Žilvino Svitojaus nuotrauka

Molėtuose gyvenanti Janina Giraitienė jau beveik 34 metus dirba vaikų darželyje. Tai pagrindinė jos veikla ir darbas, apie kurį ji, regis, galėtų pasakoti visą laiką. Tačiau ne mažiau įspūdingi ir jos darbai nuveikiami laisvalaikiu. Atrodo, nėra nieko, kas šios moters rankose nepakeistų savo formos, neįgautų naujos paskirties, netaptų namų puošmena.

Piešimas, mezgimas, nėrimas, siuvimas ir pačių įvairiausių rūšių rankdarbiai – tikriausia Janinos aistra. Paklausus, kada ji viską spėja, kada randa laiko rankdarbiams, moteris gūžteli pečiais: „Tai kad mano rankos visada užimtos, aš visada ką nors veikiu. Ar televizorių žiūrėdama, ar radijo klausydama, ar sirgdama. Pasižiūriu į daiktą ir kaipmat matau, kaip jį galima pakeisti, pagražinti.“

Du vaikus su vyru Jonu užauginusi moteris prisimena, kad net vakaims mažiems esant ji jau mezgė, nėrė, siuvo, visaip kitaip ne tik savo namus, buitį ar darbovietę puošė, bet ir visiems kitiems jos darbu besižavintiems padėdavo.

„Pamenu, kai su sūnumi po gimdymo ligoninėje teko gulėti, tai aš ir ten laiko veltui neleidau. Ėmiau ir chalatą rankomis susinėriau, – šypsosi moteris. – Ir dabar rūbų aš beveik neperku, ir sau, ir vyrui, ir vaikams mezgu, siuvu ar nuneriu, ką sugalvojusi. O ir namuose viskas beveik vien mano rankom padaryta. Va, net ir sienas pati išpiešiau“, – pasakoja Janina rodydama pasakų motyvais išpieštas svečių kambario sienas ar virtuvės lubas. Sako, lubas išpiešti buvo visų sunkiausia: „Ilgai ant kopėčių galvą užvertus stovėti teko, net pavargdavau kartais, bet kai jau ką nors sugalvoju, pradedu, tai negi mesiu. Vis tiek reikia pabaigti“, – entuziastingai klega Janina.

Žilvino Svitojaus nuotrauka

Kruopšti ir nenuilstanti moteris sako, kad jos fantazija ir rankų miklumas labai praverčia darbe: „Vaikams labai patinka visokie darbeliai, o per šventes juk visi nori renginiui nauju karnavaliniu kostiumu pasipuošti. Tai man vienas džiaugsmas galvoti, ką ir kaip čia padaryti, kur iškirpti, ką susiūti. Kasmet vis naujai pasipuošiam, ką nors sugalvojam.“ Tiek metų dirbusi darželio auklėtoja, moteris sakosi spėjusi beveik visų grupių ne tik sienas, bet ir langus išpiešti, grupes savitai papuošti.

Paklausta, iš kur semiasi idėjų, kaip visokių naujų dalykų sugalvoja, Janina sakosi nė pati nežinanti, bet nejučiom prisipažįsta, kad pastaruoju metu vis daugiau naujovių sužino ir išmoksta internete. Esą ne taip seniai atrastos interneto galimybės ne tik akiratį praplėtė, sudarė sąlygas bendrauti su tolėliau gyvenančiais vaikais, bet ir pamėtėjo naujų idėjų rankdarbiams.

Prakalbus apie internetą, į pokalbį įsitraukė ir Janinos vyras Jonas. Pasirodo, Janina ir Jonas Giraičiai buvo vieni pirmųjų Molėtų viešojoje bibliotekoje dalyvavę projekte „Bibliotekos pažangai“ ir išklausę kompiuterinio raštingumo kursus bei išmokę naudotis kompiuterio ir interneto teikiamomis galimybėmis. Pirmoji aštuonių žmonių grupė čia buvo surinkta kiek daugiau nei prieš metus.

„Mes kaip pionieriai patys pirmi į kursus užsirašėm“, – rodydamas bibliotekininkės padovanotas kompiuterinio raštingumo pagrindų knygas ir kursų baigimo pažymėjimą sako šešiasdešimt dvejų metų Jonas Giraitis. Jis prisimena tada buvęs ne tik vyriausias kursų dalyvis, bet ir vienintelis vyriškis, susidomėjęs galimybe išmokti naudotis internetu: „Tada aš vienas vyras visoje grupėje buvau. Per dešimt dienų išklausėme 16 valandų kursą. Paskui sėkimingai išlaikėme baigiamuosius testus ir dabar vis progai pasitaikius nueinu į biblioteką prie kompiuterio prisėsti.“

Abu molėtiškai sako, jog labiausiai džiaugiasi dėl to, kad internetas jiems atvėrė galimybę bandrauti su vasarą į užsienį išvykusia dukra ir Vilniuje studijuojančiu sūnumi.

