Viliaus Naujiko fotografijos

Žurnalo „Liaudies kultūra“ „Atminties“ rubrikoje kalbinamas fotografas Vilius Naujikas, atsigręžiant visų pirma į septintąjį dešimtmetį, kai jis sukurė du didelius Kupiškėnų ir Rokiškėnų krašto fotografijų ciklus (1966–1969), įamžinusius to meto Aukštaitijos kraštovaizdį ir jos žmones. Dar 1968 metais septyniolika „Kupiškėnų krašto“ fotografijų buvo eksponuotos šiandien jau istorinėje „Keturių parodoje“, surengtoje Lietuvos dailės muziejuje (dabartinėje Rotušėje), kartu su kitų tuometinių jaunųjų – Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Algimanto Kunčiaus – darbais. Šio ciklo fotografijos publikuotos ir pirmajame „Lietuvių fotografijos almanache“. R. Rakauskas rašė:, „Aš tebegalvoju, kad tuomet iš mūsų ketveriukės tvirčiausias buvo V. Naujikas. Didžiulį įspūdį darė jo fotografuojamo kaimo sodrumas, žmonių tikrumas, kūrybos gilumas.“ Netrukus „Tiesoje“, „Komjaunimo tiesoje“ pasirodžiusiose parodos recenzijose buvo akcentuotas Viliaus Naujiko kaimo tematikos fotografijų poetiškumas: „Iš jų dvelkia to krašto dvasia, jo šiluma, kaimo romantika.“ (Augustinas Savickas), kita vertus, jautriai savojo meto tikrovę dokumentavusiam kūrėjui, „abiem akim, kūnu ir siela nusigręžusiam į kaimą“, pasak kito recenzento, kliuvo ir priekaištų, tuo metu nuskambėjusių kaip nuosprendis: „Jis smaguriauja praeities liekanomis – rodo vienišą svirtį, į seną sieną atremtus ratus, apšepusį veidą, į šiaudus nuvirtusį girtuoklį, prie šuns būdos sėdintį vaikigalį, suklypusios juodos tvoros fone mykiantį veršį, sukabintus pavalkus...“ Šių dienų meninė fotografija turinti teigti gyvenimą, o V. Naujiko kadrai savo nereikšmingais objektais, savo turiniu, pesimistine nuotaika, kurią gerokai pabrėžia tamsus nuotraukų tonas, gana tolimi šiems kilniems tikslams... (V. Juodakis).

Viliaus Naujiko fotografijos

Unikaliose šio laikotarpio V. Naujiko fotografijose talentingai užfiksuotas visų istorinių negandų – pokario neramumų, kolūkių tvėrimo, nepritekliaus nualintas, bet savastį išsaugojęs septintojo dešimtmečio kaimas – sodybos, žmonės ir kraštovaizdis –„dvasios peizažai“ su medžių siluetais, kryžiais, kapinaitėmis. Buvo pradėti fotografuoti ir atlaidai, ir kaimo turgūs, – temos, vėliau išplėtotos A. Macijausko, R. Požerskio kūryboje. Kupiškėnų ir rokiškėnų krašto ciklai – tai ne tik unikalus laikmečio dokumentas, bet ir įtaigi meninė fotografija.

Jos autoriaus teiraujamės, kodėl parūpo savojo krašto „mužikėliai“, kokių nuotykių patyrė tuomet važinėdamas po apylinkių kaimus, pagaliau, kaip klostėsi jo kūrybinė biografija, nuolat koreguojama bekompromisių asmeninių pasirinkimų. Savo dvasios broliu šiandien V.Naujikas vadina Balį Buračą, kurio darbų septintajame dešimtmetyje dar nebuvo matęs. Pirmasis B.Buračo fotografijų albumėlis išleistas 1971 metais.

Kaip pradėjau fotografuoti kupiškėnus? Mano šaknys kaimietiškos – abu tėvai turėjo gerą atmintį, ir žiemos vakarais kaimas po kaimo perkratydavo visokias pavardes, istorijėles, pasakojimus, visokius tragiškus atvejus ir pan. Kalbėdavosi tarp savęs, bet girdėdavome ir mes, vaikai. Visa vaikystė šitaip. Man atrodo, genties jausmas su šiais pasakojimais ir įsigėrė į kraują.

