūros sričiai vadovauja žmogus, kuris išties pajėgus vadovauti kultūros sričiai ar bent jau turi ilgalaikę kultūros politikos formavimo viziją.

Nors pokalbis su aktoriumi ir režisieriumi Rolandu Kazlu primena ir tą kultūros politikos pusę, kuri vadintina tamsiąja: „Situacija, manau, tokia: šunys loja, o karavanas eina. Karavanas – prekybinis, pramoginis, piniginis, su ekranais, šokiais ir vampyrais, o šunys – dar likę pavieniai kultūros, meno, mokslo ar šiaip tiesiog žmonės, kurie nenori ir negali taikstytis su tuo, kad viskas to karavano trypiama.“

Ko gero, tai tamsiajai pusei prašviesinti reikia tikrai labai į būsimąjį laiką nusidriekusios vizijos. Gal iškęsim.

Trečiadienis (12 22): poslinkiai ir konkursai

Zenekos nuotrauka

Pasitaiko „Kultūroje“ ir išsamių tekstų, skirtų kalbotyrai ar kalbų istorijos populiarinimui. Vienas tokių – skirtas prūsų kalbai.

„Lietuva tokia šalis, kurioje vis ko nors laukiama iš kitur, iš būsimųjų, ateinančiųjų, mus valdančiųjų ar net seniai mirusiųjų. Dabar jau nieko nebus be mūsų pačių. Jei kas nesubrendo, tai mūsų pačių supratimas, kad turime valstybę, kad mums įduotas svarbiausias veikimo įrankis – valstybė, kuriuo vis dar mokomės naudotis.“ – taip mano poetas Marcelijus Martinaitis pokalbyje apie Lietuvos Nepriklausomybės dvidešimtmetį. Panašiai, kaip ir literatūrologė Vanda Zaborskaitė, kūrėjas apie esamą padėtį kalba pakiliai: „Svarbiausia, kad per tą dvidešimtmetį nieko blogo ir nepataisomo neatsitiko. Tik reikia šiek tiek atsitraukti nuo tų kasdienių konfliktų, tikrų ar netikrų baimių ir pamatysime, jog ir Lietuva, ir mes patys jau esame kitokie, nusimetę tuos pažeminimų ir okupacijų uždėtus pavalkus.“ Tad jei vyresnė karta mato teigiamų poslinkių, kodėl turėtų dejuoti jaunesni, kaip kad dažnai pasitaiko?

Pasak kai kurių kūrėjų, menininkai, intelektualai (bent jau vieni) neturi prisiimti atsakomybės naštos už valstybę, ir turbūt jie teisūs. Vis dėlto yra žmonių, kurie imasi gražių iniciatyvų mažesnėse srityse, nes kitaip negali, ir viskas. Dailininkas Gintaras Gesevičius, ko gero, vienas iš tokių. Jo iniciatyva organizuojamas jau antrasis vakaras, skirtas sudegusios Labanoro bažnyčios atstatymo darbams finansiškai paremti. Daugiausiai parėmusiems menininkas dovanoja savo paveikslus.

„Mažosios studijos“ laidoje „Kultūra ir religija“ kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis kalbina dvi scenos primadonas: Nacionalinės filharmonijos solistę, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatę Juditą Leitaitę ir Lietuvos estrados legendą, Antano Šabaniausko premijos laureatę Nelly Paltinienę. Apie ką jos kalba prieš šv. Kalėdas? Žinoma, apie Betliejaus žvaigždę...

LR „Kultūros savaitės“ laidoje apie ketinimus statyti skulptūrą „Žinia“ surengta diskusija, kurios išvadas galima pateikti pašnekesyje dalyvavusio rašytojo Andriaus Jakučiūno žodžiais: „Kodėl kiekviename kamputyje būtinai reikalingas paminklas arba kokia pervadinta gatvė? Nuo to atmintis netaps didesnė. O prasta skulptūra kaip tik tai gali paversti pajuokos objektu, kaip jau nutiko Gediminui Katedros aikštėje.“

Šios temos fone pakankamai grėsliai atrodo pakartotinai Aplinkos ministerijos rengiamas konkursas, skirtas sostinės Lukiškių aikštei suplanuoti. Kaip bus, pamatysim. Pateiktus konkursinius darbus galima apžiūrėti Vilniaus miesto savivaldybėje.

„Aštuntosios dienos“ skiltis kasmet panašiu laiku prisipildo prieššventinių nuojautų ir pagavų kupinų tekstų. Šiemet – irgi. O kaipgi kitaip?

Ketvirtadienis (12 23): spektakliai ir grimasos

Zenekos nuotrauka

Vos paminėtas Lukiškių aikštės tvarkymo konkursas, iškart sulaukta ir reakcijos į jį, bent jau dėl viešo aptarimo datos netinkamumo (gruodžio 28 d. – tarpušvenčiu mažas visuomenės aktyvumas) ir komisijos sudėties: „Kodėl visai tautai aktualios aikštės ir Laisvės simbolio projektas bus renkamas slaptos komisijos, sudarytos iš visuomenei nežinomų asmenų (...)“ Kuo visa tai baigsis, anksti spėlioti...

Gintaro Grajausko pjesė „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ sulaukė išsamaus aptarimo ir Bernardinų „Scenos meno“ skiltyje. Nesiimu spręsti, ar recenzentės požiūris pretenduoja į tiesos monopolį, bet provokacijos jame yra...

Aistės Paulinos Virbickaitės pasižvalgymuose po dailės galerijas aptinkamas bandymas aptarti prekybos meno kūriniais Lietuvoje ypatumus.

O paskutinė publikacija, kurią noriu paminėti, gal ir nepublikuojama „Kultūros“ rubrikoje, bet irgi yra puikus praėjusio amžiaus pasaulėžiūros ir pasaulėjautos liudijimas, tam tikros kultūrinės grimasos, kurios parodo tiek daug tiesos apie mus. Su šypsena.

Nes kokios gi šventės be jos.