Žilvino Svitojaus nuotrauka

Jonas neslepia, kad iš pradžių buvo ir kiek baugu, ir nelengva naudotis kompiuteriu: „Nelengva buvo, susimaišydavau dažnokai, ką ir kur spausti reikia. Mums gal tik kiek lengviau buvo, nes mes dviese, kartu visko mokėmės. Tai vienas kitam primindavome, ką daryti, kaip išssisukti iš kokios situacijos. Pelytė ne visada klausydavo“, – juokasi Jonas prisiminęs pirmąsias pamokas.

Bet Jonui mokslai veltui tikrai nenuėjo. Jis sakosi ir dabar visada į biblioteką užsukantis, o šią vasarą, kai duktė Anglijoje dirbo, net du ar tris kartus per savaitę ten nueidavo ir žiūrėdavo dukters atsiųstas nuotraukas. Sako, ir pats dažnai parašydavo jai elektroninį laišką, ir ne bet kaip, o taisyklinga lietuvių kalba: „Sunkiau yra lietuviškomis raidėmis laiškus rašyti, bet aš stengiuosi. Nors ir ilgiau užtrunku, prasikrapštau prie kompiuterio, bet specialiai lietuviškas raides rašau, didžiąsias raides, kablelius ir kitus skyrybos ženklus visada teisingai stengiuosi sudėti.“

Jonas sako vasarą turėjęs daugiau laiko ir taip susidomėjęs kompiuteriu, kad prie jo vis daugiau laiko praleisdavęs, o jei nebūdavo laisvų vietų, tai tiesiog bibliotekoje laiką leisdavo, perskaitydavo naujausią spaudą, žurnalus: „Kartais net ilgiau nei valandą prie kompiuterio prasėdėdavau. Jau kartais net nugarą pradėdavo skaudėti“, – šypsosi Jonas. Jam antrina ir Janina, sakydama, kad laiko sėdėti bibliotekoje turinti mažiau, bet iš anksto apgalvojanti, ką dukrai parašys, kokį receptą nusiųs. Jai sako prieš kursus baisiausia buvę, kad tik pačiam kompiuteriui kas nenutiktų, kad nesugadintų, bet kompiuterio klaviatūra Janinai baugi neatrodė, gal net kažkuo panaši į mobiliojo telefono klaviatūrą, kuria moteris jau sakosi įgudusi greitai naudotis. „Tai gal todėl aš laiškus rašau labai greitai ir beveik be klaidų“, – džiaugėsi moteris.

Paklaustas, ką internete veikdavo, kokios informacijos ieškodavo, Jonas džiaugėsi daug informacijos suradęs apie gimtąjį Molėtų kraštą, domėjęsis jo istorija, statiniais, naujienomis. Sako, susižavėjęs per internetą atrastu Europos parku, kuriame dar nė karto nėra buvęs, bet dabar labai norintis ten nuvykti, viską savomis akimis apžiūrėti.

Abu molėtiškai šiltai atsiliepia ir apie juos mokiusią bibliotekininkę: „Labai mums padėdavo, taip kantriai, atidžiai viską paaiškindavo. O mes, nors ir užsirašome, bet paskui vis tiek ką nors pamiršti, vėl eini klausi. O ji nepyksta, visada padeda. Mūsų amžiaus žmogui norint gerai išmokti kompiuteriu naudotis reikia tą daryti visą laiką, kad neužmirštum, ką išmokęs“, – patirtimi dalijasi Jonas.

Tiek Janina, tiek ir Jonas sakosi ir anksčiau susidūrę su kompiuteriais. Vaikai dar gyvendami namuose turėjo ir kompiuterius ir juodu bandė mokyti, skatino, bet, sako, tada nei didelės būtinybės, nei reikalo tam nematę.

„Prieš kokius septynerius metus dukra jau mane kalbino, sakė mokykis dirbti kompiuteriu, bus lengviau susiekti, papasakoti, kaip sekasi. O aš tada kažkaip ranka numojau, maniau, kad jau geriau paskambinti, telefonu pasikalbėti. Bet, va, laiko kiek praėjo, ir dabar jau ir aš moku kompiuteriu naudotis. Reikėjo, matyt, kad išgirsčiau apie tuos bibliotekoj organizuojamus kursus ir pasiryžčiau juos lankyti“, – svarstė Jonas.

Žilvino Svitojaus nuotrauka

Jonas sako, kad dabar labai norėtų tinkamai išmokti naudotis pokalbių programa „Skype“, kad galėtų pasikalbėti su vaikais, sužinoti, kaip jiems sekasi. „Bandžiau kartą kitą su dukra pasišnekėti, bet kažkas negerai buvo, ryšys gal trūkinėjo, tai nepavyko. Bet gal dar kiek pasimokysiu ir galėsiu jau su visais šnekėtis“, – optimistiškais planais dalijosi Jonas.

Tuo tarpu Janina, traukdama iš stalčiaus ir rodydama dar vieną krūvelę pačios nertų servetėlių, sakosi idėjų ir norų ką nuveikti nestokojanti ir be interneto, bet be galo vertinanti galimybę bendrauti su taip mylimais vaikais.

Ir abu sutartinai sakė, kad šį apie juos „Bernardinai.lt“ publikuotą tekstą jie tikrai susiras ir perskaitys, o išsiskiriant davė lapelį su taisyklingai užrašytais abiejų elektroninio pašto adresais. Būtinai susirašysime!

Lina Valantiejūtė