Viliaus Naujiko fotografijos

Kai apie 1957 metus į rankas pateko „Smena“, manęs tokie dalykai dar netraukė – fotografavau apie namus, klasės draugus, paneles, kurių vienai tik šįmet prisipažinau mylėjęs… Paskui penkerius metus studijavau, – iš esmės ne pagal pašaukimą, – Kauno politechnikos institute, Elektrotechnikos fakutete, kuriam vadovavo dar smetoniškas dekanas, matematikas Jonas Matulionis, kirvių kirvis. Sunku buvo, labai sunku. Per naktis lygtis spręsdavau, net susapnuodavau teisingus sprendimus... Atsimenu, kai vieną rudenį per kažkokias šventes važiuodamas autobusu į tėviškę pamačiau už lango pagriovių peizažą, tuos karklus, pabalius, – man ašaros pradėjo tekėti, – pasaulis yra visiškai kitoks. Karklus, balas ir krūmus myliu iki šiol (ir dukters vardas – Liūnė).

Bet reikėjo gerbti tėvų investicijas ir nebesiblaškyti – juolab kad 1959 metais manęs jau nepriėmė į lietuvių kalbą. (Visą vaikystę blaškiausi tarp trijų mūzų, pirmoji – piešimas, antroji – literatūra, o jei tėvams įkyrėdavo mano užsisėdėjimas, darydavau visokius elektros motorėlius…) Nebuvau komjaunuolis, o tuo metu nukreipimus (leidimus) stoti į aukštąją mokyklą išduodavo rajono komjaunimo komitetas, kad jaunimas eitų į kolūkius kelti žemės ūkio…Nors, jei būtų priėmę, nežinau, ar bebūčiau gyvas. Filologinis išsilavinimas duoda asmenybei tokį nekontroliuojamą išsibarstymą, poelgių nelogiškumą… Atsimenu, tėvas arkliu ir vežėčiomis ankstų rytą vežė į autobusą Vilniun, ir jo paskutiniai žodžiai buvo: „Tiktai neįsivelk į politiką“. (Ko gero ne vienai dešimčiai vaikų Lietuvoje taip buvo sakoma.) Po visuotinės pokario beprotybės, jaunimo žudynių, ėjimo į miškus, vežimų į tremtį, tėvas žinojo, kad tos pačios jėgos – MGB ar KGB – tebėra gyvos, girnos dar sukasi, ir nereikia ten įkliūti (Pandėlio gimnazistų istorija…). O mano kapinių kryžiai su užrašais, kas tai?

Kodėl traukė fotografuoti kaimiečius? Gal todėl, kad jaučiau pasišlykštėjimą oficiozine fotografija. Ar tai tautinės savasties paieškos? Tuo metu mano aplinkoj tokiomis kategorijomis niekas nešnekėjo…

Viliaus Naujiko fotografijos

Kai politechnikoje baigėsi aukštoji matematika, medžiagų atsparumas, prasidėjo specialybės discipinos, atsirado laiko, ir leidau sau nutrūkti į vadinamąsias dvasines, vaizdų pasaulio paieškas. Kai berods 1963 m. kūrėme Kauno fotoklubą, mane ten steigiamasis susirinkimas paskyrė meno tarybos pirmininku, turėjau komentuoti ir kitų darbus, tad sėdėdavau Kauno bibliotekoj, skaičiau soclagerio fotožurnalus, mokiausi frazeologijos, terminų. Tuomet padariau mirusio rektoriaus Kazimiero Baršausko KPI muziejaus fotografinės medžiagos dalis...

Baigęs mokslus, pradėjau dirbti inžinieriumi Miesto projektavimo institute, Vilniuje. Projektavau Naujininkų, Lazdynų, Karoliniškių, Žirmūnų, Studentų miestelio aukštos įtampos elektros tinklus, bet dvasinio pasitenkinimo iš to – nė kiek. Atsimenu, vieną pavasarį projektuojant Lazdynų mikrorajoną, man pasidarė įdomu, kur tuos elektros kabelius tampau… Taigi ėmiau ir nuvažiavau iki pirmojo TEC‘o tuometiniame Raudonosios Armijos prospekte (dabar – Savanorių), išlipau prie elektrinės, perėjau pėsčiųjų tiltu (kitokio tilto tuo metu ten ir nebuvo) į kitą Neries pusę... Pavasaris, graži diena, su fotoaparatu! Apvaikščiojau aš tuos tuteišių kaimus – Lazdynus ar Lazdynėlius, – laukai visur, naujieji rajonai dar tik Vilniaus generaliniame plane... Žodžiu, laisvalaikiu fotografavau. Tuo metu redakcijos pradėjo kviesti į visokias komandiruotes, vėl šiokia tokia atvanga. Darbovietėje smerkė, skundė, terorizavo. Nelaikiau liežuvio už dantų, kalbėdavau, jog darbą spaudoje laikau pagrindiniu, kad man svarbiau kokį kultūros žmogų nufotografuoti, tai man priklijavo nacionalisto etiketę… Už kupiškėnuose prafotografuotas priešdiplomines atostogas sutepė darbo knygelę – atleistas už pravaikštas.

Pas Lionginą Šepką berods tris sykius buvau. Jau buvo žinoma, kad yra toks dievdirbys, nukentėjęs nuo stribų, – S. Geda šnekėjo. Kai pirmą kartą nuvažiavau, jis po visų psichiatrinių gyveno pas kažkokią giminaitę, jam, matyt, atrodė, kad stebiu jį kaip koks stribas – jis tyli, tyli, tyli... Fotografavau iš profilio – jo geri ir profiliai. Kai dar sykį buvau, pas jį jau buvo atvažiavusi ir menotyrininkė Zita Žemaitytė, išrūpinusi valstybinę pensiją, ir Danutė Digrienė iš „Tarybinės moters“ redakcijos. Jis pasijuto menininku, pradėjo iš visokių žurnalų drožinėti, buvo dvasiškai atsigavęs, fiziškai pasitaisęs, bet kai Danutė jį atsivežė į Lazdynus, jis čia ėmė trokšti, ilgėtis gamtos... Tai tiek nepatikrintų žinių...

Viliaus Naujiko fotografijos

Tuomet daugiausia man padėjo tuometinis Žurnalistikos sąjungos pirmininkas Sigitas Krivickas. Kai jam pasakiau, kad noriu važiuoti fotografuoti kupiškėnų, jis parašė laišką Kupiškio rajono laikraščio redaktorei – padėkit, kuo galit. Su tuo popieriuku nuvažiavus, ji man davė liaudies menininkų sąrašiuką, žemėlapių, skirtų tarnybiniam naudojimui, su keliukais, kaimų pavadinimais, ir net redakcijos mopedą „Ryga“, kuris chroniškai gęsdavo...

Iš pradžių man nesisekė fotografuoti žmones, o po to „išradau metodą“, kuriuo vėliau ir naudojausi: važiuoji, pamatai kur laukuose dirbantį, ganantį žmogų, sustoji, pasistatai ir paklausi – koks čia kaimas, kur šitas kelias eina, gal kokių įdomių žmonių žinote – menininkų, dievdirbių, dar paklausi, ar nieko prieš, jei nufotografuosi, pagiri, kad gražus... Žmogus atsipalaiduoja, parimsta ant grėblio, ir šnekam. Bet į kokius pokarius, šeimų istorijas nenukrypsti. Gal viena moteriškė visiškai suniokotoje sodyboje pasipasakojo: va, grįžau iš Sibiro, ir kokią sodybą radau... Kažkur prie Šimonių su kita senute išsišnekėjom. Ten buvo didžiausios skerdynės. Klausiu, kaip čia buvo, kad pokario metais taip išsišaudė išsižudė. Oi, sako, vaikeli, „supjudė tuos pačius biedniokus, supjudė.“ Vat ir viskas. Štai kur didžioji filosofija. Prasidėjo sąskaitų suvedinėjimas, skundimai... Į Sibirus gi vežė tie patys lietuviai, rusų kariai čia buvo tiktai vykdytojai, toks nesimpatiškas instrumentarijus, kaip dabar pasakytų Tomas Venclova.

Atsimenu, važinėjant po kaimus visokių susidūrimų buvo. Pumtiškių kaime, kupiškėnų krašte fotografuoju vieną baisiai seną trobą. Staiga išvirsta tokia aktyvi moteriškaitė: „Ką jūs čia fotografuojate, kas jūs toks?!“ Na, sakau, fotografuoju seną trobą… O ji: „Aš – partijos sekretorė!“ Žodžiu, jinai dar pamokslą išrėžė: „Negi nerandate fotografavimo vertų objektų?“. Sakau: „Negi jūs manote, kad šimtametė lietuviška troba nėra verta, kad ją fotografuočiau?“. Milicijos ji nekvietė – išsiskyrėm. Vilniuje papasakojau Sigitui Krivickui, jis sako, stok į Žurnalistų sąjungą… Atsimenu, mane priimant, kažkoks vyresnis žmogus, nežinau nė pavardės, paspaudęs ranką pasakė: „Sėkmės, ir toliau taip fotografuokit“. Žinojo, ką fotografuoju, bet priėmė. Nors sovietmečiu susidūrus su rimtais vyrais, Žurnalistų sąjungos pažymėjimas buvo niekalas…

Viliaus Naujiko fotografijos

Tais laikais kaimas buvo labai skurdus. Kolūkiuose pelais mokėdavo už darbadienius – atsimenu, kaip mano tėvas, amžinatilsį, po metų darbo parsinešdavo kelis maišus pusiau pelų. Vienintelis išgyvenimo šaltinis buvo tie šešiasdešimt arų. Mano tėvo „pasodybinis sklypas“ anais laikais buvo užsodintas sodu. Žemė gera, dideli obuolių derliai būdavo, ir kiekvieną rudenį, žiemą padėdavau tėvui pardavinėti į Daugpilį, Rygą ar Leningradą nuvežtas tonas obuolių, o tėvas kokį rubliuką ir man užmesdavo, kokiam aparatui įsigyti, – meną rėmė, kaip dabar pasakytume… Kiti, kas tokių rudeninių pajamų neturėjo, tikrai labai vargingai gyveno... .

Iš tėvų kalbų vaikystėje man labiausiai įstrigo neteisybė, visų pirma neteisybė. Prisimenu, kaip tėvas išgyveno, kai kolektyvizacijos laikais reikėjo sunešti visą turtą, kas sunkiausiai buvo įsigyta – visas rugių kertamąsias, šieno pjoviamąsias mašinas. O kolūkyje jos – niekieno, nebėra šeimininko, nebėra kas ir kuo remotuoja, tai jau po savaitės kažkas pavaro ant akmens, ir viskas. Antras dalykas – arkliai, o prie arklių, prie kiekvieno gyvo daikto žmogus būdavo prisirišęs. Paskui tie arkliai žvengdavo, pamatę šeimininką, o ką tu, žmogau, gali padaryti, kaip sakė E. M. Remarkas. Arklių charakteriai pasikeisdavo, jų psichologija panaši į žmonių – jei patenki į kokį lagerį ar kalėjimą, ten tik dienas stumi, ir niekas nerūpi – tik išlikimas…

Ir kolūkiečiai panašiai vyniodavosi, – jei kolektyvinis darbas, tai vienas ant šakių pasirėmęs, kitas visokias gavendas pasakoja …

Beveik kiekviena šeima stengėsi išstumti vaikus toliau nuo šito pragaro. Bet būdavo ir kitokių nuostatų, kad vaikai turi tęsti tėvų dalią, sodybos gyvenimą…Mano pusbrolių tėvai, skirtingai nuo mano tėvų, buvo taip nusistatę, ir suma sumarum, neaišku, kuris čia dabar laimingesnis… Arba lengvai perfrazuojant vieną iš „33 eilėraščių“: „Ir nesumosi, brol, iš kur ateina dvelksmas: iš meilės ar kočėlo pusės…“

Viliaus Naujiko fotografijos

Žodžiu, fotografavau laisvalaikiu. Kad aš būčiau vertinamas už tai, ką mėgstu daryti, ir ką aš su meile darau, tokio atsitiktinumo nebuvo. Dirbau „Mūsų gamtoje“, nes labai mėgau fotografuoti gamtą. Maniau, redakcijai reikės mano peizažų, o ten, pasirodo, jiems rūpėjo vien tik žvėreliai ir gamtos paminklai. o tu su savo gražiais peizažais net nedrįsk išsižioti.

Vienu metu keletą metų dirbau Vilniaus universitete. Mane pasikvietė, norėdami 1979-aisiais gerai įamžinti universiteto 400 metų jubiliejų. Vienintelis dalykas, ką Universitete nuveikiau, tai nuo dūšios pafotografavau toje didžiulėje, gražiai surengtoje jubiliejaus šventėje – studentų eiseną į Vingio parką, dainų šventę parke. Tai paskui sugulė į knygą, skirtą Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui. Bet jos išleidimas buvo stabdomas, nepatiko P. Griškevičiaus nuotrauka, paskui kažkam užkliuvo, kad L. Šepečio, ideologijos skyriaus vado, geros nuotraukos nėra... Dabar plaukai šiaušiasi nuo tokių kalbų. Po kelerių metų knyga išėjo.

Iš tų laikų yra įdomus nutikimas. Fotografavau „Kultūros barams“ Liaudies dainų ir šokių šventę, – gal buvo koks Tarybų Lietuvos 25-metis ar kitas jubiliejus? Na, šventė kaip šventė: daug visokių šokių, ornamentikos, renginių. O Sporto rūmuose vyko oficialioji dalis, į kurią buvo pakviestas ir TSKP CK Žemės ūkio skyriaus vedėjas – toks truputį nuplikęs, su klecku ant kaktos. Na, pašnekėjo jis iš tribūnos, aš dėl viso pikto padariau žurnalui keletą kadrų, – paskui jų, žinoma, nereikėjo. Žodžiu, išėjo gražus „Kultūros barų“ reportažas, per daug puslapių, – buvau labai patenkintas savo darbu. Po kelerių metų prasidėjo visokie kraustymaisi, blaškymaisi: iš vieno buto į kitą, iš buto – į garažą, iš garažo – į rūsį. Archyvus reikia mažinti, daug ką išmesti. Pasižiūrėjau į negatyvus: aha, čia kažkoks nykūnas iš TSKP CK, visiškai be perspektyvų, atsiųstas pasakyti valdiškos kalbos. Taigi aš jį ramia sąžine – į pečių. O paskui pasirodė, kad tas nykūnas – amžiaus žmogus! Atleisk, Miša. Tai va, koks anekdotas. Nurašiau kaip neperspektyvų. (Juokiasi.)

Viliaus Naujiko fotografijos

Į pirmąsias Rasų šventes patekau labai savotišku būdu. Pirmiausia – per motociklą. Motociklas man buvo, oi, koks didelis draugas. Su „Jawa“ kiekvieną savaitgalį trankydavausi po Lietuvą, o per atostogas trenkdavausi į Azijos kalnus ir dar toliau, labai anksti pradėdavau sezoną ir labai vėlai baigdavau. Taigi į Rasų šventes užvažiuodavau motociklu, sužinojęs apie jas iš pažįstamų turistų – ten dalyvaudavo pėsčiųjų, baidarininkų (ir aš plaukiojau baidarėmis) žygius rengę Tadas Šidiškis, Balčiauskas (?) ir kiti. Bet pagrindinis informacijos šaltinis buvo Antanas Gudelis, vienas iš švenčių organizatorių, – jis mane pakviesdavo. Su juo susipažinau per „Kultūros barus“, kuriuose Gudelis kuravo kultūros temas. Jis pagal išlikusius kadrus identifikavo, kad pirmojoje Rasų šventėje (1967 metais) aš nebuvau, bet fotografuota antroji Rasų šventė, 1968-aisiais. Dar vienos Rasų šventės negatyvai dingo iš mano namų archyvo. Manau, kad kažkas dėl nufotografuotų žmonių, dėl veidų pasistengė visa tai išgabenti... Taigi daug Rasų švenčių medžiagos neturiu. Bet manau, kad tie kadrai visai vykę. O paskui, kai jau buvo baigta kova su Rasų šventėmis, kai jos buvo pakreiptos kiek kita linkme, Centro komiteto paskelbtos Joninėmis, t. y,. vos ne visuotine tautinio pagėrimo švente, į jas pradėjo važinėti fotografai su partiniais bilietais... Pirmosiose Rasose jų nė per patrankos šūvį, nė kvapo nebuvo! Ta šventė jiems būtų buvus kaip kaulas gerklėj. Tada tie dalykai vadinti antisovietčina. Buvo toks geras žodis. Prieš kiekvieną Rasų šventę turbūt sąmoningai eskaluodavo gandus, kad, girdi, pakuos, rimtai pakuos, todėl geriau tenai kojos nekelti. Ir mes, dalis žmonių, vienais metais mesdavomės dainų dainuoti ant kokio piliakalnio, kitais metais – kur nors Ignalinos krašte. Tadą Šidiškį, gana artimą savo draugą (ir dabar kartais su juo susitinku), kiekvienais metais saugumas tratindavo. Buvo šnekų, kad ir tarp savų esama „tarnaujančiųjų“… Žodžiu, pro tas Rasų šventes, kurios man buvo įdomios, aš visada galėdavau motociklu su kitais motociklininkais ar kokią paną užsisodinęs prasukti, užvažiuoti…

Viliaus Naujiko fotografijos

Tose šventėse į kiekvieną nepažįstamą fotografuojantį žmogų visi žiūrėdavo įtariai, o tai bjauriai nemalonus jausmas. Dainininkė Veronika Janulevičiūtė, pavyzdžiui, nesislapstydavo. Amžinatilsį Eugenija Šimkūnaitė, kurią prieš tai fotografavau kažkokiam žurnalui ir buvom truputį pažįstami, – visai ne. Tačiau kurie nepažinojo... Suprantu juos: velnias žino, kas čia toks. Sveikas, normalus, blaivus protavimas, pagal situaciją. Žodžiu, fotografuoti nebūdavo smagu. Bet, žinoma, man nereikėjo mesti Rasos švenčių fotografavimo. O su Norberto Vėliaus rengtomis etnografinėmis ekspedicijomis aš neturėjau nieko bendra, ir N. Vėliaus nepažinojau. Ramuviečių veikloj taip pat nedalyvavau ir nieko apie ją nežinojau.

1997 metais dalyvavau Rasos švenčių jubiliejui skirtoje parodoje, bet šiaip neturiu poreikio rodyti savo darbus. Vieni išpažįsta tikėjimą, kad menas – dlia naroda, suprask, jeigu ką padarai, turi rodyti. O kita pozicija: menas – tiktai asmeninė giluminės saviraiškos priemonė, ir rezultato rodymas, kaip ir pardavimas, čia absoliučiai antraeiliai trečiaeiliai dalykai. Vienoje kitoje parodoje, kur pakviesdavo ir kurias toleruodavau, esu rodęs savo darbų. Pavyzdžiui, „Kodako“ šimtmečiui Lietuvoje skirtoje parodoje dalyvavau su spalvotais darbais. Taip pat ekspozicijoje „Moteris Lietuvos fotografijoje“, „Cenzūruota fotografija“ „Arkos“ galerijoje. Žodžiu, rimtuose renginiuose.

Viliaus Naujiko fotografijos

O albumų leidimo patirtis liūdna. Kažkada, tarybmečiu, rengiau „Minties“ leidyklai knygą apie naująjį Vilnių... Su dailininku, dabar jau amžinatilsį, Alfonsu Augaičiu parengėm šiltą knygą, į ją įtraukiau senojo griaunamo Vilniaus, nes iš tiesų tuo metu nieko gero dar nebuvo pastatyta, jokių vienetinių architektūrinių pastatų, tik nauji chruščioviniai daugiabučiai. O kai į albumą įdėjau medinės architektūros, kuri paskui buvo pavadinta „lūšnynais“, nuotraukų, gavau iš leidyklos raštą, kad šitokios knygos apie tarybinį Vilnių negalima leisti, ir pasiuntė bendradarbiauti su tuo ir anuo (fotografais su partbilietais, iš Fotografijos draugijos)… Šito ir reikėjo tikėtis. Žodžiu, operacinė sistema suveikė teisingai, tieiog programa užlūžo – „gali siųsti pranešimą į Microsoftą“ (skųstis CK)…

O dabar viską valdo pinigas. Jeigu negali susimokėti už knygos išleidimą, tai taip ir pasako: pirma susirask rėmėją ir tik tada mink leidyklų slenksčius, gaišink mūsų brangų laiką. Žodžiu, šitaip dabar.

Prierašas po teksto redagavimo:

Viliaus Naujiko fotografijos

„Brandaus socializmo epocha“ buvo laikas, kai gyventi buvo galima, bet be pasišlykštėjimo – ne. Buvo du dėmesio verti variantai: stoti į LKP(b) ir „šlapintis visiems ant galvų“ ar išdrožti, anot poeto, „kruškitės be manęs“ ir išeiti… (į bedarbius, šnapsą, užsienį, aminaziną…) Tuo viskas būdavo pasakyta. Ir net su aksiologine gaidele.

Nūnai jaunas žmogus geriau išauklėtas, ir taip nebesako. Netekęs kantrybės, jis reziumuoja: „mane užknisot“ ir… „pasiima iš vonios dantų šepetėlį“. Ir tai dar vienas ženklas, kad svietas „girgždėdamas ant ašies sukasi sunkiai“ geresnio pasaulio link.

Gerai suprantu, kad ne vienam mano mažai formali leksika nepatiks. Kažkurioje tautoje gražiai ir lietuviams suprantamai sakoma – probačtė. Man belieka kaltai skėstelėti rankom ir pridurti: antraštė įpareigoja…

Kalbino Rita Ivinskytė, Andrius Patiomkinas, Saulė Matulevičienė.

Viliaus Naujiko fotografijos iš ciklų „Kupiškėnai“ ir „Rokiškėnai“, 1966 –1968.

Žurnalas „Liaudies kultūra“